Aktualijos

Neįgalūs žmonės turi ne tik sveikatos problemų, bet ir kitokių rūpesčių – tenka įveikti kliūtis, apie kurias kiti nė nesusimąsto. Ratukuose judantys žmonės Tauragėje vis dar neretai susiduria su stačiais ir neįveikiamais įvažiavimais prie įvairių įstaigų. Kartais nebūna nė jų. Problema kyla ir tuomet, kai dalis verslininkų bėdos matyti nenori ir tartum užsiriša akis. „Nieko nedarysim“, – atšauna kai kurių įmonių vadovai, kai neįgalieji šiems primena, kad neįmanoma patekti į patalpas ir šią problemą reikėtų išspręsti. Tiesa, tauragiškiai kalba, kad yra ir geranoriškų verslininkų. Tačiau negalią turinčias moteris vis dar stebina įsivaizdavimas, kad reikalui esant neįgalųjį, sėdintį vežimėlyje, pasitelkus porą stiprių vyrukų, galima lyg niekur nieko pakelti. „Ar norėtumėte, kad jus kas nors kilnotų?ׅ“ – klausia jos.

Prasidėjo diskusijos

Tauragėje susibūrė judėjimo negalią turinčių moterų iniciatyvinė grupė, pasiryžusi mieste sukurti jaukią aplinką sau bei sugriauti mitus apie tai, kad neva neįgalūs žmonės nieko negali, o tai, ko jiems reikia, esą pajėgūs nuspręsti visi kiti, tik ne patys neįgalieji. 

Praėjusią savaitę Lygių galimybių plėtros centro atstovė, žmogaus teisių aktyvistė dr. Margarita Jankauskaitė, atvykusi į Tauragės šeimos gerovės centrą, pasakojo, kad diskusijos apie neįgaliųjų įtrauktį į aktyvų gyvenimą Tauragėje prasidėjo vykdant projektą „Lyties ir negalios sankirtoje: prabilti, įkvėpti, įveikti“. 

– Pradėję šį projektą nėrėme šiek tiek į nežinią. Iš literatūros žinojome, kad kai susilieja lytis ir negalia, atsiranda nauja specifika, tai nebėra atskiriami dalykai lyg kokie salotų ingredientai. Pažeidžiamumas tampa naujos rūšies. <...> Literatūroje apie tai skaitėme daug. O projektas leido prisiliesti praktiškai, susipažinti su moterimis, kai ėmėme su jomis bendrauti. Ką aš pamačiau? Lietuvoje kalbant apie moteris su negalia yra daug paternalizuojančių nuostatų, esą mes esame tie galintys, todėl ateisime, pasakysime, kaip ir ką reikia daryti, o jeigu jos viso to nedarys, tai kaip čia dabar neklauso... Taigi, projekto metu surengėme 5 įžanginius susitikimus. Tai nebuvo seminarai ar mokymai. Tiesiog norėjome užmegzti kontaktą, aptarti esamą situaciją ir paieškoti, kur ta lyderystė galėtų pasireikšti, – pasakojo ji.

Tauragės moters užimtumo ir informacijos centre įvyko ne vienas susitikimas, kuriuose moterys aptarė, ko reikia miestui, kad jis taptų saugesnis žmonės, turintiems negalią.

– Tai, kas įvyko Tauragėje, pranoko bet kokius mūsų lūkesčius, nes aš matau, kad čia labai daug potencialo sukurti instrumentą, kuris leistų ir pačiai Tauragei po truputį sukurti tą tvarumą, judumą, o Lietuvos mastu tai yra visiška inovacija: nuodugnus ištyrinėjimas, kur ir kokios sąlygos yra, pavyzdžiui, kur yra privažiavimas, kur jo nėra. Lietuva yra ratifikavusi žmonių su negalia konvenciją. Žinome, kad visos ugdymo įstaigos iki 2024 metų turi būti  pritaikytos negalią turinčių žmonių studijoms be jokių trukdžių, – kalbėjo dr. M. Jankauskaitė.  

Parodė geranoriškumą

Judėjimo negalią turinčių moterų iniciatyvinės grupės narės Kristina Liolaitė ir Eglė Laurinaitytė, po miestą judančios ratukais, pasakojo šiais metais pradėjusios tyrinėti, kokiose vietose Tauragėje neįgalieji gali apsilankyti be nepatogumų, o kur jiems reikia gerokai pasistengti. Tauragiškės iš viso patikrino 35 objektus. Būta ir tokių įstaigų, į kurias patekti, deja, neįmanoma, tačiau ledai pajudėjo – problemas kai kurios ėmė spręsti. 

Moterys prisiminė vieną gerą pavyzdį – kavinę „De Feng“, kuri, jų žodžiais, parodė didelį supratingumą. 

– Jeigu esi vienas, be pagalbos įvažiavimas negalimas, nes jis yra per status, – apie tai, ką iš pradžių pamatė prie kavinės, pasakojo K. Liolaitė. 

Tauragiškė kalbėjo, kad susisiekusi su kavinės vadovais ji išgirdo tokį pasiūlymą, – įrengti skambutį, kurį nuspaudus kavinės darbuotojai užstumtų ratukais judančius žmones. Pasak K. Liolaitės, tai – geranoriškas gestas, parodantis, kad įmonė linkusi spręsti įvairiems žmonėms kylančius sunkumus. 

Ji atkreipė dėmesį, kad Tauragėje beveik nėra ir viešbučių, kuriuose neįgalieji galėtų be vargo apsistoti, tačiau, pasak jos, padėtis ir šioje srityje po truputį keičiasi. Moteris pasidžiaugė tuo, kad kavinėje-viešbutyje „Banga“, taip pat viešbutyje „Senamiesčio apartamentai“ pradėti projektai, kuriais bus siekiama pritaikyti patalpas neįgaliesiems. 

– Tačiau vienos kavinės atstovai atšovė – nieko nedarysime. Joje net į lauko terasą pakilimas toks aukštas, kad paprastam žmogui reikia gerokai į aukštį pakelti koją, kad užliptų. Kai sulaukėme atsakymo, kad nieko nedarys, atsisveikinome, bet nepasidavėme ir ėjome į kitas įstaigas, – sakė K. Liolaitė.

Tauragiškės pasakojo susiekusios ir su „Holivudo“ kavine. 

– Padėkojo, kad pasakėme, ir pažadėjo įrengti ne tokį statų įvažiavimą, koks yra dabar, – kalbėjo K. Liolaitė.

Dr. M. Jankauskaitė teigė, kad visuomenė vis labiau vertina socialiai atsakingus verslus, tad net ir negalios neturintys žmonės gali rinktis paslaugas tų įmonių, kuriose galimybės apsilankyti sudarytos visiems.

– Aš remiu tą verslą, kuris yra atsakingas. Manau, kad tokią žinutę klientai galėtų pasiųsti tiems verslininkams, kurie pasako – nieko nedarau ir nedarysiu. Galvokite, verslininkai, nes klientai tampa vis labiau išrankesni. Skaniai paruošti valgį gali daug kas, bet juk svarbūs ir kiti aspektai, – dėstė ji. 

Nuotrauka

Į Tremties ir rezistencijos muziejų – be šansų

Į pagrindinį „Santakos“ muziejaus pastatą K. Liolaitė ir E. Laurinaitytė pasakojo patekusios be problemų, bet į Tremties ir rezistencijos muziejų, anot jų, patekti visiškai neįmanoma. 

Tremties ir rezistencijos muziejaus vedėjas Raimondas Matemaitis „Tauragės žinioms“ teigė, kad istoriniame pastate, statytame dar 1936 metais, pritaikyti patalpas neįgaliesiems – labai sudėtinga. 

– Pastato konstrukcija tokia, kad sunkiai matome galimybę, ypač turint dabartines patalpas, jas pritaikyti neįgaliesiems. Yra siauri laiptai, ekspozicija rūsyje... Tai yra tikrai didžiulis iššūkis, – kalbėjo R. Matemaitis. 

Pasak jo, reikėtų ieškoti sudėtingų techninių sprendimų, kurie pareikalautų milžiniškų finansinių investicijų. 

– Mes problemą žinome, bet tai labai komplikuota. Aš esu ankstesnėse darbovietėse dirbęs ir susipažinęs, kaip svarbu aplinką pritaikyti neįgaliesiems. Bet mūsų atveju, kaip ir minėjau, tai sunkiai išsprendžiama techniškai, reikalauja daug finansų ir savo jėgomis muziejus tikrai nieko negali padaryti, – sakė R. Matemaitis. 

Ne į visus kreipiamasi

K. Liolaitė taip pat atkreipė dėmesį, kad neįgalieji neturi galimybių patekti ir į prokuratūrą, notarų biurus.

– Kartą manęs paklausė: „O kam mums tie notarai?ׅ“ Atsiprašau, o tai mes ne žmonės? Netvarkome dokumentų, mums nieko nereikia? – retoriškai klausė ji. – Buvo atvejų, kai notarai vasarą, kai gražus oras, išeidavo ir popierius tvarkydavo lauke. Tačiau jau reikėdavo vaikščioti. 

Sudėtinga padėtis ir privačiuose odontologijos, gydytojų kabinetuose.

– Su vienos įmonės vadovu kalbėjausi, ar būtų galima įrengti keltuvą, tai atsakė: „Į mus iki šiol niekas dėl to nesikreipė“. Kartu jis pats pripažino, jog problema egzistuoja. Vyriškis teigė, kad kai jam lūžo koja ir po operacijos teko lipti į antrą aukštą, buvo tikras košmaras. Nepatogu ir senesniems žmonėms, kuriems judėti taip pat jau sunkiau, – kalbėjo tauragiškė. 

Moteris teigė, kad dalyje įmonių veikia nuomojamuose patalpose, tad imtis kokių nors projektų negali. 

Pasiūlė dalyti „ratukus“, nupiešti žemėlapį

Neretai lankydamiesi svečiose šalyse naudojamės viešbučių paslaugomis ir mums rūpi, kiek žvaigždučių jis turi, nes būtent jos atspindi apgyvendinimo kokybę. Dr. Jankauskaitė, prisimindama tai, pasiūlė naują idėją – Tauragės ir kitų Lietuvos miestų įmonėms, kurios stengiasi pritaikyti savo paslaugų prieinamumą neįgaliesiems, dalyti „ratukų“ ženkliukus. Kuo daugiau „ratukų“ bendrovė turėtų, tuo ji, reiškia, draugiškesnė neįgaliesiems.

– Įmonės, ko gero, taptų patrauklesnės, sulauktų ir daugiau klientų, – kalbėjo dr. M. Jankauskaitė.

E. Laurinaitytė akcentavo, kad būtų galima žemėlapyje nupiešti ir vietas, kurios yra draugiškos įvairioms žmonių grupėms.

Nuotrauka

Geriau – visiems

Kartais pasigirsta kalbų – jeigu žmogus neįgalus, jis turi leisti laiką savo namuose, nesirodyti visuomenėje, nes esą taip nesukels jokių nepatogumų, nereikės leisti pinigų neįgalių žmonių judėjimo pritaikymui viešosiose vietose. Tačiau dr. M. Jankauskaitė atsako – negalime sau leisti rūšiuoti žmonių ir vieniems sudaryti sąlygas gyventi patogiai, o kitus palikti likimo valioje. Pasak jos, neįgalieji visuomenėje sukuria įvairovę, parodo, kokie žmonės gali būti skirtingi, net ir turėdami vieną ar kitą negalią, gali būti veiklūs.

–Tyrimai rodo, kad tose visuomenėse, kurios atsiveria įvairovei, gyvenimas tampa geresnis visiems. Pavyzdžiui, kokios sąlygos gyventi sukurtos Rusijoje – žodžio laisvės nėra, įvesta daugybė apribojimų, vykdomi persekiojimai. Daugybė oligarchų iš šios sistemos susikrauna turtus, bet savo šeimų toje valstybėje jie nelaiko. Jie pasirūpina, kad jos išvyktų į tą taip vadinamą supuvusį vakarų pasaulį, į Londoną, į kitas Europos valstybes, kurios Rusijos standartų neatitinka. <...> Tai iliustratyvus pavyzdys, bet aš tik noriu pasakyti, kad kai mes sukuriame aplinką, kurioje daugiau įtraukumo, mes kartu aplinką paverčiame žymiai šaunesne visiems, – pastebėjo dr. M. Jankauskaitė. 

K. Liolaitė atkreipė dėmesį, kad kaip ir kiti žmonės, taip ir neįgalieji taip pat turi socialinių poreikių, nori viešosiose miesto erdvėse arba kavinėse pasišnekučiuoti su draugais. 

– Ne todėl, kad labai turtingi būtume ir dėl to siektume pasipuikuoti, kad galime sau tą leisti, bet tiesiog, pavyzdžiui, vasaros metu tikrai kartais norisi kur nors prisėsti, pabūti, pasidžiaugti. Mums reikia vietų, kuriose galėtume susitikti. Vasarą lengviau – yra terasos. Tačiau norisi, kad būtų galimybių ir žiemą, – sakė tauragiškė. 

Nenori būti nešiojami

Be to, neretai įsivaizduojama, kad neįgaliesiems nebūtina įrengti jokių įvažiavimų ar keltų. Esą užtenka poros stiprių žmonių, sugebėsiančių pakelti ir vežimėlį, ir jame sėdintį žmogų.

– Pačiam merui Tauragės savivaldybės pastate tekdavo nusileisti pas mus į apačią, nes nebūdavo galimybės pas jį pakilti. Kartą man sako: „Ateis 2 vyrukai, užnešim“. Net išsigandau ir atsitraukiau, atsisakiau to nešimo. Yra didelė įtampa. Aš labiau pavargstu nei tie, kurie mane neša. Pavargstu, išpila prakaitas, išmuša raudonis. Man baisu, kad manęs neišmestų ir dar labiau nesužalotų , – sakė tauragiškė.

Šiuo metu Tauragės savivaldybės administracijos pastate veikia liftas, todėl problemų nebekyla.