Vidas Galbogis ir koplytstulpį gaminę
Iškilmingas koplytstulpio atidengimas
Renginį stebėjo mokinių tėvai ir mokytojai
Sveikinimo žodį taria Švč. Trejybės parapijos klebonas Marius Venskus
Koplytstulpis pašventintas
Trečiadienį Tarailių progimnazijos kiemelyje, aštuntokų išleistuvių proga, mokyklos kiemelyje įkurdintas jų pačių gamintas koplytstulpis. Lietuvos mokinių liaudies dailės konkursinės parodoje „Sidabro vainikėlis“ dirbiniui suteiktas aukštas įvertinimas – jis laimėjo antrąją vietą. O kad visa tai įvyktų labiausiai stengėsi progimnazijos technologijų mokytojas Vidas Galbogis: vyras plušėjo kartu su trimis mokiniais, jiems talkino vieno jų tėtis ir mokyklos ūkinės dalies meistras. Lengva nebuvo: sunkų dirbinį gabenant į parodas pedagogą „susuko“ radikulitas.
Padėjo vienas tėvų
Nekas neatsiranda iš nieko: grožį sukuria žmonės, o tam, kad tai įvyktų juos dar reikia suburti, išaiškinti įdėjos prasmingumą ir numatyti veiksmų eigą. Koplytstulpio iškilmingo atidengimo metu sakė V. Galbogis: „vienas – lauke ne karys“ ir prieš renginio dalyvius padėkojo savo mokiniams Arnui Budginui, Tomui Lingaičiui ir Lukui Valskiui. Taip pat ir vieno mokinių tėvui Nedui Budginui bei ūkinės dalies meistrui Linui.
– N.Budginas yra mano buvęs mokinys, taip pat ir jo žmona. Nedas yra baldininkas, namuose turi įrangą. Kadangi norėjome labai įmantriai išraižyti fasadinę koplytstulpio dalį, jis mums padėjo. Moderniomis kompiuterinėmis frezavimo staklėmis išraižė tai, ką numatėme specialiame brėžinyje. Ten tokios smulkios detalės: gėlytės, lapeliai, stiebai, – pasakojo mokytojas.
Siūlė pašalinti sparnus
Koplytstulpio gamyba truko apie dvejus metus, kuriam laikui darbai buvo sustoję, keitėsi įstaigos vadovai. Ir, kaip sakė V. Galbogis, dabartinio mokyklos direktoriaus Arūno Betingio paskatinti, vaikinai šiemet užsibrėžė baigti projektą. Ir ne tik baigė, bet ir dalyvavo Lietuvos mokinių liaudies dailės konkursinės parodoje „Sidabro vainikėlis“.
– Ieškojome internete projekto, svarstėme, ką galėtume dirbiniui pridėti nuo savęs, kad jis būtų kuo labiau autentiškas, išskirtinis. Norėjome jame atvaizduoti ką nors tokio, ko tradiciniame koplytstulpyje nėra. Išraižėme tulpes, kurios tuo pačiu atrodė, kaip sparnai. Ir Tauragėje įveikus konkursinės parodos pirmąjį etapą, komisija patarė, kad „jei norite įveikti ir antrąjį etapą, turite nupjauti sparnus". Bet mes nutarėme to nedaryti. Antrojo, regioninio, etapo metu, darbus vertino komisija iš Vilniaus. Jie buvo sužavėti mūsų darbu ir gavę aukščiausiąjį įvertinimą gavome leidimą dalyvauti respublikiniame etape. Pamenu, tada prie mūsų priėjo komisija iš pirmo turo ir atsiprašė, sakė „gerai, kad nenupjovėte tų sparnų“, – mena mokytojas.
„Susuko“ radikulitas
Respublikinis turas vyko Panevėžio rajone, Upytės kaime. Mokytojas mena labai tingėjęs taip toli važiuoti, tačiau jam talkino Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centro vadovė Jurgita Brazauskienė. Kuri išnuomavo transportą, pati jį vairavo ir padėjo mokytojui nešti koplytstulpį. Abiejų tautodailės mylėtojų misija baigėsi tuo, kad V. Galbogis susirgo radikulitu, o iš konkursinės parodos jiems teko grįžti jau ne tik su ir taip itin sunkiu ąžuoliniu koplytstulpiu, bet ir partempti juos konkurse nurungusią kitų dalyvių skrynią. Nes jos autoriai, jurbarkiškiai, patys parodoje nepasirodė.
– Parodoje buvome itin gerai įvertinti, tačiau pritrūko keleto balų. Mus įveikė jurbarkiškiai ir jų gaminta skrynia. Tačiau iš jų atstovų atvyko tik mokinys. Komisija mūsų paprašė tą skrynią parsigabenti į Tauragę, nes esą „jūs iš to pačio krašto“. Tai tempėme ne tik savo koplytstulpį, bet ir skrynią. Mes sakėme, kad galime parvežti, bet tik ne nešti: man rakino nugarą, Jurgita taip pat skundėsi skausmais, be to neturime, kur ją sandėliuoti. Na, bet taip nutiko, kad visi išsilakstė, kaip tos bitės ir vis tiek ją tempėm, tiksliau Jurgita ją nešė. Laimei, tai nepaveikė jos sveikatos, o man teko atsigulti savaitei į patalą, – prisiminimais dalijosi technologijų mokytojas.
Nostalgija Tarailiams
Skrynia dar kurį laiką gulėjo Tarailių progimnazijos patalpose tarsi priekaištas dėl neišplėštos pergalės. V. Galbogis juokiasi prisiminęs tokią absurdišką situaciją, tačiau dabar, žvelgiant į praeitį, jam smagu, kad va, progimnazijos kieme stovės jo ir jo mokinių gamintas ąžuolinis koplytstulpis. Mokytojo skaičiavimu, jei jis bus gerai prižiūrimas ir tepamas specialius tepalu, gal gyvuos ir kelis dešimtmečius.
– MSV (Tarailiams, – aut. past.) jaučiu nostalgiją. Čia prabėgo dalis mano vaikystės. Tėtis čia, MTS (Mašinų ir traktorių stotyje), pradėjo savo karjerą, jis buvo plačios kvalifikacijos staklininkas, tekintojas, frezuotojas, šlifuotojas. Gimiau aš. Tada čia buvo Tarailių kaimas. Vėliau persikraustėme kitur. Tėvas (Juozas Galbogis) yra vienas Jūros krantinėje kadaise stovėjusių tautodailės skulptūrų autorių. Jis taip įprasmino savo veiklą. Va man kitą met sukaks 65-eri, pensijinis amžius, tad progimnazijos kieme įkurdintas koplytstulpis man neša didelį moralinį pasitenkinimą, – „Tauragės žinioms“ pasakojo Tarailių progimnazijos technologijų mokytojas V. Galbogis.
Koplytstulpį renginio metu pašventino Švč. Trejybės parapijos klebonas Marius Venskus. Tautodailės dirbinys kiekvieną rytą pasitiks į mokyklą skubančius mokinius ir primins jiems apie tai, ko galima pasiekti atkakliu darbu ir gerais santykiais bendruomenėje.
Vidas Galbogis ir koplytstulpį gaminę
Iškilmingas koplytstulpio atidengimas
Renginį stebėjo mokinių tėvai ir mokytojai
Sveikinimo žodį taria Švč. Trejybės parapijos klebonas Marius Venskus
Koplytstulpis pašventintas
