Verslas

Tauragiškė Indrė Čistiakova pinti makramė technika pradėjo prieš ketverius metus. O jos įkurta studija „PinuPinu“ greit švęs pirmąjį gimtadienį. Pasak Indrės, studija yra jos kūrybos namai. Pradėdama organizuoti edukacijas moteris jautė pagiežą iš jau pinančiųjų, kad moko, kad atsiras konkurentų. I. Čistiakova iš viso makramė technikos mokė jau 170 žmonių, bet iš jų pynimu toliau užsiėmė vos 7 asmenys, tad ji konkurencijos nebijo, sako, jog sveika konkurencija yra naudinga kiekvienam verslui.

– Kada pati pradėjote pinti? 

– Aš pradėjau pinti prieš maždaug ketverius metus. Dar net nežinojau, kad yra tokia meno kryptis. Ruošėmės dukros krikštynoms ir turėjome išsinuomoję patalpas, kuriose sunku buvo priderinti papuošimus – rožiniai balionai ir gėlytės man ten nelabai derėjo, o netyčia radau moterį, pinančią tokius darbus, ir nusprendžiau, kad tai bus puiki puošmena. Išsinuomojome, pasipuošėme ir pačiai atėjo mintis, kad norėčiau pradėti pinti. Ilgiau nei metus buvau motinystės atostogose, norėjosi kažko imtis, o į samdomą darbą grįžti nenorėjau.

– Kur mokėtės šio amato?

– Pradėjusi domėtis pynimu supratau, kad pačiai išmokti bus tikrai nelengva. Tuo metu Lietuvoje pinančių buvo nemažai, bet niekas nenorėjo mokyti nė už jokią kainą. Atsakydavo, kad nemoka mokyti kitų arba tiesiog nemokys. Žiūrėjau įvairių mokomųjų vaizdo įrašų, tačiau mokytis iš jų irgi buvo sunku. Gerai, kad turiu labai palaikantį vyrą, kuris neleido pasiduoti ir pats parsiuntė man įvairių programėlių, kuriose mokoma, kaip pinti makramė technika. Tie pirmieji darbai kreivi, šleivi, bet jie man mieli. Kai išmokau pinti, ėmiau pinti nuolat, dieną naktį. Pati juokiausi, kad skaičiuodavau laiką dukros košėms, pavalgė – vadinasi, turiu 3 valandas. Vėl pinu, kai jau dukra ima niurzgėti, vadinasi, vėl einame valgyti. 

Nuotrauka

– Kuo dirbote iki tol?

– Gyvendama Lietuvoje dirbau įvairius darbus – pardavėja, šalia to nagus lakuodavau, sesė parsiųsdavo visokių šampūnų iš Anglijos, juos pardavinėdavau. Niekada nebūdavo tik viena veikla, nes man būdavo nuobodu. Po to susipažinom su būsimu vyru, išvykome į Norvegiją ir dirbau žuvies fabrike. Ten irgi ieškojau papildomų veiklų, nors  darbas fabrike ir nebuvo lengvas. Pirmi tokie darbeliai buvo čiulptukų pakabukai su karoliukais, kadangi pati laukiausi, tai ir savo dukrytei nusipyniau, bandžiau ir pardavinėti.

– Kada nusprendėte imtis mokymų bei edukacijų?

– Mokyti pradėjau tik žmonių prašymu. Iš pradžių maniau, kad turėsiu savo kampelį, kuriame ramiai galėsiu pinti, ir tikrai neplanavau mokyti kitų. Mergina iš Kauno klausė, ar neplanuoju pradėti mokyti. Tada atsakiau, kad nesijaučiu tiek mokanti ir gebanti mokyti kitus. Ji mėnesį ar kelis vis klausė, gal jau nusprendžiau pradėti mokymus. Galų gale ji įspraudė mane į kampą – sakė jau susiradusi ir draugę, kuri kartu norėtų išmokti pinti. Vyras taip pat palaikė mane, ragino pabandyti. Kol nuvažiavau į Kauną, susidarė jau 4 moterų grupelė. Nuvažiavau tikrai su daug abejonių ir baime, kad nepasiseks. Prieš pirmuosius mokymus, pamenu, mokiau visus – ir savo drauges ir vyrą, kad tik nesuklysčiau. O pirmieji mokymai Kaune praėjo labai sklandžiai, tad nusprendžiau tęsti.

– Kaip kilo mintis įkurti studiją? 

– Iš tikrųjų studiją įkūriau visai netyčia, nors svajojau apie studiją dar pindama namuose. Paskui žmonės patys pradėjo prašyti, kad mokyčiau juos. Kurį laiką važinėjau iš namų į kitus miestus ir atėjo diena, kai reikėjo vesti mokymus savo gimtajame mieste, Tauragėje, tačiau nebuvo tam tinkamos vietos. Pirmieji mokymai vyko Taurų parke, vasarą, pamenu, buvo labai karšta. Po šių mokymų nusprendžiau, kad reikia rasti erdvę, kurioje galėčiau įsikurti ir vesti mokymus. Tuo metu patalpos viešbutyje, kuriose dirbu lig šiol, buvo tuščios, tad vieniems mokymams išsinuomojau jas. Po to pabandžiau nuomotis jas kiek ilgiau, mėnesį ar pusmetį. Susitarėme dėl nuomos. Laikas prabėgo nepastebimai – liepos mėnesį jau švęsime pirmąjį studijos gimtadienį. Viskas įsibėgėjo labai greitai, nes ir moterys labai įsiliejo į veiklas. Jos pačios ateidamos vis atneša man naujų idėjų, ką dar galėtume veikti.

– Kaip atsirado pavadinimas „PinuPinu“? 

– Kai manęs klausia, ką veikiu, vis atsakau „Pinu pinu“. Vyras dar juokėsi, kad užtektų tiesiog „Pinu“, bet nesutikau su šia mintimi. Juk nėra taip, kad aš tik pinu, yra daugiau nei vien pynimas. Taip ir gimė pavadinimas. Sukūriau ir feisbuko puslapį, o dabar jau keliamės ir į internetinę svetainę, kuri veiks ir kaip parduotuvė. Iš pradžių feisbuko puslapis vadinosi „My macrame“, bet supratau, kad nesu labai orientuota į užsienio rinką, man reikėjo, kad mane suprastų iš poros žodžių Lietuvoje. 

Nuotrauka

– Ar jūsų studijoje vyksta ir kitokių užsiėmimų? 

– Taip. Prasidėjo bendrystė su kitomis edukatorėmis, gyvenančiomis Tauragėje, – žvakių liejimo, neurografikos. Vėliau pradėjome kviestis ir edukatores iš kitų miestų, moterys pasiūlė, kad norėtų išmokti gaminti muilą, kitokias žvakes, kurti darbelius iš molio. Visada prašau moterų, kad sakytų, ko jos nori, ir vėliau stengiuosi įvykdyti jų pageidavimus. Įsikūrėme be didelio planavimo. Iš pradžių, kai išsinuomojau šias patalpas, įsivaizdavau, kad tai bus mano virvių namai. Aš pati vedu tik makramė edukacijas, o iš atvykstančių edukatorių mokausi ir pati. Turiu viziją, kad edukacijas, kurios man pačiai įdomios, perimčiau ir vesčiau pati. Dabar tik svajoju, tačiau tikiuosi, kad svajonės išsipildys.

– Ar daug žmonių susirenka į edukacijas?

– Iš pradžių būdavo sunku įsivaizduoti, kad ateis daug žmonių. Studijoje buvo tik keli stalai, vėliau palaipsniui teko pasipildyti, nes žmonės netilpdavo. Pati džiaugiuosi, kad ateina visiškai nuo menų nutolę žmonės – buhalteriai, ekonomistai, mokytojai. Jie džiaugiasi galėdami kažkur atsipalaiduoti. Kai kurie žmonės sako ateinantys ne vien tam, kad išmoktų pinti, bet ir smagiai praleisti laiką. Ateina labai skirtingų asmenybių. Buvo nutikimas, kad į edukaciją atėjo ne su gerais tikslais, tiesiog norėjo iškamantintėti mano verslo subtilybes. Suprantu, kai žmonės šiaip domisi, bet kai ateina su blogais kėslais, labai nemalonu. Džiaugiuosi, kad tokių žmonių mažai.

– Ar dirbate tik savo studijoje? 

– Ne, renku grupes ir kituose miestuose. Mokymų pradžioje paskelbiau kvietimą visose didžiųjų miestų feisbuko grupėse, tai susidarė grupelės į edukacijas Kaune, Klaipėdoje, Jonavoje. Taip ir prasidėjo edukacijos ir jau buvo aiškiau, kaip ir ką reikėtų daryti. Po kiekvienų mokymų visada pasirašau sau pastabas, ką reikėtų pakeisti, ko daugiau ar mažiau rodyti ar pasakoti. Mokymų metu su merginomis aptarėme net ir stovyklos idėją.

Su edukacijomis kituose miestuose yra buvę ir kuriozų. Buvome susitarę su viena studija Klaipėdoje, ir man jau važiuojant į Klaipėdą pranešė, kad studija užimta. Pasiūlė vykti į to žmogaus kavinę, o ta kavinė labiau panaši į kazino. Moterims išsyk pranešiau apie situaciją, bet jos nusprendė vis tiek susitikti. Žinoma, tos emocijos, kurią stengiuosi perteikti per edukacijas, suteikti nepavyko, bet vis tiek puikiai praleidome laiką.