Meilutė Parnarauskienė su seneliais
Smagu, kai beprotiško skubėjimo ir pilnu nerimo laikotarpiu minutėlei gali bent jau mintyse sustoti ir prisiminti vaikystės šventes. Tie prisiminimai, regis, ir sugraudina, ir užlieja šiluma. Šiemet labiausiai atmintin įstrigusiais prisiminimais apie vaikystės Kūčių ir Kalėdų šventes paprašėme pasidalinti ugdymo ir kultūros įstaigų vadovus.
Jolanta Kazlauskienė, Tauragės meno mokyklos direktorė:
– Pirmoji asociacija, kad atsakomybės puošti eglutę dažniausiai imdavosi mano tėvelis. Kasmet vis tais pačiais, pamiltais ir labai gerai pažįstamais mielais žaisliukais. O dar viena iš puošmenų – saldainiai blizgančiais popierėliais. Bet taip jau ,,netyčia“ išeidavo, kad saldainiai iki pat Kalėdų formos neprarasdavo, tik kažkodėl ir kažkaip paslapčia vietoj saldainių dažniausiai atsirasdavo tvarkingai nupjauti duonos gabaliukai ir vėl užsukti… lyg būtų saldainiai. Nykštukų arba mano ir sesės darbeliai?
Kitas prisiminimas, kad mamytės dažniausias rūpestis būdavo mano ir sesės mokyklinių karnavalų kostiumai. Ruošimasis tam būdavo labai atsakingas. Pirkti gi nebūdavo! Specialiai siūdavo sukneles arba apsiaustus, iš susmulkintų žaisliukų ir blizgučių gamindavo karūnas ir kitas detales. Tas atsakingas ruošimas karnavalui vėliau, kiek paūgėjus, peraugo į savarankišką užduotį. Mokykliniams karnavalams pati išsisiuvinėdavau, išsidabindavau, išsipiešdavau. Mums tai būdavo viena didžiausių ir ryškiausių mokyklinių švenčių. Ir šioje nuotraukoje esu tarp savo bendraklasių Pepės Ilgakojinės vaidmeny pačios pasigamintu kostiumu.
Lina Trijonienė, Tauragės Žalgirių gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, laikinai atliekanti direktoriaus funkcijas:
– Šv. Kūčių ir šv. Kalėdų šventės mums primena šeimos tradicijas ir nukelia mus į vaikystės prisiminimus. Įsimintiniausias prisiminimas iš vaikystės apie šį šventinį laikotarpį – tai pirmasis mano susitikimas su Kalėdų Seneliu. Man buvo kokie dveji ar treji metukai. Pamenu, kaip tėtis mane rogutėmis vežė į renginį pas Kalėdų Senelį. Buvo nuostabus jausmas. Net prisimenu, kokia suknele mama buvo mane papuošusi. Pirmą kartą iš arti matyti tikrą Kalėdų Senelį man buvo reikšmingas įvykis. Tik pamenu, kad niekaip negalėjau suprasti ir vis klausinėju tėčio, kodėl tikras Kalėdų Senelis turi užsidėjęs netikrą nosį. Mat tuo metu ir aš turėjau tokį žaislą (žaislinis rinkinys: akiniai, plastikinė nosis ir balti ūsai).
Labai šilti atsiminimai ir apie šv. Kūčias su močiute. Kai buvau jau šiek tiek vyresnė, kartu su močiute paruošdavome tradicinį šv. Kūčių stalą. Pamenu, kad visad ant stalo močiutė padėdavo šieno, užtiesdavo lininę staltiesę ir lange padėdavo degančią žvakę. Po vakarienės išbandydavome šv. Kūčių tradicinius burtus, kurie turėjo pasakyti, koks gyvenimas laukia: traukti iš po staltiesės šiaudą, nešti glėbį malkų ir suskaičiuoti, porinis skaičius ar ne, ir t.t. Gera prisiminti, kaip močiutė pasakodavo apie savo vaikystę ir kaip anuomet švęsdavo šv. Kūčias ir šv. Kalėdas.
Gediminas Sakalauskas, Sporto centro direktorius:
– Paklaustas apie vaikystės Kalėdas pirmiausia prisimenu žemaitiškus patiekalus, esu pats tikriausias žemaitis, iš Skuodo. Kūčioms pagrindinis patiekalas būdavo silkė, o silkių galvas, suvyniotas į laikraštį, kepdavome ant krosnies, tada sutrindavo, užpildavo šiltu vandeniu, įberdavo svogūnų ir turėdavome sriubalynę. Tais laikais senelis augindavo kanapes, o sėklas, suvyniotas į skudurėlį, prisimenu, pats plaktuku susmulkindavau. Tą trintą sėklų masę vadindavome spirgyne. Lupdavome bulves, jas merkdavome į spirgynę ir srėbdavome sriubalynę. Šis prisiminimas ir vaizdas mano atmintyje išliks iki smerčio.
(nuotraukoje – Gediminas Sakalauskas 1966 m.)
Lina Kymantienė, lopšelio-darželio „Kodėlčius“ direktorė
– Nuotraukoje (aš pirmoje eilėje iš dešinės antra) – mano pirmoji naujametinė šventė pirmajame Tauragės darželyje. Jį lankiau, nes mama jauna tapo našle ir daug dirbo. Labai nemėgau tarybinio darželio, todėl ir mano nuotaika puikiai atsispindi nuotraukoje. O brangiausi atsimininimai iš vaikystės, kai mama puošdavo gyvą, nes tada kitokių nebuvo, eglutę saldainiais ir raudonskruosčiais obuoliais. Prisimenu, kad pirmąkart pamačiusi Kalėdų Senelį palindau po stalu, nes labai bijojau. O pirmosios dovanos – kaladėlių – kvapą jaučiu ir dabar...
Meilutė Parnarauskienė, Tauragės B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos direktorė
– Save prisimenu labai mažą. O Kalėdų eglės – ne. Pas senelius Panevėžyje eglutės nebūdavo. O Panemunėlyje, kur gimiau ir užaugau, eglę puošdavome visa šeima. Tėtė parnešdavo ją iš miško, ji tada atrodydavo tokia didelė, kvepianti... Tie keisti laikai, kai nebuvo galima švęsti Kalėdų, buvo pilni paslapčių. Mama gamindavo Kūčių valgius, juos valgydavome tyliai, tarsi bijodami ištarti tai, kas daugelio širdyse ir mintyse buvo šventa. O naujametiniai karnavalai, dovanos buvo – siuvome ir gaminome kaukes, po egle rasdavau dovanų – paprastai tai būdavo stalo žaidimai. Nelepino tėvai dovanomis – nereikalingų daiktų negaudavau. Užtat savo šeimai iki šiol darau staigmenas, perku dovanas ir būtinai puošiu eglutę. Keista, bet nuotraukos prie Kalėdų eglės neradau. Nelabai kas ir fotografuodavo, juk nebuvo skaitmeninių fotoaparatų anei mobiliųjų telefonų. Jaučiuosi kaip dinozaurė, bet tada švęsdavome ir negalvojome, kaip gražiau pozuosime, kiek patiktukų surinksime. Mano vaikystės Kalėdos buvo paslėptos...
Nuotraukoje aš su savo seneliais Panevėžyje. Rankose laikau lėlę „Berniuką“. Atsimenu, kad taip vadindavau. Gal čia buvo Kalėdų Senelio dovana?
Eglė Červinskaitė, Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ direktorė:
– Vaikystė prabėgo sovietmečiu, tad po eglute prabangių daiktų nerasdavome. Tačiau visada rasdavome kiekvienam asmeniškai dedikuotą dovaną, kurioje, be kokio nors daikto – dėlionės, žaislo ar megztuko, būdavo mandarinų ir negliaudytų graikinių riešutų. Turbūt mandarinai labiausiai ir įsiminė – tai Kalėdų kvapas. Taip pat jaudulys kūlversčiais lekiant prie eglutės lukštenti dovanų. Kalėdų rytą ir dabar jį jaučiu, tik dabar dovanų tikrinti lekia jau mano vaikai.
Kada pradėjo kilti įtarimų Kalėdų Senelio tikrumu? Gal aš dar ir dabar juo tikiu? Stebuklais tai tikrai...
(Nuotraukoje – Eglė Červinskaitė darželyje „Ereliukas“ 1993 m.)
Rita Katauskienė, PMMC direktorė:
– Tik šventėms pavyksta sustabdyti mūsų bėgantį gyvenimą, kai tarp žmonių nutupia mielos staigmenos, nuoširdūs stebuklai, jautrūs žodžiai ir švelnūs jausmai. Artėjant gražiausiam metų laikui, iš atminties kertelių iškyla patys šviesiausi šventiniai vaikystės prisiminimai. Tai žaliuojanti, kvepianti eglutė, stikliniai žaisliukai, neretai puošimo metu pavirstantys šukių krūvele, mandarinai, gardūs kvapai, dovanėlės, tetos numegztas ir padovanotas sarafanas su R raide, šeima ir vaikų šurmulys. Dažnos dovanos būdavo megztos kojinės ar pirštinės kaip šilumos dovanojimo simbolis. Dar gausybė išmoktų šventinių eilėraščių, kuriuos deklamuodavau su mikrofonu, o tėtis įrašinėdavo į juostinį magnetofoną. Vėliau – mokykliniai vaidinimai tuometinėje Gaurės vidurinėje mokykloje, (geriausiai prisimenu, kad teko vaidinti zuikį), smagus bendravimas su bendraamžiais ir mokytojais. O svarbiausia – buvimas kartu su šeimos nariais ir artimiausiais giminaičiais, kalėdaitis, kurį dalindavo vyriausias šeimos narys, Kūčių stalas su 12 patiekalų, istorijos, pasakojimai, tiesiog šiltas ir šviesus laikas kartu. Noriu visiems palinkėti jaukių šviesos grįžimo švenčių, artimųjų meilės, geros nuotaikos, mažų stebuklų, drąsių svajonių ir įkvepiančių atradimų!
Neringa Orentienė, Tauragės SMC direktorė:
– Vaikystėje Kalėdų laukdavau su didžiuliu jauduliu, laukdavau eglutės puošimo ir dovanų. Smagu buvo gauti dovanas, apie kurias svajodavau vos ne visus metus. Jos visos buvo tokios mielos ir ypatingos. Iš vaikystės prisimenu šaltas žiemas, pusnis. Rytais pirmiausiai bėgdavau atitraukti virtuvės lango užuolaidą ir pamatyti įmantriausiomis gėlėmis šalčio išmargintus stiklus. Labai laukdavau Kalėdų Senelio apsilankymo. Kaip vėliau supratau, kad juo visada persirengdavo mama, nors aš visai tokio įtarimo niekada neturėjau. Tik per vienas Kalėdas senelis paliko savo lazdą, kaip dabar pamenu, gal 3 metrų ilgio lazda, apsukta blizgučiais. Kaip aš tada norėjau bėgti ir pasivyti senelį ir grąžinti paliktą lazdą…Nerimavau dėl kitų vaikų, kad pas juos senelis ateis be lazdos…O tik vėliau supratau, kad tai buvo medinis vėliavos kotas, nudažytas tamsiai žalia spalva, kurį nepapuoštą matydavau savo namų sandėliuko kampe…
Tad dalinkimės šviesa ir gerumu, kad kiekviena diena būtų tarsi Kalėdos!
Nuotraukoje – Neringa antrokė, su baltais kaspinais ir raudonu megztiniu, Eglutės šventė 1977 m. Kunigiškių . kultūros namuose
Meilutė Parnarauskienė su seneliais
