Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena. Diena, kai prisimename tuos, kurie ne savo valia namus paliko gyvuliniuose vagonuose, o daugelis tolimame svetimame krašte atgulė ir amžinojo poilsio. Vis dėlto lietuviai, labai gerbiantys savo išėjusius artimuosius, laikė gyvųjų pareiga palaidoti juos tėvynėje. Nepaisydami sunkumų jie vyko į Sibirą ir darė tai, ko niekada neįsivaizdavo galėsiantys padaryti – savo rankomis išsikasti artimųjų kaulus ir juos parsivežti namo. Skaitytojų dėmesiui – dvi istorijos apie tai, kaip mirusių artimųjų palaikai grįžo į tėvynę.
„Tai pirmas tautos politikos veiksmas“
1988−1991 m. atsivėrus galimybėms nuvykti į buvusias tremties vietas, lietuviai ėmė keliauti į Sibirą parsivežti savo mirusiųjų į Lietuvą. Rašytojas Petras Dirgėla 1989 m. lapkritį rašė: „Iš Sibiro, iš Laptevų jūros plikųjų salų, iš visų buvusių gulagų lietuviai veža namo tremtinių – tėvų, motinų, sūnelių, dukrelių – palaikus. Tai svarbiausia, kas dabar vyksta Lietuvoje. Tai pirmas tautos politikos veiksmas“. Lietuvių mitologė, folkloristė, humanitarinių mokslų daktarė Daiva Vaitkevičienė rašo: „Visuomeninės ir politinės organizacijos pradėjo rengti organizuotas palaikų pargabenimo ekspedicijas. Plačiai nuskambėjo pirmoji ekspedicija į Igarką, 1989 m. liepos 27 d. pargabenusi 128 tremtinių palaikus. Kėdainių kariniame oro uoste nusileidusį lėktuvą su palaikais sutiko 15 000 žmonių, į gedulingą mitingą susirinkusių iš visos Lietuvos. Iš čia palaikai buvo gabenami į skirtingas Lietuvos vietas, kur buvo rengiamas iškilmingas jų sutikimas. Tų pačių metų spalį į Kauną konteineriuose geležinkeliu parvežta 20 tremtinių palaikų iš amžino įšalo žemės Lenos upės žiotyse, kur nepaprastai sunkiomis sąlygomis gyveno 1941 m. tremtiniai. (...) Daugiausia palaikų parvežimo ekspedicijų vyko 1990 m., kuomet „Tremtinio“ klubas (vėliau tapęs Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga) suorganizavo net 12 išvykų į Sibirą: Krasnojarsko kraštą, Irkutsko ir Tomsko sritis, Vorkutą. Jų dėka į Lietuvą buvo pargabenta apie 1 500 tremtinių palaikų. Už ekspedicijų galimybių ribos liko gulago lageriuose nužudytųjų ar mirusiųjų kapai – dauguma jų buvo laidojami grupiniuose, neženklintuose kapuose, todėl mirusiųjų palaikų nebuvo įmanoma nei atrasti, nei identifikuoti.“
Parvežė uošvio palaikus
Į tremties vietas parsigabenti artimųjų kaulų keliavo ir pavieniai asmenys. Štai a.a. tautodailininkas Pranas Kundrotas iš Sibiro parsivežė savo uošvio Antano Jokubaičio ir jo tėvo Antano palaikus. Apie tai pasakoja P. Kundroto dukra Benjamina Karmazinienė:
– Tai buvo daugiau nei prieš 30 metų, 1991-aisiais. Ką tik buvo atkurta nepriklausomybė. Mano mamai buvo labai svarbu, kad jos tėvas ir senelis sugrįžtų į tėvynę, kad artimųjų palaikus pargabenti būtina, buvo įsitikinęs ir tėtis. Pirmiausia tėtis parvežė savo uošvio ir jo tėvo palaikus, vėliau jo brolis pargabeno mamos palaikus.
Kadangi benjaminos tėvai susipažino Sibire, savo uošvį tėtis pažinojo, žinojo ir kur jis palaidotas, be to, keletu metų anksčiau tėtis buvo nusivežęs savo paaugles dukras Benjaminą ir Emiliją parodyti savo tremties vietos. Taigi kapo ieškoti jam nereikėjo.
O jo mamos palaikai į tėvynę grįžo dar po metų. Į Buriat-Mongoliją, mamos tremties vietą, pasak B. Karmazinienės, jų parvežti važiavo tėvo brolis, kadangi tremtyje jis buvo kartu su mama, žinojo, kur ji palaidota, o tėvelis 10 metų buvo lageryje, o paskui tremtyje atskirai nuo savo šeimos.
– Beje, įdomu, kad iškasęs ir atidaręs karstą jis pamatė savo mamą tarsi ką tik palaidotą. Veidas, supintos kasos, drabužis – viskas buvo puikiausiai išsilaikę. Pildydami jos valią, artimieji ją buvo aprengę tėčio sutana (tėvelis norėjo tapti kunigu ir studijavo kunigų seminarijoje, tačiau jos nebaigė). Tačiau tą vaizdą tėčio brolis matė vos kelias minutes – tarsi vėjui pūstelėjus bemat viskas subyrėjo į dulkes, – dėdės pasakojimą prisimena B. Karmazinienė.
Pasak jos, išsikasti palaikus lietuviams labai padėdavo vietiniai gyventojai – ir senelio bei prosenelio, ir močiutės palaikai buvo parvežti metalinėse dėžėse, gautose jiems padedant. Kelionei namo buvo gauti leidimai, taigi viskas buvo daroma legaliai.
Parsivežę mamos palaikus broliai pašarvojo pas seserį, atgulė ji Kulių (Plungės rajonas) kapinėse. O Jokubaičių palaikai palaidoti Papušynės kapinėse.
„Mes taip džiaugėmės, kad mums pavyko!“
Pasak D. Vaitkevičienės, labai retais atvejais tremtinių palaikai buvo parsivežti (ar bent mėginta tai daryti) dar sovietmečiu, iki 1988−1989 m.
Tokia nepamirštama patirtimi pasidalijo tauragiškė tautodailininkė tremtinė Genovaitė Šimaitienė, su drauge 1978-aisiais į Chakasiją keliavusi parsivežti pastarosios mamos palaikų. G. Šimaitienė ir dabar, prabėgus daugybei metų, pasakodama šią istoriją sunkiai tramdo ašaras.
– Mano draugė Irena Stirbienė turėjo svajonę parsivežti į Lietuvą savo mamos, mirusios Chakasijoje 1950-aisiais, palaikus. Pasiryžau jai padėti, – prisimena moteris.
Kelionė buvo ilga – iš Vilniaus į Maskvą, iš Maskvos į Abakaną, iš ten – į Taštipą, paskui dar kelios valandos autobusu. Kaimelio, kur tremtyje gyveno I. Stirbienės mama, jau nebebuvo, šalia jo buvusių kapinaičių – taip pat. Vis dėlto moterys apsistojo gretimame kaime už 8 kilometrų ir porą dienų ieškojo kapų. Dar vietinėje parduotuvėje įsigijo du lagaminus pamaniusios, kad į vieną palaikai gali netilpti. Trečią dieną rado – kapinėse buvo palaidotos tik dvi lietuvės, Irenos mama ir dar viena moteris, ir abu kapelius juosė tvora su varteliais. Tvoros nebebuvo nė ženklo, tačiau moterys aukštoje žolėje pastebėjo vartelių likučius – taip ir atpažino vietą. Tada iškilo klausimas, kuriame iš dviejų kapų guli jos mama.
Genovaitė prisimena, kaip Irena verkdama suklupo prie kairiojo kapo. Tądien dar nekasė, tik susitarė su vietiniais piemenimis, kad padės. O naktį Genovaitė susapnavo, kad Irena susitinka su savo mama, džiaugiasi, apsikabina, o ateina mama iš tamsaus kambario dešinėje. Išgirdusi sapną Irena sutiko – galbūt mamos kapas dešinėje. Ir iš tiesų: vyrams atkasant kapą moterys išvydo rausvas stiklines palaidinės sagutes – Irena jas atpažino, paskui dar rado ir sijono skiautę. Tapo aišku – čia tikrai palaidota Irenos mama. Irena įlipo į duobę ir iš sutrūnijusių karsto lūženų, iš žemių kruopščiai išrinko mamos kaulelius.
– Perduodavo juos man, o aš dėjau į lagaminą, – graudinasi G. Šimaitienė ir prisipažįsta: – visą gyvenimą labai bijojau numirėlių, net į laidotuves negalėdavau eiti, o tąsyk kaip niekur nieko, ramiai ir be jokios baimės ėmiau kaulelį po kaulelio iš Irenos rankų ir kroviau į lagaminą. Antro neprireikė – tilpo į vieną, – pasakoja G. Šimaitienė. – Prisimenu, vyrai neša lagaminą, o mudvi su Irena einam iš paskos ir verkiam iš džiaugsmo. Mes taip džiaugėmės, kad mums pavyko, kad savo misiją įvykdėme!
Atsidėkojusios jas apgyvendinusiems ir padėjusiems vietiniams maisto produktais, kurių pastarieji kažkodėl neįvertino, moterys išsiruošė atgal: vėl į Taštipą, į Abakaną, ten pernakvojo mažyčiame viešbučio lyginimo kambarėlyje su lagaminu tarp lovų, ir išskrido į Maskvą, o iš ten – į Vilnių. Ten jas pasitiko artimieji su automobiliu.
– Mūsų vyrai negalėjo atsistebėti, kad mums viskas pavyko! Žinoma, rizikavom. Jei būtų kas užmatę, ką ten vežam, nežinau, kuo būtų pasibaigę... Tačiau tais laikais jokių bagažo tikrinimų nebūdavo, – atsidūsta Genovaitė.
Tauragėje, pasitarę su kunigu, mamos palaikus Irenos artimieji palaidojo šalia tėvo, senosiose Tauragės kapinėse. Vėliau, kai šios kapinės buvo uždarytos, palaikai buvo iškasti dar kartą ir perlaidoti Papušynės kapinėse.
Kodėl tai taip svarbu?
Kodėl tai tapo tokiu svarbiu dalyku Lietuvai vaduojantis iš Sovietų sąjungos?
Atsakymą pateikia lietuvių tautosaka – joje galima rasti daug pavyzdžių, rodančių, jog mirusiojo kaulų išblaškymas, negalėjimas jų surinkti, laikytas didele nelaime, prakeikimu. Tai rodo net keiksmai: „Kad tau kaulus varnos posmert išnešiotų“, „Vai kad jūsų kaulelius šunys po laukus išnešiotų“. Kalbininkė Birutė Jasiūnaitė teigia, kad palaikų nepalaidojimas, jų atitekimas plėšriems žvėrims atspindi pomirtinio gyvenimo sampratą, pagal kurią nepalaidotas, apeigomis nepagerbtas žmogus po mirties nepateksiąs į mirusiųjų šalį, jo vėlė neturėsianti ramybės, būsianti priversta klajoti, blaškytis ar net kenkti gyviesiems. Jos teigimu, „su panašiais vaizdiniais susijęs ir mūsų tautos žmonių siekimas parsigabenti iš Sibiro ten žuvusių artimųjų palaikus ir juos deramai palaidoti. Mirusiojo kūnas tautosakoje ir gyvojoje kalboje perkeltine prasme vadinamas kaulais. Įprasti lietuviški pasakymai kaulus padėti, kaulus paguldyti reiškia „būti palaidotu“.
Tokiais pat žodžiais XX a. viduryje buvo apdainuoti tremtiniai bei sovietų nužudyti Lietuvos partizanai, kurių palaikų neatiduodavo artimiesiems, bet slėpdavo, užkasdavo nežinomose vietose; čia išlieka mirusiųjų kaulų motyvas: „Kai grįšim iš Sibiro tolių, Iš įšalo žemės šaltos, Mūs kaulus užkaskite, broliai, Žemelėj šventoj Lietuvos“. „Broliai, prašyčiau jūsų vieno – Žuvimo vietą pažymėt. Ir kaulus jūs mūsų surinkit, Pakaskit kalne, ant kapų“.
Simonas Daukantas 1850 m. istorijos veikale „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ rašė: „Nelaidotu būt savo pasviety ar palaidotu svetimam pasviety buvo visų didžiausia nelaimė“.
Daukanto žodžius apie svetimą žemę XIX−XX a. sandūroje randame užfiksuotus kaip priežodį: „Neduok, Dieve, svetur kaulus padėti, pakratyti“.
Tad nenuostabu, kad mirusiųjų kaulų parvežimą iš tremties vietų giminaičiai laikė savo pareiga.
Kaip rašo D. Vaitkevičienė, gyvųjų pareiga savo mirusiuosius palaidoti tėvynėje buvo aiškiai suvokiama jau laidotuvių Sibire metu: buvo saugomos kapinių nuotraukos, pagal kurias vėliau giminaičiai ieškojo artimųjų kapų. Kartais stengtasi palikti kokius nors ženklus ateičiai.
Pasak D. Vaitkevičienės, pasakojimai apie tremtinių palaikų parvežimą iš Sibiro ir jų palaidojimą Lietuvoje ne tik primena neseniai vykusius istorinius įvykius, bet ir liudija seną tradiciją, pagal kurią gyvieji privalo atlikti pareigas mirusiesiems: palaidoti juos tinkamoje vietoje ir atlikti reikalingas apeigas. „Apie šią tradiciją byloja ir XIX–XX a. pirmosios pusės tautosakos tekstai, ir XX a. pabaigos įvykiai. Abiem atvejais laidotuvių ritualas atliekamas siekiant permainos ir gyvųjų, ir mirusiųjų pasaulyje: velionis, jo kaulus palaidojus tėvynėje, gali ramiai iškeliauti į mirusiųjų šalį, o artimieji, išpildę pareigą, tampa ramesni, stipresni, laimingesni. Lemtingas šių pasikeitimų objektas, magiškasis raktas yra patys mirusiojo kaulai – ilgaamžiškiausia žmogaus kūno dalis, po mirties tampanti giminės nuosavybe ir turtu. Mirusiųjų tremtinių kaulų parvežimas ir palaidojimas tėvynėje – keliems dešimtmečiams atidėtas laidojimo ritualas – 1989−1991 m. buvo atliktas. Tai stipri prigimtinės kultūros apraiška moderniojoje lietuvių kultūroje“, – teigia mokslininkė.
