2020 Lapkričio 27 d.
Penktadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Verslas

Grįžę iš emigracijos: kuria stalus, kokių nerasi niekur

  • Įkelta: 2019-02-05

Mažąją bendriją „Skaidrus medis“, gyvuojančią vos metus ir gaminančią prabangius vienetinius nepakartojamo grožio stalus iš medžio ir epoksido, įkūrė 24-erių Giedrė Abromaitė, su draugu grįžusi iš užsienio. Pradėti verslą buvo nelengva ir, jei reikėtų šį kelią pakartoti, pasak jos, labai gerai pagalvotų, tačiau mergina dėl nieko nesigaili ir tiki tuo, ką daro. 

Užsienyje laimės nerado

Giedrė kilusi iš Pagėgių krašto, jos draugas Valdas – tauragiškis. Abiem teko paragauti emigrantų duonos: iš pradžių ji su drauge Anglijoje skynė gėles, Valdas Norvegijoje dirbu aukštalipiu, paskui, jau abu kartu, išvažiavo į Vokietiją – Hamburge dirbo viešbutyje. Atlyginimai nesužavėjo, tad vis dažniau aplankydavo mintys, ar negrįžus į gimtinę. Taip ir padarė: pora turėjo susitaupiusi pinigų, nusipirko žemės netoli Tauragės, planavo pasistatyti namuką. Svajojant ir dairantis internete, kokių baldų savo namuose norėtų, akys užkliuvo už originalių staliukų iš epoksido. Kilo mintis, ar nepabandžius tokį pagaminti patiems. Paaiškėjo, kad tai kur kas sunkiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, tačiau „užkabino“. Po ilgų mėnesių bandymų, daugybės nenusisekusių pavyzdžių pagaliau šis tas ėmė pavykti. Tada ir gimė mintis pradėti savo verslą. Dabar, pasak Giedrės, su epoksidu jie dirba jau antri metai ir perprato visas jo subtilybes. Įmonė verčiasi prabangių epoksidinių stalų, kavos staliukų, stalviršių gamyba. Visi stalai pagaminti rankomis ir yra vienetiniai. Ir nepakartojamo grožio.

Ji sako, kad tokių staliukų, kaip jų, Lietuvoje daugiau negamina niekas, nes tai sudėtinga ir brangu.

– Gal kas kokiam garažiuke ir daro ką nors panašaus, tačiau bent jau niekur nesiskelbia, – patikslina ji. – Mačiau internete, kad viena įmonė skelbiasi, jog moko dirbti su epoksidu. Man juokinga – mes tiek mėnesių mokėmės, bandėm, eksperimentavom, kol pagaliau ėmė pavykti, o jie žada per vieną dieną išmokyti...

Įmonė „Skaidrus medis“ gyvuoja metus  – gruodžio 18-ąją minėjo pirmąjį gimtadienį.

Giedrė Abromaitė

Įkurti įmonę paskatino parama

Giedrė pasakoja, kad įmonės gal dar nebūtų atidariusi taip greit, bet sulaukė darbo biržos pasiūlymo gauti 15 000 eurų paramą – o tam reikėjo įkurti įmonę. Už tuos pinigus jie nutarė pirkti būtent tiek kainuojančias išmanias skaitmenines stakles, kurių galimybės – neribotos.

– Reikalų buvo labai daug – popierizmo, pinigų, pastangų, nervų, – prisimindama vargus įkuriant įmonę, sako ji. – Jei reikėtų antrą sykį visa tai praeiti, atsisėsčiau ir labai gerai pagalvočiau. Valstybė mums, jauniems verslininkams, išvis nepadeda. Iš pirmos dienos mokesčiai didžiausi, patalpų nuoma brangi, už staklių draudimą reikia mokėti. Darbo biržos reikalavimai tokie, kad turi apsidrausti. O staklių draudimas kainuoja beveik tiek pat, kiek pačios staklės. Jei nori gauti 15 tūkst. paramą, turi antra tiek pats turėti.

Ji prisimena momentą, kai dar iki gaunant paramą reikėjo iš savo pinigų 2 250 eurų pervesti stakles parduodančiai įmonei.

– Susitariau, kad jie palauks pinigų, o darbo biržoje man pasakė, kad būtinai turiu pervesti, ir viskas. Iš kur man juos gauti, kai kišenėj nė 5 eurų neturiu? Sėdžiu biržoj ir verkiu... – skaudžias akimirkas prisimena Giedrė.

Tokių akimirkų, kai norėjosi nuleisti rankas, būta daug. Giedrė tvirtina, kad jauni verslininkai mūsų šalyje išvis niekam neįdomūs.

– Pati ir buhalterė, ir vadybininkė, ir pati prie staklių dirbu. Labai sunku, kai pats absoliučiai viską turi daryti ir už viską esi atsakingas. Ir dar pats turi išsiaiškinti visas įstatymų ir buhalterijos plonybes. Prisimenu, kažkada gavau laišką iš mokesčių inspekcijos, jie manęs klausė, ar VMI skyrė žmogų, kuris viską paaiškintų. Ar reikia suprasti, kad turėjo skirti?

Pasak jos, jei esi jaunas ir pradedi savo verslą, turi pats viskuo domėtis, eiti, zysti. Sužinojusi, kad paramos galėtų gauti iš savivaldybės, Giedrė nuėjo ir ten. Tačiau sako atsimušusi kaip į sieną:

– Viena moteris nusiuntė į kitą kabinetą, iš ten – dar į kitą. Ten sako – ateikit kitą dieną, įstatymai nauji, dar nesusipažino. Ateinu po kurio laiko, o man ir vėl sako, kad dar visko nesužiūrėjo. Trečią sykį nuėjusi sužinojau, kad jei noriu gauti paramą, turiu atitikti daugybę reikalavimų, surinkti begalę dokumentų, būti įdarbinusi žmogų, dar visokių niuansų. Jiems nulis emocijų, jie tik sėdi, siuntinėja nuo vieno pas kitą, o paramos jokios, – nuoskaudas beria jaunoji verslininkė.

Giedrė skaičiuoja, kad per pirmuosius veiklos metus į verslą sukišo per 30 tūkst. eurų. Ir to nepakako: teko skolintis, grąžinti, vėl skolintis, ir taip be galo. Labai daug tenka mokėti už elektrą – staklės labai daug jos „ima“, brangi patalpų nuoma. Pirmąjį pusmetį, sako ji, jau tikrai buvo minčių nuleisti rankas – viską mesti ir išvažiuoti į užsienį, oriai ten gyventi, užuot čia skaičiavus centus. Laimė, daug padėjo abiejų tėvai, draugai.

„Dar tik pirmi metai, o darbo jau turim“

– Dabar pamažu jau kapstomės iš skolų, tikiuosi, kad eisim „į pliusą“, – sako Giedrė, tvirtai tikinti, kad verslas įsivažiuos. – Tik vieneri metai kaip dirbam, o jau matom, kad poreikis yra, žmonės domisi mūsų gaminiais, o konkurentų kol kas nematau.

Giedrė pasakoja, kad gavusi išmaniąsias stakles net nemokėjo jų įjungti, o dabar viską pjausto iš medžio – reljefus, vardus, užrašus, išmoko piešti kompiuterine programa, susikurti failus.

– Mano žinios dar tokios, kad nė pusės neišnaudoju tų staklių, – prisipažįsta ji. – Tačiau noriu ir toliau gilintis į darbą su kompiuteriu, schemas, brėžinius su staklėmis, ir kojas stalams ar stalviršį išpjaunu. Labai prie širdies man tas darbas. O Valdas labiau „prie meno“, jam patinka kurti meniškus staliukus. Ir toliau dirbsim bendrai, vienas kitam padėdami, tik kol kas dėl įsipareigojimų darbo biržai dar negaliu jo įdarbinti.

 „Gražu, bet brangu“

Paklausta, kas perka jų gaminamus stalus, Giedrė pasakoja, kad pamatę visi aikčioja, tačiau išgirdę kainą nuleidžia nosis.

– Poreikis būtų didelis, žmonės domisi, tačiau lietuviams mūsų stalai per brangūs, – sako ji. – Va, užsieniečiai moka ir nė nemirkteli. Prieš Naujuosius buvo užsakymas iš Amerikos, išsiuntėm, paskui gavom užsakymą iš Vokietijos – darėm didžiulį stalą su LED apšvietimu, keičiančiu spalvą: atrodo, kad stalas dega. Klientai labai patenkinti, dėkojo. Dabar vėl Vokietijoje gyvenanti lietuvė stalą užsisakė.    

O kaip klientai sužino apie nuostabius „Skaidraus medžio“ gaminius? Pagrindinė reklama – „Facebook“, „etsy“– panaši į „ebay“ pardavimo platforma. Yra kas norėtų jų gaminiais prekiauti, prašo atsiųsti katalogą.

Kodėl ta kaina tokia didelė? Giedrė aiškina:

– Visų pirma, jau vien 1 kg dervos kainuoja 20 eurų, o į stalui supili mažiausiai 10 kg. Ir mediena kainuoja, o kur dar darbas. Epoksidinio stalo per dieną nepagaminsi, derva stingsta ilgai. Mūsų stalai ilgaamžiai ir labai tvirti: plaktukas nuo jų atšoka. O jei susibraižo, nušveiti, nupoliruoji, ir kaip naujas. Ir dar – tokio pat nebus niekur, jis bus išskirtinis.

Bažnyčių gatvėje duris atvers modernus pastatas. Ten, kur prieš 28-erius metus ir pradėjo savo veiklą viena pirmųjų Tauragėje komercinė prekybinė firma „Agava“, dabar iškilo naujas šiuolaikiškas pastatas, kuriame – ne tik komercinės patalpos, bet ir svečių namai, pavadinti „Senamiesčio apartamentais“. Nors tai pirmieji žingsniai neišbandytoje verslo nišoje, PKF  „Agava“ direktorius Tadas Alijošius įsitikinęs: „Kai myli tai, ką darai, ir darai tai, ką myli, turi pasisekti“.

Gal ir sunkoka patikėti – Tauragėje šiuo metu yra 116 viešojo maitinimo įmonių, vien šiemet jų įsteigta 17. Restorano vardą turi tik viena  jų – vakar „Tauragės“ viešbučio pirmajame aukšte duris atvėręs „Da Feng“. Pasak jo savininkės Almos Marozienės, svajonės pildosi lėtai: idėja sukurti tokį restoraną gimė prieš penkerius metus, o įgyvendinta per pusmetį.

 

„Bratoil“ degalinę, esančią Gedimino gatvėje, Tauragėje, įsigijo degalinių tinklas „Circle K“. Pasak bendrovės atstovės, bendra planuojama investicija į įsigytą degalinę, įskaitant ir jos įsigijimo išlaidas, sieks apie 2,15 mln. eurų. Ketinama iš esmės atnaujinti degalų pylimo zoną, pastatyti naują, gerokai didesnę parduotuvę, įrengti visiškai naują automobilių plovyklą.

„Sigitos kepiniai“ – tradicinis šeimos verslas, kurio šeimininkai puoselėja tas pačias vertybes jau 25-erius metus. Šiandien įmonės jubiliejų Sigita ir Albinas Geštautai pasitinka derindami tradicijas ir modernius sprendimus. Praėjusią savaitę duris atvėrė atnaujinta jų produkcijos parduotuvėlė Respublikos g. „Saldumynų namai“, kurioje galima ne tik įsigyti skanėstų šventei, bet ir vietoje užkrimsti, patogiai prisėdus, išgerti arbatos.

Tauragės apskrities verslininkų asociacija, jau penktus metus iš eilės organizuojanti TAVA atviro verslo dienas, lapkričio 5–9 dienomis sukvietė gimnazijų, progimnazijų, vidurinių, pagrindinių mokyklų moksleivius, priešmokyklinio ugdymo įstaigų vaikus, profesinio rengimo centro bei Kauno kolegijos Tauragės skyriaus studentus ir jų vadovus į savo įmones susipažinti su verslininkų vykdoma veikla, verslo procesais, bei pasidalinti sėkmės istorijomis.

Miesto pakraštyje įsikūręs, nuoseklią plėtrą vykdantis Tauragės industrinis parkas (TIP) pastaruoju metu sulaukia vis daugiau investuotojų dėmesio. Čia veikiančios Australijos-JAV, Švedijos, Danijos, Norvegijos bei lietuviško kapitalo įmonės nuolat plečiasi. Didinamas gamybinių patalpų plotas, investuojama į modernią techniką, kuriamos naujos darbo vietos.

 

Respublikos gatvėje neseniai atidaryta tradicinių lietuviškų skanėstų – šakočių parduotuvė jau kviečia užsukti ir įsigyti ko nors gardaus. Juo labiau, kad jos lentynos nukrautos ne tik įvairaus dydžio ir skonio, įvairiai papuoštais šakočiais, bet ir kitokiais saldumynais – skruzdėlynais, grybukais, sausainiais. Vis dėlto svarbiausia prekė čia – būtent šakočiai: juos jau 20 metų kepa parduotuvės savininkės Ligitos Kužmarskienės įmonė, įsikūrusi Šilutėje.

Tauragėje įsikūrusiame nedideliame ceche gimsta mielos ir spalvingos tortų dekoracijos, keliaujančios po visą pasaulį. „Nojaus kepykla“ – pirmoji ir didžiausia tortų papuošimų gamintoja Lietuvoje, kurios įkūrėjai verslo idėją parsivežė iš emigracijos. Kad kiekviena šeimininkė pasijustų kepėja ir ypatinga proga nustebintų artimuosius puošniu tortu – tokia „Nojaus kepyklos“ misija.

Rajono spaudoje pasirodė informacija, jog Tauragės autobusų parko sandorius tikrina Viešųjų pirkimų tarnyba. Įmonės vadovas, vežėjų asociacijos „Linava“ viceprezidentas  Rimantas Martinavičius „Tauragės žinioms“ sakė dėl to esąs ramus – viskas įmonėje atliekama pagal įstatymo raidę. O paskleistas abejones Tauragės autobusų parko veiklos skaidrumu ir nauda direktorius vertina kaip nešvarius konkurentų žaidimus.  Taip pat vadovas džiaugėsi, jog į viešojo transporto rinką skverbiasi technologijos, o Tauragė žengia koja priekyje.

Aplinkos ministerijos paskelbtas taršos mažinimo planas sujudino ne tik automobilių vairuotojus, bet ir verslininkus, tiesiogiai „sėdinčius“ ant šio smulkaus verslo šakos. Tokių mūsų mieste apstu, nuo nepriklausomybės atgavimo iš Vokietijos ir Prancūzijos į Tauragę jie pramynė plačius kelius, kuriais rieda daugiausiai 10–14 metų senumo transporto priemonės. Todėl siekis apmokestinti dyzelines bei senesnes transporto priemones tiesiogiai kirs ne tik per pirkėjų, bet ir per prekybininkų kišenes. „Tauragės žinių“ pakalbinti naudotų automobilių verslo atstovai ironiškai klausė, ar žmonės turi pinigų elektromobiliams, ar naujesnes transporto priemones sugebės nusipirkti pensininkai ir studentai?

„Keda Trans“ – pirmoji logistikos įmonė Lietuvoje, pradėjusi teikti vairuotojų nuomos paslaugas užsienio partneriams. Bendrovės vadovas Kęstutis Onusaitis, nuosavo transporto verslo nusprendė imtis, kai Lietuvą krėtė finansinė krizė – 2009-aisiais. Kęstutis su žmona pasakoja, jog buvo ne vienas, sukiojęs pirštą prie smilkinio – visi uždaro verslus, o jūs pradedat. Tačiau tikėjimas savo jėgomis ir noras įgyvendinti svajonę vedė į priekį, ir ne veltui. „Keda Trans“ gyvuoja jau gerą dešimtmetį.

Šiais metais į naują vietą „Prekybos banke“ persikėlusios picerijos „Piri piri“ savininkė prasitarė apie bankrotą. Moteris tikina, kad jos maitinimo įstaigos nesėkmių kalti konkurentai, siekiantys sužlugdyti jos verslą. Žodžių į vatą moteris nevyniojo, tauragiškius išvadino „debilais“.

Prieš keturis metus Antoninai Toliušei metus valstybės tarnybos darbą Rusijos Federacijoje, artimieji buvo prieš jos sprendimą gyventi ir dirbti Lietuvoje. Atvykusi į Lietuvą jauna moteris ėmėsi savo gimtojoje šalyje gan populiarios valgomų puokščių gamybos. Sulaukė susidomėjimo. Svajoja įkurti dirbtuves.

 

Žurnalo „Verslo klasė“ skelbiamame didžiausių Lietuvos bendrovių pagal 2017 m. pardavimo pajamas tūkstantuke yra ne viena Tauragės apskrities įmonė. Aukščiausiai šiame sąraše iškilusi AB „Vilkyškių pieninė“, užimanti 51 poziciją.

Pagramantyje, Akmenos gatvėje, kurios vienoje pusėje čiurlena Akmena, kitoje gėlynuose skendintys namai, veikia siuvykla, kurios produkcija keliauja į Olandiją. 24-erius metus gyvuojančios įmonės savininkė Raselė Stružeckienė atvira – pastaraisiais metais konkurencija gerokai praretino siuvyklos užsakovų gretas. Iš įvairaus asortimento – nuo proginių suknelių iki laisvalaikio rūbų ir žaislų, šiuo metu beliko tik pastarieji. Tačiau moteris uždaryti siuvyklos negalvoja, dalijasi naujomis idėjomis, o labiausiai vertina atsidavusius darbuotojus, kurie kartu su ja nuo pat įkūrimo.

Į „Tauragės žinių“ redakciją kreipėsi viena smulkiųjų UAB „Dunokai“ akcininkių (vardas ir pavardė redakcijai žinomi, – red. past.). Moteris teigia nerimaujanti dėl savivaldybės kontroliuojamo įmonės akcijų paketo privatizavimo, esą smulkieji akcininkai jaučiasi atsidūrę nežinioje. „Jeigu savivaldybė parduoda, mes irgi norime parduoti savo akcijas, tik nežinome, kaip,“ – savo nerimą išsakė moteris.

Praėjusią savaitę Tauragės rajono savivaldybėje rinkosi įmonių privatizavimo komisija, kuri patvirtino UAB Tauragės butų ūkis ir UAB „Dunokai“ privatizavimo programą. Anot savivaldybės administracijos direktoriaus Modesto Petraičio, ją šiandien tvirtins Turto bankas, o liepos pabaigoje jau galima tikėtis aukciono paskelbimo. Parduodama bendrovė praėjusią savaitę pasirašė 4 iš 5 miesto tvarkymo paslaugų sutarčių. Tarptautinio konkurso paskelbimas savivaldybei sutaupys maždaug po 200 tūkst. eurų kasmet, nes penkerius metus taikytus įkainius „Dunokai“ sumažino trečdaliu.

Turbūt nedaug kas žino, jog Tauragėje jau 18 metų gyvuoja žvejybinių blizgių gamybos įmonė, kurios produkcija prekiauja per 250 žūklės reikmenų parduotuvių Lietuvoje. „Zumpės“ tvenkinio hidronimu pavadintos įmonės produkcija turi gilias tradicijas, dar nuo Skaičiavimo mašinų gamyklos laikų. Todėl tauragiškių gamybos blizgės kokybe nenusileidžia užsienietiškoms, teigia patyrę žvejai, o kai kurios jų tapusios klasikinėmis.    

Praėjusį antradienį Žygaičių kaime ūkininko Alvydo Merkelio valdose susirinko Tauragės apskrities žemdirbiai. Bendradarbiaujant su AB „Kauno grūdai“ įvyko renginys „Lauko diena“, kuriame ūkininkai galėjo ne tik įvertinti modernų šeimininko A. Merkelio pieno ūkį, bet ir aptarti susidariusius rūpesčius.

Į antradienį bendradarbiavimo centre „Spiečius“ vykusį reginį „Moteris versle: galimybės ir iššūkiai“ susirinko dailiosios lyties atstovės iš Tauragės, Šilutės, Šiaulių ir Klaipėdos. Kai kurios – norėdamos susitikti pažįstamas verslo atstoves, kitos – išgirsti taip trokštamus verslo sėkmės receptus.

„Tauragės žinios“ ne kartą rašė apie planus ir bandymus atgaivinti Vytauto ir Jūros gatvių  pabaigoje esantį kareivinių miestelį. Netoliese vis dar apleistų didžiulių pastatų besikuriančios modernios pramogų ir užimtumo erdvės teikia vilčių, jog neilgai trukus ši miesto dalis atgis. Savivaldybė savo iniciatyva rekonstravo 2 pastatus bei stato baseiną, likusias kareivines imta aktyviai pardavinėti aukcione. Vieną iš pastatų įsigiję verslininkai planuoja svečių namus, kiti istorinę praeitį menantys vaiduokliai – privatizuojamų sąraše.

Braškių augintojai trina rankomis – kaip reta šiltas ir ankstyvas pavasaris sparčiai nokina uogas. Pirmosios braškės graibstyte graibstomos. „Per pusvalandį išpardaviau 50 kilogramų braškių,“ – teigia „Eco braškė“ savininkas Vaidas Rimkus.  Pirkėjų negąsdina nė kaina. Už kilogramą lietuviškų braškių negailima ir 6 eurų.

Pastaruoju metu lyg grybai po lietaus Tauragėje „dygsta“ grožio oazės. Naujų grožio salonų savininkai nusiteikę optimistiškai ir tiki naujo verslo sėkme. O šios srities senbuvės teigia, kad rinka jau ir taip perpildyta. „Tauragėje greit kiekvienas klientas turės po atskirą meistrą,“ – įsitikinusi 33 metus grožio srityje dirbanti kosmetologė.

Penkerius metus Dariaus ir Girėno gatvėje dirbęs Šiaulių banko Tauragės klientų aptarnavo skyrius keliasi į Bažnyčių gatvę. Dėl kraustymosi procesų dvi dienas šį bankinė įstaiga nedirbs.

Nekilnojamojo turto skelbimų portalo aruodas.lt duomenimis, šiuo metu Tauragės rajone parduodami 37 butai, kurių kainos siekia nuo 253 Eur iki 841 Eur už kvadratinį metrą. „Tauragės žinių“ duomenimis, rajono nekilnojamo turto rinką dar šiemet papildys du nauji projektai. Antram gyvenimui prikeliamas daugiabutis namas vaiduoklis J. Tumo-Vaižganto gale, į kurį ketinama investuoti 1,5 mln. eurų, ir buvęs darželio „Ereliukas“ pastatas, kuris virs gyvenamaisiais butais ir kotedžais. Pastarąjį palankiai vertina nekilnojamo turto ekspertai, ir, nors statybos pilnu tempu dar net neprasidėjo, jame jau rezervuota 11 butų. Tuo tarpu namo vaiduoklio sėkme abejojama, nors jame taip pat planuojami modernūs statybos sprendimai.