Autoriaus nuotrauka
Tauragės VSB nuotrauka
Autoriaus nuotrauka
Įsivaizduokite tokią situaciją – ramiai leidžiate laiką prie vandens telkinio ir pastebite, kaip visiškai nepažįstamas žmogus skęsta ir šaukiasi pagalbos. Ką daryti? Dažniausiai išsitraukiame mobilųjį telefoną ir skambiname skubiosios pagalbos tarnybų numeriu 112 tikėdamiesi, kad netrukus atvyks medikai ir nelaimėlį išgelbės. Narsesni puola į vandenį ir jau praradusį sąmonę skenduolį ištraukia į krantą. Medikų dar nėra. Vieta atoki, ir vargu ar per pirmąsias minutes jie pasirodys. Tik nuo aplinkinių žmonių veiksmų priklausys, ar į nelaimę patekęs žmogus išgyvens.
Nežinojimas gali lemti mirtį
Mokymus, kuriuose kalbama apie tai, kaip padėti žmogui sutrikus jo sveikatai ir atsidūrus ant mirties slenksčio, Tauragės visuomenės sveikatos biuro (VSB) direktorė Daiva Genienė pabrėžė, kad niekas nežino, kada gali atsidurti ekstremaliose situacijose, kai prireiks pirmosios pagalbos žinių. Statistiškai dažniausiai žmonės teikia pagalbą tiems, su kuriais daugiausiai praleidžia laiko – artimiesiems, kolegoms, bet pagalbos gali prireikti ir visiškai nepažįstamiems žmonėms.
– Mano bičiulis, tapęs pirmosios pagalbos instruktoriumi, papasakojo tokią istoriją. Vedant mokymus vienas vyras pradėjo verkti, nors instruktorius nieko blogo nepasakė. Žmogus šiek tiek nurimsta, bet po kurio laiko vėl pravirksta. Po mokymų instruktorius paklausė to vyro, kas jį sugraudino. Ir tuomet vyriškis atsakė: „Aš prieš pusę metų netekau savo dukrelės. Ji skendo mano akyse. Aš ją ištraukiau, o ką daryti toliau – nežinojau. Tai kainavo jai gyvybę“. Žinau, kad dukrelės netekęs vyras tapo paramediku. Taip jis išpirkinėja kaltę, – Tauragės VSB organizuojamuose pirmosios pagalbos mokymuose ištarė D. Genienė.
Tarp gyvybės ir mirties
Su situacijomis, kai žmogus atsiduria tarp gyvybės ir mirties, D. Genienė yra susidūrusi ne kartą.
– Praėjusioje darbovietėje yra tekę man pačiai gaivinti kolegę, kuri mirė ant mūsų kabineto slenksčio. Tokios mūsų gyvenimo situacijos. Pirmą kartą man teko gaivinti žmogų atvykus į universitetą laikyti egzamino. Vėluoju, skubu, bėgu pro šalį ir girdžiu triukšmą. Atsisuku. Kažkas meldžiasi, kažkas rauda. Matau, vienas žmogus, kurio veido spalva jau tamsiai mėlyna – tai reiškia stiprų deguonies trūkumą, tikriausiai jis netekęs sąmonės – yra tvarkingai pasodintas ant grindų prie sienos, kad jam, suprask, nesusiglamžytų gražus švarkas, ir klinikinę mirtį patyrusiam žmogui aplinkiniai mėgino sugirdyti stiklinę vandens, nes tik tiek žinojo, – prisiminė pranešėja.
Medikai – ir tik po 15 min.
Anot D. Genienės, jautriausias organas deguonies badui yra smegenys. Žmogus sąmonės, jeigu jau skęsta, gali neprarasti dar 1 minutę. Vėliau gyvybinės funkcijos po truputį blėsta. O medikai atvyksta greitai, tačiau kartais, ypač kaimiškose ir mažai žinomose vietovėse, trunka ir 15 minučių.
– Kartais, pavyzdžiui, būnant prie kokio ežero net sunku nupasakoti, kur medikams atvykti. Be to, kyla klausimas, ar jų automobilis galės privažiuoti. Gelbėjimo operacija gali užtrukti, – sakė D. Genienė.
Tad itin svarbu žinoti, kaip elgtis, kad žmogus turėtų šansų būti atgaivintas net ir pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis
Svarbu įvertinti paties saugumą
Mokymų pradžioje D. Genienės pabrėžė, kad prieš įgydamas vairuotojo pažymėjimą dažnas išklauso pirmosios pagalbos kursus, deja, bet atsainiai. Dėl to realiose situacijose visiškai pasimeta ir net nežino, kaip pasinaudoti vaistinėlės, kurią privaloma turėti kiekviename automobilyje, turiniu.
– Išklausoma tam, kad būtų įgytas lapelis, bet jeigu ištiks nelaimė, sužalotam žmogui tuo lapeliu tikriausiai nepamojuosi ir nepadėsi, tiesa? – retoriškai klausė D. Genienė.
Anksčiau ligoninės Reanimacijos skyriuje dirbusi Tauragės VSB vadovė pasakojo, kad pirmiausia žmogus, kuris siekia padėti nukentėjusiajam, turi įvertinti, ar pačiam jam tai daryti saugu.
– Jeigu vyksta gaisras, degančiame pastate tikriausiai pagalbos nepradėsime teikti. Turime jį išgabenti į saugią vietą. Jeigu šalia matote nutrūkusius elektros laidus, nepadėsite. Galbūt gresia kažkokio statinio griūtis? Vėlgi, nepradėsime teikti pirmosios pagalbos ir ant važiuojamojo kelio vidurio. Tad labai atsargiai reikia žmogų patraukti. Tikriausiai yra tekę girdėti atvejų, kai automobiliai pervažiuoja ir pagalbos teikėjus, ir nukentėjusiuosius, – kalbėjo D. Genienė.
Atsidūręs saugioje pagalbai teikti aplinkoje žmogus turėtų įvertinti, ar nukentėjusysis kvėpuoja. Tikrinti pulsą – klaida. Normalaus žmogaus pulso dažnis per minutę siekia nuo 60 iki 90. Vien toks tikrinimas ir skaičiavimas kainuoja brangų laiką, per kurį jau galima imtis gaivinimo veiksmų.
Dėl to, anot jos, nereikia tikrinti ir to, ar nukentėjusiojo burnoje nėra svetimkūnių, kadangi tai irgi atima itin brangų laiką.
– Mes turime įvertinti du dalykus: sąmonę ir kvėpavimą, – pabrėžė D. Genienė.
Anot jos, pirmosios 5 minutės nuo nelaimės iki gaivinimo yra kone auksinės. Žmogaus sąmoningumą galima patikrinti jį kalbinant, judinant, o kvėpavimą – klausantis: pakėlus žmogaus smakrą (to daryti negalima tais atvejais, kai įtariame kaklinės dalies stuburo pažeidimą) ir ausimi per sprindį nuo burnos klausomės iškvepiamo oro garso, o akimis, labai jautriai reaguojančiomis į šilumą, mėginame pajausti, ar srūva šiltas oras.
– Stebime, ar kilnojas krūtinės ląsta. Matome, kad nėra garso, nieko nejaučiame. Kas tai yra? Įtariame, kad klinikinė mirtis. Ji trunka apie 5 minutes. Žinoma, tai priklauso nuo žmogaus sveikatos būklės, šilumos ar šalčio, dėl ko susitraukia ar išsiplečia kraujagystės. <...> Jeigu žmogus skendo lediniame vandenyje, yra tekę matyti, kai ir į ligoninę atvežė žmogų praėjus vos ne po valandai nuo nelaimės ir jį pavyko atgaivinti, – pasakojo Tauragės VSB vadovė.
Anot jos, jeigu žmogus skęsta šiltame vandenyje, gali būti, kad ir po 3 minučių jį atgaivinti bus kur kas sunkiau, tačiau gaivinti bet kuriuo atveju verta.
Nelaimės atveju nesant kvėpavimo ir sąmonės svarbu kviesti medikus.
– Jeigu esu viena ir man pasisekė, kad turiu telefoną, renku numerį 112, jungiu garsiakalbį ir atlieku tai, ką moku, o ko nemoku, pasakoja dispečerė, – sakė D. Genienė.
Gaivinti žmogų reikia tol, kol jis atsigaus arba kol gaivinimą perims medikai. Tačiau nutinka ir taip, jog gaivinimas tampa kone neįmanomas, nes gaivintojas itin išsenka. Jeigu pasiseka, kad aplink yra žmonių, tokiu atveju gaivinimą nedelsiant turi tęsti jie.
– Teko gaivinti, žinau, koks krūvis tenka kūnui. Išsenkama labai greitai, tai daug jėgų reikalaujantis procesas, – sakė D. Genienė.
Kvėpavimui atkurti reikalingi įpūtimai į žmogaus burną (prieš tai užspaudus nosį), o širdies darbui – paspaudimai ties ląsta.
Krūtinės ląstą, ją apnuoginus, reikia spausti 30 kartų, o po to 2 kartus pūsti į burną užkemšant nosį. Įspaudimo gylis turi siekti maždaug trečdalį krūtinės ląstos. Taip suspaudžiama širdis tarp krūtinkaulio ir stuburo ir įmituojamas jos darbas.
– Kitaip tariant, spaudžiame tokia jėga, kad iš širdies toliau tekantis kraujas aprūpintų smegenis ir kitus organus, – sakė ji.
Tikėtina, kad atliekant tokius veiksmus lūš šonkauliai, bet, teigė D. Genienė, jau geriau žmogų atgaivinti su sulaužytais šonkauliais nei laidoti su sveikais.
– Svarbi taisyklinga rankų padėtis. <...> Jeigu žmogus normalaus kūno sudėjimo, galime braukti liniją ties speneliais ir viduryje atlikti paspaudimus delno pagrindu, – kalbėjo Tauragės VSB direktorė. – Kitą ranką uždedame ant delno ir atkeliame abiejų rankų sunertus pirštus. Kodėl? Nes yra didelė rizika, kad kitu atveju krūtinkaulio pasislinks delnas, kuris sulaužys šonkaulius, bet paspaudimas neįvyks, – pasakojo ji.
Svarbu, kad pečiai būtų stataus kampo į riešą padėtyje, kad širdies masažas vyktų spaudžiant ne lenkiant alkūnes, o judant visa viršutine kūno dalimi: taip mažiau pavargsta pats gaivinantysis.
– Spaudžiant tik rankų jėga pakerta nugarą ir po kurio laiko krūtinės ląsta neįspaudžiama, – sakė ji.
Su defibriliatoriumi – patogiau
Anot D. Genienės, jeigu yra tokia galimybė, reikia kuo greičiau panaudoti defibriliatorių. Tiesa, anot D. Genienės, šių gyvybiškai svarbių prietaisų Tauragėje beveik nėra.
Mokymuose dalyvavęs šių eilučių autorius buvo pakviestas prie manekeno, į rankas įduotas defibriliatorius.
– Viskas, turite jį, dabar gaivinkite kaip išmanote, – ištarė D. Genienė.
Prieš tai šio prietaiso rankose neturėjęs spustelėjau raudoną mygtuką. Pasigirdo balsas, liepiantis prie gaivinamo žmogaus prijungti elektrodus. Man talkinusi kita mokymų dalyvė ėmėsi elektrodų tvirtinimo, tačiau – netaisyklingai. Ant elektrodų nupieštos vietos, kuriose jie turi būti pritvirtinti, tad juos perklijavo.
–Vis tiek neteisingai, – ištarė viena iš situaciją stebėjusių specialisčių, pataisiusi vieną ant krūtinės užklijuotą elektrodą taip, jog jo padėtis būtų tinkama.
Pasigirdo prietaiso garsinės instrukcijos. Defibriliatorius, išanalizavęs nelaimėlio širdies darbą, patarė gaivinti jį toliau.
Spausdamas krūtinės ląstą padariau klaidą – gaivinimo veiksmą atlikau lenkdamas alkūnę, o ne spausdamas jėgą pečiais. Specialistei tai pastebėjus gaivinimas tęsėsi. Defibriliatorius skleidė garsinius signalus, kuriais vadovaujantis lengva suvokti, kokiu ritmu reikia gaivinti nekvėpuojantį žmogų.
Tuomet sekė 2 įpūtimai. Pirmojo įpūtimo metu pastebėta, kad gaivinamojo krūtinė į viršų nekyla, bet greitai sumojau, kad neužspaudžiau nosies šnervių, pro kurias ištekėjo visas oras. Gaivinimas tęsėsi toliau.
Tuomet defibriliatorius perspėjo, kad bus atliekamas elektros šokas. Šio proceso metu ypač svarbu neliesti nelaimėlio. Tuo metu norėjau pataisyti žmogaus padėtį. Jeigu tai būtų reali situacija, tikriausiai gaivinti būtų prireikę jau ne vieną, o du žmones.
Ar sugebėtumėte žmogui suteikti pirmąją pagalbą? Jeigu abejojate, turite puikią progą sudalyvauti tęstiniuose Tauragės VSB organizuojamuose pirmosios pagalbos kursuose, kurių laikas skelbiamas šios įstaigos socialinių tinklų paskyrose.
Autoriaus nuotrauka
Tauragės VSB nuotrauka
Autoriaus nuotrauka
