Įstaigos darbuotojai ir gyventojai išvykoje.
Individualios priežiūros darbuotojos įstaigos kiemelyje.
Nuo įstaigos atsidarymo individualios priežiūros darbuotoja dirbanti Silva Gumuliauskienė.
Vienos iš švenčių įstaigoje metu.
Eugenija Zakarauskienė
Ilgametė įstaigos darbuotoja Sigutė Paliokienė
Birželio mėnesį Lauksargių globos namai mini trisdešimties metų sukaktį. Moderniai įrengtos patalpos, jaukus kiemelis yra namai senyvo amžiaus arba negalios kamuojamiems suaugusiesiems. Gyvenama čia, kaip šeimoje: gyventojai kartu švenčia šventes, vyksta į ekskursijas, čia mezgasi draugystės ir net simpatijos. Per trisdešimt metų įstaigoje buvo iškeltos keturios vestuvės.
Iškėlė vestuves
Su gyvenimo įstaigoje užkulisais sutiko pasidalinti čia nuo pat įstaigos įsikūrimo pradžios gyvenanti Eugenija Zakarauskienė. Tiesa, savo dabartinę pavardę ji įgijo gyvendama globos namuose.
– O kas čia jums pasakė? – linksmai nustebo Eugenija išgirdusi klausimą, ar iš ties moteris kėlė vestuves čia, įstaigoje.
Tačiau žurnalistės smalsumas moters nesuerzino. Priešingai, gyventoja džiaugėsi turinti ką papasakoti, jai buvo smagu, kad jos gyvenimas kelia susidomėjimą.
Tiesa, Lauksargių globos namuose Eugenija prieš trisdešimt metų apsigyveno būdama pirmojoje santuokoje.
– Vyras sirgo cukriniu debetu, turėjo gretutinių ligų. Mus apgyvendino kartu: prieškambaris, vonia, tualetas ir du kambariukai. Įstaigoje juo rūpintis, padedant personalui, buvo lengviau. Jam mirus mane guodė bendravimas su įstaigos darbuotojomis, buvo gera, kad yra su kuo pasišnekėti, – pasakojo moteris.
Dažnam atrodo, jog globos įstaiga – niūri vieta. Pasak Eugenijos, gyventojai turi savo bendrų švenčių, vyksta į ekskursijas, kartais net krečia pokštus. Pokštininkai – vyrai: žiūrėk eini susimąstęs, o kuris prisėlinęs pliaukšteli delnais prie ausies, kad net pašoki. Gaila tik tų vyrų mažai – iš 50-ies gyventojų – tik 14.
Laikui bėgant globos įstaigoje Eugenija atrado simpatiją. Pora net iškėlė vestuves.
– Pirmo aukšto hole padengėme stalą, darbuotojos suruošė vaišes, man nereikėjo. Na, negi jaunoji dabar užsiims maisto ruoša, – paklausus, kas gamino nusijuokė Eugenija. – Aš dėvėjau smėlio spalvos suknelę, mano vyras – mėlyną kostiumą. Į šventę atvyko brolis su dukra, prisidėjo keletas įstaigos gyventojų ir darbuotojos.
Pora santuokoje gyveno apie dešimt metų, vėliau išsiskyrė ir liko gerais pažįstamais. Tiesa, abu vis dar gyvena toje pačioje įstaigoje.
Įstaigos darbuotojų pasakojimu, globos namuose per trisdešimt metų viso susituokė keturios poros.
Pasak Eugenijos, gyventojai čia nesipyksta, o sutaria ir supranta vienas kitą. Moteris dabar kambaryje gyvena su už ją porą dešimtmečių vyresne močiute. Koridoriuje sutikta senjora šių eilučių autorei teigė turinti tikrą draugę su kuria gali pasišnekėti ir prireikus sulaukti pagalbos.
Daugėja demencija sergančių
Liūdna tiesa ta, kad globos namai dažnam gyventojų yra paskutinė gyvenimo stotelė, natūralu, jog norisi, kad likusios gyvenimo dienos būtų kuo spalvingesnės, apgaubtos rūpesčiu. Apie tai ir apie darbą įstaigoje su žurnaliste pasidalijo ilgiausiai įstaigoje dirbančios individualios priežiūros darbuotojos: Sigutė Paliokienė ir Silva Gumuliauskienė.
Moterys – lauksargiškės, tad dar mena dieneles, kai pastatas atliko kitą, ne globos namų, funkciją. Čia veikė Lauksargių daržininkystės tarybinio ūkio bendrabutis. 1994 m. vietoj jo įsikūrus globos namams Silva įsidarbino virtuvėje, Sigutė – slaugytojos padėjėja.
– Kai mes čia įsidarbinome, įstaiga turėjo ir žemės. Sodinome bulves, barščius. Senukai eidavo ravėti, jie tada dar būdavo stiprūs. Tai buvo prieš trisdešimt metų, dabar šių gyventojų jau nebėra. Raugėme ir kopūstus. Ankščiau įstaigoje apsigyvendavo jaunesni, dabar tokių nebeatvyksta. Dažniausiai čia apsigyvena iš slaugos ligoninės išrašyti ligoniai, – pasakojo Sigutė.
Pasak jos bendradarbės Silvos, labai daugėja demencija (senatvine silpnaprotyste, – aut. past.) sergančių senelių. Jei ankščiau globos namuose apsigyvendavo šešiasdešimtmečiai, pavyzdžiui po klubo sąnario keitimo operacijos priežiūros pageidaujantys gyventojai, tai dabar dažnas atvykstantis serga demencija, alzhaimeriu.
Antro įstaigos aukšto gyventojai – savarankiški, vaikštantys ar valdantys neįgaliojo vežimėlį, pirmame įstaigos aukšte, pasak slaugytojų, – sunkesnių būklių gyventojai.
– Pirmame aukšte turime tik 4 negulinčius ligonius (iš daugiau nei dvidešimties). Labai daug sergančių demencija. Nežinau, kodėl jų per trisdešimt metų jų vis daugėja. Gal nuo vaistų, seneliai vartoja labai daug vaistų, – susimąstė Silva.
– Anksčiau gi visokias žoleles virdavo, antpilus darėsi. Kas jais trindavo skaudamas vietas, kas gerdavo. Rinkdavo pušų spyglius, konkoriežius – ieškodavo gydomųjų augalų gamtoje, – antrino Sigutė.
Artimiesiems neatvykus – širdį skauda slaugytojoms
Įstaigoje vienoje pamainoje paprastai dirba 5-6 individualios priežiūros ir 3 socialinės darbuotojos. Individualios priežiūros darbuotojos valo patalpas, keičia patalynę, perrengia, prausia, maitina senelius. Kaip minėta straipsnyje, įstaigoje yra virš dvidešimt sunkiai sergančių senelių, beveik visi jie yra prikaustyti lovos. Tačiau labiausiai už viską darbuotojas liūdina ne ligos, o senelių vienatvė ir žinojimas, jog dalis jų vis dar turi giminių ir artimųjų, kurie jų nelanko.
– Per šventes mes labiau jų namiškių laukiame nei jie patys. Šią motinos dieną viena močiučių visą dieną laukė savo dukrų. Vakare šioms pasirodžius labai apsidžiaugė. Mes matome, kaip seneliai išgyvena, jaučia įtampą, matome, kaip jiems pagerėja, kaip akys nušvinta, kai tarpduryje pasirodo jų namiškiai. Kas neturi artimųjų, tas neturi – nesuki galvos. Kiekviena slaugytojų įstaigoje turi savo vargšiuką pas kurį niekas neatvažiuoja. Tada jam daugiau skiria dėmesio, – pasakojo Silva.
Įstaigos darbuotojai ir gyventojai išvykoje.
Individualios priežiūros darbuotojos įstaigos kiemelyje.
Nuo įstaigos atsidarymo individualios priežiūros darbuotoja dirbanti Silva Gumuliauskienė.
Vienos iš švenčių įstaigoje metu.
Eugenija Zakarauskienė
Ilgametė įstaigos darbuotoja Sigutė Paliokienė
