Žiemą vos stipriau paspaudus šaltukui skubėjome įsisukti į šiltesnį drabužį, o štai Oko miške, visai netoli Žalgirių mikrorajono, iš eglių šakų suręstoje „jurtoje“ žiemojęs keturiasdešimtį metų perkopęs vyras tikino nė nesirgęs, o slogos liga jis nevadina. Tiesa, miško gyventojas „Tauragės žinių“ korespondentę patikino, kad per pačius didžiuosius žiemos šalčius glaudėsi pas draugus. Gintautu Armonu prisistatęs benamis sakėsi norįs gyventi Tauragės nakvynės namuose, tačiau kol nesusitvarkė reikiamų dokumentų pašalpai gauti, negali gauti ir valdiškos pastogės.
Po eglės šakomis skaitė knygą
Žiemą Oko miške gyvenantį vyrą aptiko rytais šiose vietose jau ne vienerius metus slidinėjantis 61 metų Jonas.
Pirmąkart Jono pakalbintas miško gyventojas laukan iš savo „jurtos“ taip ir neišlindo. Vyrai tik persimetė keliais žodžiais. Tačiau prieš keletą dienų, Jonui į mišką grįžus su „Tauragės žinių“ korespondente, ilgaplaukis Gintautas išlindo iš savo eglišakių „palapinės“ ir net sutiko pasikalbėti.
Tiesą pasakius, susiruošę pas benamį vidury dienos rizikavome jo miške nerasti. Jis galėjo būti išėjęs į miestą pasikuisti konteineriuose. Tačiau mums pasisekė, nuklampoję per sniegą radome jį gulintį „palapinėje“ ir skaitantį rusų rašytojo T. Belaščenkos knygą „200 metų – 200 karų“. Vyras vilkėjo striuke, avėjo guminiais batais, galvą dengė kepurė. Nepažįstamus svečius jis pasitiko nedrąsiai, dargi nuo pagalvės pasiėmė lenktinį peilį, tačiau supratęs, kad atėjome ne su blogais ketinimais, padėjo jį atgal.
– Ryte buvau išėjęs į miestą. Grįžau, paskaitysiu knygą ir vėl eisiu, – sakė Gintautas.
Paklaustas, ar skaitoma knyga jam įdomi, trumpai išdrožė: kokią radau, tokią ir skaitau.
Valkatų į savo „namus“ nesikviečia
Gintautas teigė, kad apie jo gyvenimą miške niekas nežino – nei socialinės tarnybos, nei kiti vyrai, kaip ir jis naršantys konteineriuose. Beje, pastarųjų jis ypač vengiąs.
– Nenoriu, kad kas nors čia lįstų. Noriu ramybės, – sakė benamis ir tikino alkoholio nevartojąs, esą per šalčius prisigėręs gali numirti.
Aplink jo būstą miške alkoholinių gėrimų butelių išties nematėme.
Maistui Gintautas pasakojo užsidirbantis parduodamas butelius, kuriuos randa šiukšlių ar stiklo tarai skirtuose konteineriuose. Juose ir prie jų jis randąs ir kitų jam reikalingų daiktų – apklotų, drabužių.
Išmaldos neprašo
Kad ir koks skurdus bei varganas bebūtų benamio gyvenimas, Gintautas mums pasirodė principingas. „Tauragės žinių“ korespondentę kartu su Jonu į mišką atlydėjęs taksi vairuotojas vyrui pasiūlė porą litų, tačiau jis išmaldos nepaėmė. Esą pats užsidirba tiek, kiek jam reikia.
Jonas pasakojo, kad aptikęs Gintautą miške visaip mėgino jį įkalbėti pasirodyti, nes norįs vargšui pagelbėti. Tačiau benamis savo veido Jonui neparodė ir tada, kai šis paprašė pasirodyti tam, kad galėtų mieste atpažinti ir duoti jam maisto ar vieną kitą litą, kadangi susiruošęs slidinėti pinigų su savimi neturi.
Kai aplankėme Gintautą, buvo jau vėlyva popietė. Negalėjome nepasiteirauti, ką jis tądien valgė. Atsakė, kad duonos su pienu. Maistu, kaip ir benamio gyvenimu, Gintautas nesiskundė. Ramiu balsu patikino laukiąs prasidėsiančių pavasario darbų, kai galės pagelbėti kokiam ūkininkui. Tuomet jam nebereiksią gyventi miške, nes įprastai darbdavys duoda ir pastogę.
Be pastogės – metus
42-ejų metų vyras savo šeimos niekad nebuvo sukūręs, šeimyninis gyvenimas jo neva niekuomet nedomino. Gintauto tėvai, anot jo, mirę.
Nuolatinio darbo vyras sakė neturįs nuo 1998 metų. Iki tol dirbęs vienoje statybos organizacijoje. Iki 2000 metų benamis gyveno pas dešimčia metų vyresnį brolį, tačiau ir jis mirė. Vėliau Gintautas glaudėsi tai pas vieną, tai pas kitą draugą arba pas atsitiktinius ūkininkus, pas kuriuos dirbdavo. Visiškai be pastogės vyras liko pernai pavasarį, tik žiemą per didžiuosius šalčius pas ką nors pasiprašydavo nakvynės.
Dėl nedėkingai susiklosčiusio gyvenimo Gintautas nesibėdavojo ir nieko nekaltino. Nesiskundė, kad seniai ragavo šilto maisto, kad apsiprausti neturi kur, nes vandens telkiniai užšalę.
– Ilgai čia negyvensiu, sulaukiu, kol gausiu pašalpą, ir išeisiu į nakvynės namus,– optimistiškai kalbėjo Gintautas.
Gyvenimas nakvynės namuose – mokamas
Pasidomėjome, ar socialinėms tarnyboms žinoma Gintauto A. gyvenamoji vieta ir apskritai, ar jis šių tarnybų darbuotojams girdėtas.
Gyvenimas Tauragės nakvynės namuose mokamas, už pastogę reikia mokėti 20 procentų nuo pajamų. Pasak Tauragės rajono savivaldybės Socialinių paslaugų centro direktorės Nijolės Navickienės, nakvynės namuose nemokamai žmogus gali gyventi mėnesį, kol susitvarko dokumentus pašalpai gauti. Pasak N. Navickienės, mūsų minimas Gintautas A. pagalbos į Socialinių paslaugų centrą nesikreipė ir centro darbuotojams nėra žinomas. Direktorės aiškinimu, šiuo metu eilių apsigyventi nakvynės namuose nėra.
Išsiaiškinome ir tai, kad sningant ir lyjant miške po eglės šakomis gyvenančiu žmogumi niekas nesirūpina, tačiau jo asmens duomenys savivaldybės tarnautojų griežtai saugomi. Socialinės paramos skyriaus specialistė Aida Lasauskienė „Tauragės žinioms“ patvirtino, kad šis asmuo skyriui žinomas, nes kreipėsi dėl piniginės socialinės paramos.
– Priimtas sprendimas paskirti išmoką. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu, esu įsipareigojusi neatskleisti duomenų apie asmenį, todėl detalios informacijos Jus dominančiu klausimu pateikti negaliu, – atsakė A. Lasauskienė.
