Pirmąją ponią Dianą Nausėdienę Jovarų pagrindinėje mokykloje pasitiko joje besimokantys ukrainiečių vaikai. Raimondos Alysienės nuotrauka
Trečiadienį Tauragėje lankėsi pirmoji ponia Diana Nausėdienė. Savivaldybėje tauragiškei Onai Stancikienei ji perdavė Prezidento paskirtą ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį už nuopelnus motinystei ir globai, susitiko su Jovarų pagrindinės mokyklos bendruomene, o M. Mažvydo progimnazijoje dalyvavo Prezidento globojamo projekto „Lietuvos galia“ diskusijoje „Bendruomeniškumas – stiprios valstybės pagrindas“. O duodama interviu „Tauragės žinioms“ D. Nausėdienė negailėjo pagyrų tauragiškiams.
– Praėjusį savaitgalį minėjome Motinos dieną, netrukus švęsime Šeimos dieną, birželio pirmąjį savaitgalį – Tėvo dieną. Kokios šeimos vertybės, jūsų nuomone, mums, lietuviams turi būti svarbiausios?
– Manau, kad tos, kurias tradiciškai puoselėjame. Pats svarbiausias dalykas, kuris mus visus jungia, yra meilė. Nuoširdi meilė, nuoširdūs, tyri jausmai, vienas kito palaikymas. Nuoširdumas, tikrumas, buvimas kartu net ir sunkiausiu metu ir yra svarbiausia. Besąlyginė tėvų meilė vaikams, vaikų – tėvams, grįžtamasis ryšys, bendruomeniškumas yra nuostabūs dalykai.
– Kokias jūsų šeimos tradicijos padeda išlaikyti tvirtą ryšį tarp artimųjų?
– Mūsų abi dukros yra iškeliavusios – viena studijuoja užsienyje, kita dirba tarptautinėje kompanijoje, bet mums yra svarbu ir smagu, kad švenčių progomis susijungiam naudodamiesi šiuolaikinėmis technogijomis, pasisveikinam, matom vieni kitus. Mus skiria labai didelis atstumas, o ir laikotarpis buvo sudėtingas, pandemija neleido keliauti, mažosios dukros nematėm labai ilgai. Atskirtis yra, bet ryšį palaikome.
– Prezidentas kilęs iš Būdviečių kaimo. Kaip dažnai lankotės Tauragėje kaip privatūs asmenys? O kaip valstybės atstovai?
– Kaip privatūs asmenys lankydavomės dažniau, nes Prezidento tėvelio šeima didelė, daug jo brolių ir seserų gyvena Tauragėje, čia yra daug prezidento pusbrolių ir pusseserių, kitų artimųjų, giminė plati ne tik iš Nausėdų pusės. Dabar Prezidento darbotvarkė intensyvi, deja, tai neleidžia mums pasidžiaugti dažnesniais susitikimais. Būna, kad sunkiais momentais, kai išeina artimasis, mes galim atvykti tik išlydėti. Kartais net nepakanka laiko išgedėti to skausmo. Tai yra sunku, o buvimo kartu pasiilgstame. Bet stengiamės atsiradus galimybei atvykti, nes labai šaunu jausti giminių artumą.
– Kas labiausiai įstrigę atmintyje iš Nausėdų giminės susitikimų?
– Tauragė mums yra ypatingas kraštas, nes iš Būdviečių kaimo kilęs Prezidento tėvelis Antanas Nausėda. Tai buvo nuostabi muzikantų šeima, kuri buvo labai bendruomeniška. Ir dabar turim tradiciją kasmet liepą susirinkti bočiuko sodyboje. Suvažiuoja visos kartos, visi, kas gali. Visiems svarbu grįžti į tėviškę, nors bakūžė jau susmegusi į žemę. Buvimas šalia tėvų, tos pievos, kuriose bėgiota vaikystėje su pusbroliais, pusseserėmis, skiepija tuos pačius tvirtos šeimos principus. Tradicija tęsiasi metai iš metų. Gimtosios žemės trauka, buvimas kartu, rūpinimasis vieni kitais, žinojimas, ką veikia, kur studijuoja anūkas, kieno dukra ištekėjo ar šeima pagausėjo, atskleidžia šiltus santykius.
Visada prisimenu Prezidento senelio humoro jausmą. Jis visada šiltai visus priimdavo ir buvimas kartu džiugindavo. Labai džiaugsmingai žiūrėjo į gyvenimą. Net ir tada, kai liga apribojo judėjimą, vis tiek išliko optimistas. Bandėm jį atsivežti į Klaipėdą, kad būtų arčiau mūsų, kad galėtume laiką leisti kartu. Bet jis ilgesingai žiūrėdavo pro langą ir sakydavo: „Ne, pas jus labai gerai, bet aš vis tiek noriu namo“. Jo sugrįžimas gimtinėn vėl visus sukviesdavo į Būdviečius. Galvoju, kokia magiška turi būti vieta, kad žmogus nori būti ten, kur jis praleido visą gyvenimą, kur išaugino labai gražią šeimą, išmokslino ir į kelią išleido vaikus. Dabar suvažiuoja keturios ar net penkios kartos, ir visiems svarbu grįžti. Tas meilės tėviškei jausmas, kurį perdavė tėvelis, yra labai stiprus, nes grįžti nori ir tie, kuriems ta vieta nėra gimtieji namai.
– Kokį šiandien įspūdį Jums paliko Tauragė?
– Labai gerai nuteikė vizitas savivaldybėje, džiugina tai, kaip ji dirba. Visos politinės jėgos sutaria dėl vystymosi krypties. Džiugu, kad Tauragė mato žaliojo vystymosi kryptį, tam skiria daug dėmesio. Kalbėjome apie ekologiškų transporto priemonių diegimą. Jūs savo toliaregiškais, atsakingais sprendimais lenkiate Vilnių. Savivaldos stiprybė ir yra bendroji ūgtis, bendradarbiavimas, svarbių strateginių sprendimų priėmimas. Vienas dalykas yra deklaruoti žaliąją, tvarią, bendradarbiaujančią, statančią Lietuvą, o kitas dalykas yra daryti. Jovarų pagrindinėje mokykloje labiausiai pakerėjo atsiliepimai apie ukrainiečiams padedančias tauragiškių šeimas – žmonės yra tiesog nuostabūs, jie daro be galo svarbius dalykus, ir ne pagal nurodymus ar dokumentus, o patys. Tai žmogiškumo pavyzdys. Tauragiškių, ir tėvų, ir vaikų, pagalba kalba apie bendruomeniškumo kultūrą ir savitarpio ryšį, situacijos suvokimą. Tai koreliuoja su savivaldybės teikiama pagalba. Skaičiau ir apie Tauragės verslo atstovų ukrainiečiams dovanotus visureigius, ir ne tuščius. Konkretus lietuviškas strateginis sprendimas: ne kalbu, o imu ir padarau. Tauragiškiai gali didžiuotis tuo, ką daro.
– Pasaulis kartu su Ukraina išgyvena protu sunkiai suvokiamą Rusijos agresiją. Kokių iniciatyvų imatės, kad padėtumėte nuo karo nukentėjusiems ukrainiečiams?
– Karo situacijoje labai išryškėjo pilietinių iniciatyvų jėga. Visuomenė mobilizavosi ir pati daug padarė labai svarbių dalykų. Tai brandžios pilietinės visuomenės rodiklis. Svarbių sprendimų priėmė ir Vyriausybė, ir savivaldybės. Dubliuoti veiklų nesinori. Jei kažkas vyksta gerai, savanorystės principu žmonės pasiryžę padėti ir būstu, ir pinigais, į tai kištis kol kas nesinori. Bet mums reikės didžiulės ištvermės ir strateginio mąstymo, nes susidursime su ilgalaikėmis problemomis. Tai nesibaigs šiandien, mums reikia sugebėti paskirstyti jėgas, kad ir toliau galėtume spręsti vidaus problemas, aktualias Lietuvai. Ir tai bus didysis iššūkis.
Remiu karininkų šeimų moterų „Birutiečių“ draugijos paramos ukrainiečių karių šeimoms iniciatyvą. Ši draugija supranta kariškių šeimų problemas. Šią bendruomenę norisi pastiprinti, kad ji būtų veikli ir galėtų padėti nuo karo kenčiančioms šeimoms.
Nestoja ir kitos Lietuvai svarbios veiklos. Esu lituanistinio švietimo užsienyje globėja. Migracijoje yra labai daug lietuvių. Mums reikia pasiekti 150 tūkst. lietuvių vaikų, nes jei jie nutautėja, jie nekalba lietuviškai, vadinasi, Lietuva traukiasi. Jau trejus metus dirbu šioje srityje ir darome viską, kad lituanistinis švietimas užsienyje stiprėtų. Tai yra valstybinės svarbos klausimas. Savo visuomeniniu balsu stengiuosi pritraukti kuo daugiau dėmesio, paramos šiam klausimui spręsti, kad žmonės suprastų, kaip svarbu pasiekti vaikus migracijoje, nes dabar pasiekiame tik 5 tūkst. vaikų. Galima įsivaizduoti, kiek dar reikia mokyklų, paramos. Norisi, kad migrantų vaikai sugrįžtų ir statytų Lietuvą.
Aktualus ir fizinio raštingumo klausimas. Šiuolaikinėje visuomenėje dominuoja elektroniniai prietaisai, kompiuteriai, vaikai vis mažiau juda, tad svarbu, kad vaikai nuo mažumės išbandytų skirtingas sporto šakas, kad natūraliai priprastų judėti, prie sveikos gyvensenos. Sveikame kūne – sveika siela, tad norisi, kad jaunoji karta užaugtų stipresnė.
– Jaunimas – mūsų šalies ateitis. Ką reikėtų daryti ir valstybės, ir regionų lygiu, kad jaunas žmogus, įgijęs išsilavinimą, norėtų grįžti į gimtąjį miestą, miestelį regione?
– Jaunas žmogus visada grįš į tą vietą, kurioje matys galimybę skleistis. Nėra provincijos, ji yra mūsų galvose. Turime galybę pavyzdžių, kai būtent regionuose skleidžiasi pačios gražiausios ir inovatyviausios idėjos, kai išsilavinę žmonės grįžta į savo gimtą kraštą ir pradeda jas įgyvendinti. O regione tai padaryti lengviau nei didmiestyje. Jaunuoliai pasiekia sėkmės ir kelia savo gimtąjį regioną. Ne vieta apsprendžia galimybes, reikia patikėti savo gimtojo krašto jėga, skirti pastangas jo vystymui. Ir tai bus geresnė sėkmės formulė nei bandyti įsitvirtinti didmiestyje arba globaliame pasaulyje. Man labai patinka Tauragės šūkis. Jis kalba apie miesto ambiciją, apie ypatingą Tauragės dvasią. Norisi palinkėti, kad ta dvasia jus ir lydėtų, ir darytumėte tai, ką taip puikiai darote – kurtumėte savo miestą, savo ateitį. Norėtųsi, kad išvykę tauragiškiai grįžtų ir miestas dar labiau suklestėtų.
– Kokias socialines problemas, su kuriomis susiduriama, galėtumėte išskirti?
– Iš dienotvarkės nesitraukia žmonių su negalia integravimas į visuomenę. Kasdieninės problemos niekur nedingsta, joms skiriame dėmesio, tiesiog dabar Ukraina yra aktualiausias klausimas. Norisi visiems palinkėti išminties, kad jėgas paskirstytume protingai. Informacijos prieinamumas žmonėms su negalia klausimas aktualus – jau dirbama ties tuo, kad pirmiausia žmogus turi turėti galimybių pasiekti tą informaciją. O lankydamasi įvairiuose socialiniuose paslaugų centruose sutinku daug žmonių, turinčių specifinių gebėjimų, kurie galėtų būti pritaikyti visuomenėje, o tokie žmonės galėtų įsidarbinti ir taip realizuoti save, integruotis į visuomenę ir būti naudingi. Tai milžiniškas resursas, kurio mes dar neįvertiname.
– Prezidento globojama iniciatyva neša žinią, kad Lietuvos galia yra bendruomeniškumas. Kaip jį skatinti, padėti puoselėti, kad lietuviai vienytųsi vardan to, kad mūsų valstybė stiprėtų?
– Žmonės iškelia daug nepaprastai svarbių iniciatyvų ir dažnai bijo tai parodyti, jiems atrodo, kad tai nėra svarbu. Bet visos iniciatyvos yra svarbios. Prezidentas globoja iniciatyvą „Lietuvos galia“, kviečiame registruoti savo idėjas, pasidalinti jomis su kitais. Kuklumas įaugęs į mūsų kraują. Štai, pavyzdžiui, perdaviau apdovanojimą Onutei Stancikienei, išauginusiai penkis vaikus, o ji sako – „Aš gi nieko nepadariau“. Mes turime būti matomi. Todėl kviečiu registruotis, galbūt savo idėjai realizuoti jūs susirasite bendraminčių iš kitų rajonų ir ji taps tarpregioniniu bendradarbiavimo pavyzdžiu.
