Archyvų paslaptys

Didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukusį projektą „Tauragės archyvų paslaptys“, gavę SRRF dalinį finansavimą, tęsime ir šiemet, toliau visuomenei pristatydami Tauragės krašto istorinius, kultūrinius, etnografinius lobynus, saugomus Tauragės krašto muziejuje ir jo skyriaus Tremtinių ir rezistencijos muziejaus archyvuose. Tauragės kraštas turi kuo didžiuotis, ką atskleisti ar priminti ne tik vietiniams, bet ir svetur gyvenantiems ir skaitantiems interneto svetainę www.taurageszinios.lt Istorinės, kultūrinės informacijos sklaidai ir skirtas projektas. Suplanuoti penki publikacijų ciklai. Veiklą jau 31-us metus tęsiantis Tauragės krašto muziejus „Santaka“ organizuoja daugybę įvairių renginių, parodų, ekspozicijų pristatymų, yra modernus, inovatyvus, jame sukaupta per 20 tūkst. eksponatų. Seniausiems jų bus skiriamas daugiausia dėmesio – fotografijomis iliustruotose publikacijose bus pasakojama apie įdomiausius, seniausius, išskirtiniausius muziejaus saugyklose esančius eksponatus. Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka irgi yra tapusi ne tik kultūros, meno sklaidos vieta, bet ir yra sukaupusi labai daug kraštotyros medžiagos. Remiantis ja bus rengiamas publikacijų ciklas „Kraštotyros lobynai“, skirtas krašto kaimų, dvarų istorijai prisiminti. Tauragė garsi ir savo kūrėjais – cikle panagrinėsime kelių menininkų kūrybos reikšmę krašto kultūrai. Ciklas „Bažnyčių istorija“ skatins dorovinių ir dvasinių vertybių sklaidą. Publikacijos bus rengiamos apie Tauragės krašto bažnyčių, kurių skaičiuojama beveik 20, istorijas, kunigus. Veiklą plečiančio Tremtinių ir rezistencijos muziejaus tikslas – išsaugoti prisiminimą apie partizanų kovas, tremtinių ir politinių kalinių išgyvenimus ir visa tai perduoti po mūsų gyvensiančioms kartoms. Tad cikluose „Tremties ženklu pažymėti“ ir „Partizanų keliais“ publikuosime pasakojimus apie sunkius išgyvenimus tremtyje, Tauragėje kalintų tautiečių prisiminim, iš tremties parsivežtų ir muziejaus eksponatais tapusių brangių daiktų istorijas. Pristatome ir pirmąją istoriją. 

Algirdo Jonušaičio, gimusio 1926 m. Šilutėje, o palikusio šį pasaulį prieš 9 metus Čikagoje (JAV), gyvenimo kelias buvo ilgas ir vingiuotas. Ėjo jis ir pro Tauragę.  Mūsų mieste A. Jonušaitis gyveno itin sudėtingu prieškario laiku, savo akimis regėjo ir pirmąsias karo dienas Tauragėje. Karo pradžioje palikęs Lietuvą,  1945-aisiais atsidūręs bombarduojamame Drezdene, mokęsis lietuvių gimnazijoje Ausburge, 1949-aisiais emigravęs į Jungtines Amerikos Valstijas, tarnavęs Amerikos kariuomenėje, paskui baigęs elektros inžinerijos studijas, daug gyvenimo metų atidavęs gynybos pramonei, sukūręs puikią šeimą ir užauginęs penkis vaikus, jis aktyviai dalyvavo evangelikų liuteronų bažnyčios Tėviškės parapijos veikloje ir rašė atsiminimus. „Tauragės žinių“ skaitytojų dėmesiui – keletas ištraukų iš A. Jonušaičio atsiminimų, susijusių būtent su Taurage.

Karo nuojauta

Tauragėje tada gyveno daug rusų kariuomenės karininkų su savo iš Rusijos atsivežtomis žmonomis. Miesto gyventojų nuotaika pasidarė labai įtempta, nes aplink buvo daug kariuomenės ir darbo dalinių, kurie pradėjo prie Jūros upės statyti kariškus apsigynimui bunkerius, cementinius su šaudymui paliktomis angomis. Tos buvo nukreiptos į Vokietijos sieną, vos už keliolikos kilometrų. Taip arti jau buvome prie Vokietijai prijungto Klaipėdos krašto. Tos pasienio zonos gyventojai buvo suvaržyti laisvai tęsti ūkiškus darbus laukuose, lyg namų arešte, nes reikėjo turėti leidimą keliauti.

Prasidėjo miesto gyventojų tardymai, apklausinėjimai. Gavus pakvietimą reikėjo nuvykti į KBG būstinę, kuri buvo dideliame mūriniame name, vadinamam Šubertine, nes anksčiau gyveno Šubertų šeima. Ten nuvykti buvo pakviesta ir mano motina, kuriai teko susipažinti su tardytojais ir atsakyti į daugybę klausimų. <…> Atsimenu, kad ir man tokius klausimus davė, kai pirmą dieną atvykome į Tauragę. <…> 

Taip pamažu slinko laikas. Pro mūsų namą Stoties gatvėje ėjo rusų kariuomenės atvežti darbo daliniai prie Jūros kranto statybos. Visai netoli mūsų buvo aukštas Jūros krantas, nuo kurio galėjai matyti lygumas ir žemas vietas. Statyba ėjo dieną ir naktį. Buvo aišku, kad tikrai ruošiamas pasienio gynybos sutvirtinimas. Gandai ėjo, kad netrukus bus karas su Vokietija ir Rusijos sąjunga. <…> Tuo laiku visur turėjai būti atsargus ir nepareikšti savo tikros nuomonės. Turėjai tik paklusniai dirbti, klausyti įsakymų iš komunistų partijos centro Maskvoje, jų norams kraštą paversti Rusijos provincija. Pasikeitė visas krašto gyvenimas. Nebuvo galima Lietuvoje laisvai gyventi, kaip buvo prieš okupaciją. KGB veikla buvo klastinga. <…>

Mokytojų seminarijos direktorius Martynas Lacytis

Tauragės mokytojų seminarijos direktorius tuo laiku buvo Martynas Lacytis. Mūsų šeimoje jis buvo senas pažįstamas, lietuvininkas, Klaipėdos krašte žymus asmuo. Jis per pirmąjį karą tarnavo vokiečių kaizerio kariuomenėje ir turėjo karininko laipsnį. Vėliau Klaipėdos krašte dirbo mokyklų inspektorium. Mano motina žinojo jo visą gyvenimo istoriją. <…> Kai vokiečiai 1939 metais atplėšė Klaipėdą nuo Lietuvos, M. Lacytį naujieji okupantai išvarė per sieną į Didžiąją Lietuvą. Ir taip jis atsidūrė Tauragėje. Turėdamas atsakomingas pareigas mokytojų seminarijoje, būdavo dažnai kviečiamas į Šubertinę. Ten jam tekdavo aiškintis dėl mokyklos klasėse „tėvo Stalino“ paveikslo nukabinimų ir kitokių mokinių demonstracijų prieš rusus. Jis žinojo, kad mokykloje yra užverbuoti KGB agentai, kurie viską, kas dedasi mokykloje, pranešdavo jiems. Tokioje padėtyje reikėjo labai atsargiai pasiaiškinti. Jis norėjo atsikratyti nuo tų šnipų, kurie stengėsi jam pakenkti, likti nepatikimam jo darbe.

Šnipai žinojo, su kuo M. Lacytis draugauja. Dažnai M. Lacytis ateidavo pas mus į namus. Jis labai mėgo muziką. O mes turėjom pianiną, kuriuo mėgdavo skambinti savo mėgiamas dainas, muzikos kūrinius ir skambindavo be gaidų. Jo visi apsilankymai pas mus būdavo sekami, jis tai tikrai žinojo. Jis sugalvojo būdą, kaip suteikti šnipui įspūdį, kad jis palankaus nusistatymo komunistinei sistemai. Mes su juo susitarėme, kai jis vėl pas mus ateis ir žinos, kad jį seka, tada pradės mums pasakoti apie naują gyvenimą, kurį „tėvas Stalinas“ atnešė Lietuvai. Visa tai, žinoma, išgirs šnipas, atėjęs prie namo pasiklausyti.

Mūsų gyvenamas namas buvo labai arti prie gatvės, gal apie metrą nuo sienos iki šaligatvio ir tarpe medinės tvorelės. M. Lacyčio planas buvo, kad aš, užlipęs į palėpę, galėsiu iš ten matyti vartelius ir gatvę, namą, kuriame gyveno šnipas. 

Kai M. Lacytis atėjo, sutarėm, kad aš palėpėj, kai  pamatysiu šnipą ateinantį, duosiu ženklą, pabelsiu į grindis. Nereikėjo ilgai laukti ir pamačiau, kad per gatvę ateina vyriškis. Buvo jau sutemę. Vyriškis atvėrė vartelius ir įėjęs į kiemą juos iš lėto uždarė. Priėjo prie namo, kur jo negalėjau matyti. Jau reikėjo duoti M. Lacyčiui ženklą. Pabeldžiau į grindis ir apačioje kambaryje tai išgirdęs jis garsiai pradėjo kalbėti mano motinai, kad šnipas išgirstų, kaip jis aiškina apie „Stalino saulę“. Gana ilgai jis pasakojo. Motina pagalvojo, kad jau gana šnipas girdėjo, išėjo į prieangį ir pamažu pradėjo atidaryti duris į lauką, kurios kaip tyčia tada labai garsiai girgždėdavo. Šnipas, išgirdęs, kad jau namo durys atidaromos, skubiai ne per vartelius, bet tiesiog per tvorelę peršoko ir nubėgo skersai gatvės į namus. Viską mačiau per palėpės langelį. M.Lacytis tada buvo labai patenkintas, kad pagaliau jis turi liudininką, kurio pranešimas KGB agentams turėtų duoti kitaip apie jį galvoti ir jo užimtą mokyklos direktoriaus vietą.

Nuotrauka

1941 metų birželis Tauragėje

Prasidėjo mieste ir apylinkėse žmonių areštai. Iš namų paimtos šeimos buvo vežamos kariškais sunkvežimiais prie gelžkelio stoties, kur prie sandėlių stovėjo prekiniai vagonai, į kurios tada sutalpindavo visus areštuotus. Supratome, kad yra ruošiamas traukinys, kuris veš žmones į tremtį, į Sibirą, kur vežamųjų šeimų laukia nežinomybė. Mačiau, kai nakties metu mūsų gatve, kuri vedė tiesiog į gelžkelio stotį, važiavo kariški sunkvežimiai, pakrauti su būsimais tremtiniais ir jais lydinčiais kareiviais sargybiniais. Visi buvome labai išsigandę, nes nežinojome, kada ateis mūsų eilė. Žinojau, kad motinos pasas jau buvo KGB įstaigoje, todėl negalėtumėm iš miesto išvykti neturėdami paso. Visi keliai iš Tauragės buvo saugomi ir turėjai turėti leidimą išvykti, kurį tik iš saugumo įstaigos galėjai gauti. Atsirado gerų žmonių, kurie suprato areštuotų traukiniuose šeimų padėtį. Jie sužinojo, kaip galima jiems padėti, palaikyti su jais ryšius. Motina pažino stoties viršininką, iš kurio sužinojom, kada bus paruoštas traukinys ir numatyta išvežimo data. Tos žinios greit pasiekė tuos, kurių artimieji buvo jau paruošti išvežimui traukiniu. 

Birželio 22-oji 

Atėjo sekmadienio rytas. Pradėjo švisti, lauke tylu. Buvo 1941-ųjų metų birželio 22-oji diena. Staigiai pasigirdo baisus trenksmas, sprogimas pirmos patrankos šūvio, kuris krito visai netoli nuo namų. Ten pataikė į batsiuvio dirbtuvėlę, prie Vaižganto ir Stoties gatvių sankryžos. Buvo tik penkta valanda ryto. Visi lyg laukėme to ženklo, kad karas prasidėjo Vokietijos su Sovietų Rusija. Greit apsirengėm ir aš su seserimis bėgome į tetos namą. Bėgdami gatve girdėjome kitus sprogimus, kurie buvo labai arti, net girdėjome sviedinių skeveldras, lekiančias aplink. Tuo pačiu metu išgirdome lengvų lėktuvėlių ūžimą, tai buvo artilerijos žvalgai. Jau prasidėjo dažnesnis patrankų sviedinių kritimas, sprogimas.

Nuo tetos namo, toliau nuo gatvės, buvo laukas, kuriame rusų kariuomenė statydavo savo sunkvežimius. Jų dauguma buvo pritaikyti vietoj skysto kuro vartoti dujų generatorių, kūrenamą malkomis. Jų buvo pilnas laukas ir buvo geras taikinys vokiečiams. Pasigirdo atlekiančių lėktuvų motorų ūžimas, kuris buvo daug garsesnis, tai buvo bombonešiai. Pasigirdo krintančių bombų švilpimas. Jų sprogimas ėjo vienas po kito ir girdėjom, lyg sprogimai vis artėja. Mūsų laimei, pasibaigė tas bombardavimas ir vokiečių lėktuvai nuskrido. Aplink šaudė iš mažesnių pabūklų, nes jų sprogimai silpnesni, bet dažnesni.

Taip praėjo valandėlė, ir vėl staiga – baisus trenksmas. Išgirdom, kad kas nors nukrito kambaryje. Aš tada per grindų angą pažiūrėjau į kambarį ir pamačiau, kad gėlių puodynė nukrito nuo palangės ir sudužo. Tas mus išgąsdino, ir teta visai išbalo. Kiek vėliau sužinojom, kad tai buvo Jūros tilto sprogdinimas. Rusai jau seniai buvo tą paruošę ir visada tą tiltą labai saugodavo. Prie jo būdavo keli sargybiniai ir neleisdavo ant tilto stovėti.

Prasidėjo didelių patrankų dvikovė. Girdėjome vokiečių, taip pat ir rusų patrankų šovinių skridimą virš galvų. Tai buvo jau sunkiosios patrankos. Šovinių sprogimo negirdėjome, nes taikiniai buvo toliau už miesto ribų. Pagaliau prasidėjo šaudymas iš šautuvų, kuris vis artėjo. Pasigirdo automato šūviai visai arti. Aš per rūsio angą pamatuose, kuri buvo gatvės pusėje, pamačiau vokiečių kareivius, einančius gatve į miesto centrą. Vokiečiai jau pradėjo miestą valyti nuo rusų slapukų kareivių. Tie dar bandė sustabdyti vokiečių kariuomenę. Žinoma, jiems tai nesisekė. Kova ėjo prie pagrindinio kelio – plento tarp Lauksargių ir Šiaulių. Vokiečiai ten bandė sunaikinti rusų motorizuotus dalinius. Kai pabūklų šaudymas sustojo, kautynės jau nuėjo toliau.

Tada mes jautėmės gana saugūs išlįsti iš savo slėptuvių, rūsių. Pamatėm, kad miesto centras dega. Vis daugiau namų degė lyg kieno padegti, staigiai iš jų pasirodydavo dūmų kamuolys ir po to liepsnos. Taip praėjo beveik pusė dienos ir grįžome į namus, nes buvome nuo pat ankstyvo ryto negėrę ir nevalgę.

Pradėjome apžiūrėti savo kiemą, kas nukentėjo nuo kautynių. Radom tik daržinės stogą pramuštą ir ant žemės plieno plokštę, kuri pusės kilometro atstumu atskrido nuo Jūros tilto. Visi nuėjom į tetos namą, ten kieme radome, kad sandėliuko sienoje artilerijos sviedinys skersai krisdamas išmušė skylę, kuri turėjo šovinio formą. Supratome, kad sandėliuke guli nesprogęs sviedinys. Perspėjom tetą, kad gali būti pavojus gyvybei.

Gatvės gale iš katalikų bažnyčios kilo dūmai, jos bokštas, nuo Jūros upės pusės, apdaužytas. Viršutinė mūrinė jos dalis nugriauta. Vis daugiau matėsi degančių mūrinių namų, o arčiau prie mūsų buvo mediniai. Buvo aišku, jeigu niekas nesustabdys ugnies plėtimo, tai ir mums teks nuo ugnies nukentėti. Tą dieną oras buvo labai gražus, giedras ir sausas. Nebuvo aplink žmonių, kurie galėtų gelbėti gesinti gaisrus, nebuvo tam priemonių, per daug gaisrų tuo pat metu. Reikėjo kiekvienam pasirūpinti nuo gaisro apsisaugoti, rasti priemonių.

Nuotrauka

Mūsų gatvės pusėje gaisras nesiplėtė, nes mus skyrė Vaižganto gatvė ir gatvės kampas, kur krito pirmas patrankos sviedinys, jau buvo sugriauta batsiuvio dirbtuvėlė. Šalia jos tuščias sklypas, ten sukrauta statybinė medžiaga, o arčiau mūrinis pastatas „Darbo rūmai“. Ir čia pat mūsų medinis namelis. 

Kitoje sankryžos pusėje kampiniai namai mediniai ir liepsnos tada lengvai peršoko ir uždegė visus namus. Mes nelaukėme, kol ugnis prieis prie tetos namo, bet gelbėjom tetai išnešti iš namo daiktus į saugią vietą, už mūsų kieme esančios daržinės.

Grįždami į tetos namą nuėjom pažiūrėti, kas darosi kaimynės name. Namo durys gatvės pusėje praviros. Priėję arčiau pamatėme, kad viduje prie durų guli dvi negyvos moteriškės. Duryse matėsi padarytos skylės iš automatinio šautuvo. Supratome, kad moterys stovėjo už durų ir vokiečių kareiviai kautynių metu nelaukia, kad kas nors juos įleistų vidun. Kareiviai šaudydavo į duris dėl savo saugumo ir tik tada eidavo patikrinti, ar ten viduj nėra pasislėpusių rusų kareivių. Mums teta anksčiau aiškino, kad namo durys turi būti atidaros, jeigu bus uždarytos, tai gali būti pasekmės, kurias mes ką tik matėme. Tas viskas įvyko tam name, kur gyveno šnipas, o moterys buvo žydės. Tai buvo pirmas kartas, kai aš pamačiau žmogų, karo veiksmų užmuštą. Niekam nerūpėjo, kad čia guli negyvi žmonės, nes visi aplink skubinosi išsaugoti dar likusį turtą. Mediniai namai, sustatyti šalia viens kito, pradėjo degti taip greit, lyg būtų degtukų dėžutės.

Kur mes gyvenome, namas turėjo skiedrinį stogą, ant kurio pradėjo kristi žiežirbos iš kitos pusės gatvės degančių namų. Tada buvo aišku, kad reikia lipti ant stogo ir tas žiežirbas gesinti ir neleisti, kad uždegtų stogo. Turėjom kopėčias užlipti ant stogo, reikėjo tik pasidaryti įrankį pasiekti rusenančias žiežirbas. Čia mums pagelbėjo vyrai, kaimynai, kurie sėmė kibirais vandenį iš kieme esančio šulinio. Tada į vandenį pamirkęs šluotą su ant jos apvyniotu skuduru aš galėjau gesinti žiežirbas. Vyrai padėjo užnešti kibirais vandenį  ant stogo ir tokiu būdu sudrėkintas stogas pasidarė sunkiai uždegamas. Karštis nuo ugnies buvo didelis, stogas tada garavo nuo karščio.

Taip visa viena pusė gatvės greit užsidegė. Liepsnos kilo aukštyn. Nebuvo vėjo. Tai mūsų laimė. Namai greit sugriuvo, liko tik krūvos degėsių, kurie per naktį ruseno, skleidė degėsių kvapą. Ten galėjo būti ir negyvų gyvulių ar žmonių lavonai.

(Atsiminimų tekstas autentiškas, redaguotas minimaliai)

Nuotrauka

Nuotrauka