Archyvų paslaptys

Sungailiškius, išsistačiusius abipus Tauragės–Šilalės plento, pralekiame dažnai. O ar dažnai pagalvojame, kuo šis kaimas įdomus, kokia jo istorija? Nemažai sužinoti galima iš savo kraštui neabejingų žmonių surinktos medžiagos. Šįkart skaitytojų dėmesiui pateikiame įdomiausias ištraukas iš kraštotyros darbo „Sungailiškių kaimo praeitis ir dabartis“, kurį 2005 m. parengė bibliotekininkė Klema Fetingienė. Darbas saugomas Tauragės B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos Kraštotyros fonde. 

Kaip rašo K. Fetingienė, neabejotina, kad gyvenvietės vardas kilęs iš dvarininkų Sungailų pavardės. Čia plytėjusios jų valdos minimos 1561 m. Jurbarko valsčiaus inventoriuje ir kituose šaltiniuose. Nuo 1950 iki 1968 m. Sungailiškiai buvo apylinkės centras. Dabar kaimas priklauso Mažonų seniūnijai.  

Sungailiškių pradinės mokyklos istorija

Kaip rašoma kraštotyros darbe, 1913 m. Sungailiškiuose įkurta pradžios mokykla. Tai bene viena seniausių pradinių mokyklų rajone.

Kur buvo pati pirmoji mokykla, pasakyti sunku. Yra žinoma, kad 1920 m. ji buvo įkurta Sungailiškių ūkininko Augusto Rudžio namuose. Tačiau jau po 1929 m. mokykla buvo kito ūkininko Henriko Olseno (Holco) namuose. Jis buvo kalvis, labai sąžiningas ir darbštus žmogus, visų gerbiamas. Viename gyvenamojo namo gale gyveno ūkininko šeima ir buvo įrengtas kambarys gyventi mokytojui, kitame gale – mokykla. Mokytoju dirbo Boleslovas Turčinavičius. 

1936 m. mokykla persikėlė į Sungailiškių dvarui priklausiusį dviejų aukštų medinį namą.  Pirmajame aukšte buvo įrengtas butas mokytojui, antrajame – mokykla. Čia dirbti ir gyventi persikėlė mokytojas B. Turčinavičius su mama. 

1944–1945 m. mokyklos pastatas buvo nusavintas karo reikalams: rengta rusų armijos karo lauko ligoninė, po to arklių ligoninė. Tuo laiku mokyklą perkėlė pas kaimo gyventojus Fabijoną Akstiną ir Juozą Zemecką. Karui pasibaigus, 1945 m. pavasarį, pastatas buvo grąžintas ir mokykla čia buvo iki 1998 m. rudens.

Kaip rašo K. Fetingienė, 1998 m. seniūno Jono Samoškos atkakliomis pastangomis ir rūpesčiu Tauragės rajono savivaldybė skyrė lėšų nupirkti naujam mokyklos pastatui Sungailiškių gyvenvietėje. 1998 m. rudenį mokykla persikėlė į naujas patalpas ir tų pačių metų gruodžio mėnesį atšventė įkurtuves. Jų metu mokyklą pašventino a. a. kunigas Juozapas Bukauskas (2011 m. mokykla uždaryta – red. past).

Iš Elenos Paulikaitės-Gerčienės (gim. 1928 m.) atsiminimų

Kraštotyrininkė užrašė nemažai kaimo gyventojų atsiminimų. Štai ką jai papasakojo E. Paulikaitė-Gerčienė: „Sungailiškiuose dvaras buvo nuo baudžiavos laikų. Pasakojama, kad dvarą valdė bajoras Songaila. Jis buvęs labai žiaurus. Savo baudžiauninkams jis turėjo nustatęs griežtą lažo dienų skaičių ir už jo nevykdymą žiauriai bausdavo. Prie didelio medžio, augusio prie molinio tvarto, plakdavo juos rykštėmis. O dar labiau nusikaltusius ar nors kiek išdrįsusius paprieštarauti ponui įlaipindavo į medį ir liepdavo kukuoti gegute. Po to žmogų ponas nušaudavęs. Tamsiais žiemos ir rudens vakarais toje vietoje žybsėdavę žiburiukai ir girdėdavosi dejonės. Tai žmonės naktį bijodavę eiti pro tą vietą ir sakydavę, kad verkia ir blaškosi nukankintųjų vėlės“.   

Iš Juzefos Paulikaitės-Damulienės atsiminimų

1935 m. gimusi J. Paulikaitė-Damulienė prisimena: „Dvaro rūmai buvo dviejų aukštų medinis pastatas. Prie jo buvo pristatytas 3 aukštų fligelis, jame gyveno Misevičių dukros.

Misevičiai turėjo dvi dukras – Duonę ir Manę (taip jas vadino tėvai). Vyresnioji Duonė jau buvo ištekėjusi už Liudo Volodkos, jį vadindavo Tuciku. Per žiemą nei dukterų, nei žento dvare nebūdavo, jie grįždavo tik vasarai.

Pono Misevičiaus aš neprisimenu, jis mirė dar prieš karą. Ponią prisimenu, nes mama mane nusivesdavo į dvarą. Kiek prisimenu, tai ponia buvo labai graži moteris, turėjo ilgus plaukus, kuriuos supindavo į kasą. Buvo labai gera, kalbindavo, vedžiodavosi po kambarius, pavaišindavo saldainiais, pyragu. 

Aplink rūmą buvo įrengti gražūs gėlynai. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens žydėjo gėlės. Prieš rūmą buvo padaryta klomba – ratu susodinti medžiai, o viduryje didelė girnapusė ir medinės kaladės atsisėsti. Čia vasarą ilsėdavosi ponų šeima ir jų svečiai. Aplink buvo didelis sodas, kuriame augo obelys, kriaušės, vyšnios, agrastai, buvo pasodinta daug braškių. Darže augo daug daržovių, ypač pomidorų. Dvare visą ūkį tvarkė pati ponia Misevičienė. Jos vyras buvo notaras ir dirbo Tauragėje. Į dvarą grįždavo tik savaitgaliui. 

Ponai domėjosi visomis to meto žemės ūkio naujovėmis, stengėsi nusipirkti žemės ūkio technikos: pjaunamąją, kuliamąją, grėbiamąją ir kt. Dvaro žemėje augino javus, bulves, pašarinius runkelius, dobilus, laikė gyvulių, augino arklius. Visiems darbams ponia samdė darbininkus, mokėjo jiems atlyginimą: suaugusiam už dieną 1 litą, vaikui – 50 ct. Vaikai ravėdavo gėlynus, braškes, rinkdavo pomidorus. Jiems prižiūrėti paskirdavo vieną suaugusį. Tik vieno darbo ponia nepatikėdavo niekam – pati pavasarį sėdavo dobilus. 

Be gyvenamojo namo, dvare buvo daug ūkinių pastatų: tvartai, arklidė, jauja, sandėlis grūdams, pastatas mokyklai su priestatu, kuriame buvo lentpjūvė ir malūnas.

Kai 1922 m. mano tėvai gavo žemės iš dvaro, tai ponas paskolino javų sėklos, davė arklius ir inventorių žemei išdirbti. 

1944 m. prieš grįžtant rusų armijai, ponia Misevičienė pasitraukė į Vakarus. Kartu su ja išvažiavo ir dukros. Duonė išsivežė ir 2 metukų sūnų Liudą. Mano mama ponus Misevičius prisimindavo tik kaip gerus ir nuoširdžius žmones.“           

Nuotrauka