2019 Birželio 20 d.
Ketvirtadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Verslas

Grįžę iš emigracijos: kuria stalus, kokių nerasi niekur

  • Įkelta: 2019-02-05

Mažąją bendriją „Skaidrus medis“, gyvuojančią vos metus ir gaminančią prabangius vienetinius nepakartojamo grožio stalus iš medžio ir epoksido, įkūrė 24-erių Giedrė Abromaitė, su draugu grįžusi iš užsienio. Pradėti verslą buvo nelengva ir, jei reikėtų šį kelią pakartoti, pasak jos, labai gerai pagalvotų, tačiau mergina dėl nieko nesigaili ir tiki tuo, ką daro. 

Užsienyje laimės nerado

Giedrė kilusi iš Pagėgių krašto, jos draugas Valdas – tauragiškis. Abiem teko paragauti emigrantų duonos: iš pradžių ji su drauge Anglijoje skynė gėles, Valdas Norvegijoje dirbu aukštalipiu, paskui, jau abu kartu, išvažiavo į Vokietiją – Hamburge dirbo viešbutyje. Atlyginimai nesužavėjo, tad vis dažniau aplankydavo mintys, ar negrįžus į gimtinę. Taip ir padarė: pora turėjo susitaupiusi pinigų, nusipirko žemės netoli Tauragės, planavo pasistatyti namuką. Svajojant ir dairantis internete, kokių baldų savo namuose norėtų, akys užkliuvo už originalių staliukų iš epoksido. Kilo mintis, ar nepabandžius tokį pagaminti patiems. Paaiškėjo, kad tai kur kas sunkiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, tačiau „užkabino“. Po ilgų mėnesių bandymų, daugybės nenusisekusių pavyzdžių pagaliau šis tas ėmė pavykti. Tada ir gimė mintis pradėti savo verslą. Dabar, pasak Giedrės, su epoksidu jie dirba jau antri metai ir perprato visas jo subtilybes. Įmonė verčiasi prabangių epoksidinių stalų, kavos staliukų, stalviršių gamyba. Visi stalai pagaminti rankomis ir yra vienetiniai. Ir nepakartojamo grožio.

Ji sako, kad tokių staliukų, kaip jų, Lietuvoje daugiau negamina niekas, nes tai sudėtinga ir brangu.

– Gal kas kokiam garažiuke ir daro ką nors panašaus, tačiau bent jau niekur nesiskelbia, – patikslina ji. – Mačiau internete, kad viena įmonė skelbiasi, jog moko dirbti su epoksidu. Man juokinga – mes tiek mėnesių mokėmės, bandėm, eksperimentavom, kol pagaliau ėmė pavykti, o jie žada per vieną dieną išmokyti...

Įmonė „Skaidrus medis“ gyvuoja metus  – gruodžio 18-ąją minėjo pirmąjį gimtadienį.

Giedrė Abromaitė

Įkurti įmonę paskatino parama

Giedrė pasakoja, kad įmonės gal dar nebūtų atidariusi taip greit, bet sulaukė darbo biržos pasiūlymo gauti 15 000 eurų paramą – o tam reikėjo įkurti įmonę. Už tuos pinigus jie nutarė pirkti būtent tiek kainuojančias išmanias skaitmenines stakles, kurių galimybės – neribotos.

– Reikalų buvo labai daug – popierizmo, pinigų, pastangų, nervų, – prisimindama vargus įkuriant įmonę, sako ji. – Jei reikėtų antrą sykį visa tai praeiti, atsisėsčiau ir labai gerai pagalvočiau. Valstybė mums, jauniems verslininkams, išvis nepadeda. Iš pirmos dienos mokesčiai didžiausi, patalpų nuoma brangi, už staklių draudimą reikia mokėti. Darbo biržos reikalavimai tokie, kad turi apsidrausti. O staklių draudimas kainuoja beveik tiek pat, kiek pačios staklės. Jei nori gauti 15 tūkst. paramą, turi antra tiek pats turėti.

Ji prisimena momentą, kai dar iki gaunant paramą reikėjo iš savo pinigų 2 250 eurų pervesti stakles parduodančiai įmonei.

– Susitariau, kad jie palauks pinigų, o darbo biržoje man pasakė, kad būtinai turiu pervesti, ir viskas. Iš kur man juos gauti, kai kišenėj nė 5 eurų neturiu? Sėdžiu biržoj ir verkiu... – skaudžias akimirkas prisimena Giedrė.

Tokių akimirkų, kai norėjosi nuleisti rankas, būta daug. Giedrė tvirtina, kad jauni verslininkai mūsų šalyje išvis niekam neįdomūs.

– Pati ir buhalterė, ir vadybininkė, ir pati prie staklių dirbu. Labai sunku, kai pats absoliučiai viską turi daryti ir už viską esi atsakingas. Ir dar pats turi išsiaiškinti visas įstatymų ir buhalterijos plonybes. Prisimenu, kažkada gavau laišką iš mokesčių inspekcijos, jie manęs klausė, ar VMI skyrė žmogų, kuris viską paaiškintų. Ar reikia suprasti, kad turėjo skirti?

Pasak jos, jei esi jaunas ir pradedi savo verslą, turi pats viskuo domėtis, eiti, zysti. Sužinojusi, kad paramos galėtų gauti iš savivaldybės, Giedrė nuėjo ir ten. Tačiau sako atsimušusi kaip į sieną:

– Viena moteris nusiuntė į kitą kabinetą, iš ten – dar į kitą. Ten sako – ateikit kitą dieną, įstatymai nauji, dar nesusipažino. Ateinu po kurio laiko, o man ir vėl sako, kad dar visko nesužiūrėjo. Trečią sykį nuėjusi sužinojau, kad jei noriu gauti paramą, turiu atitikti daugybę reikalavimų, surinkti begalę dokumentų, būti įdarbinusi žmogų, dar visokių niuansų. Jiems nulis emocijų, jie tik sėdi, siuntinėja nuo vieno pas kitą, o paramos jokios, – nuoskaudas beria jaunoji verslininkė.

Giedrė skaičiuoja, kad per pirmuosius veiklos metus į verslą sukišo per 30 tūkst. eurų. Ir to nepakako: teko skolintis, grąžinti, vėl skolintis, ir taip be galo. Labai daug tenka mokėti už elektrą – staklės labai daug jos „ima“, brangi patalpų nuoma. Pirmąjį pusmetį, sako ji, jau tikrai buvo minčių nuleisti rankas – viską mesti ir išvažiuoti į užsienį, oriai ten gyventi, užuot čia skaičiavus centus. Laimė, daug padėjo abiejų tėvai, draugai.

„Dar tik pirmi metai, o darbo jau turim“

– Dabar pamažu jau kapstomės iš skolų, tikiuosi, kad eisim „į pliusą“, – sako Giedrė, tvirtai tikinti, kad verslas įsivažiuos. – Tik vieneri metai kaip dirbam, o jau matom, kad poreikis yra, žmonės domisi mūsų gaminiais, o konkurentų kol kas nematau.

Giedrė pasakoja, kad gavusi išmaniąsias stakles net nemokėjo jų įjungti, o dabar viską pjausto iš medžio – reljefus, vardus, užrašus, išmoko piešti kompiuterine programa, susikurti failus.

– Mano žinios dar tokios, kad nė pusės neišnaudoju tų staklių, – prisipažįsta ji. – Tačiau noriu ir toliau gilintis į darbą su kompiuteriu, schemas, brėžinius su staklėmis, ir kojas stalams ar stalviršį išpjaunu. Labai prie širdies man tas darbas. O Valdas labiau „prie meno“, jam patinka kurti meniškus staliukus. Ir toliau dirbsim bendrai, vienas kitam padėdami, tik kol kas dėl įsipareigojimų darbo biržai dar negaliu jo įdarbinti.

 „Gražu, bet brangu“

Paklausta, kas perka jų gaminamus stalus, Giedrė pasakoja, kad pamatę visi aikčioja, tačiau išgirdę kainą nuleidžia nosis.

– Poreikis būtų didelis, žmonės domisi, tačiau lietuviams mūsų stalai per brangūs, – sako ji. – Va, užsieniečiai moka ir nė nemirkteli. Prieš Naujuosius buvo užsakymas iš Amerikos, išsiuntėm, paskui gavom užsakymą iš Vokietijos – darėm didžiulį stalą su LED apšvietimu, keičiančiu spalvą: atrodo, kad stalas dega. Klientai labai patenkinti, dėkojo. Dabar vėl Vokietijoje gyvenanti lietuvė stalą užsisakė.    

O kaip klientai sužino apie nuostabius „Skaidraus medžio“ gaminius? Pagrindinė reklama – „Facebook“, „etsy“– panaši į „ebay“ pardavimo platforma. Yra kas norėtų jų gaminiais prekiauti, prašo atsiųsti katalogą.

Kodėl ta kaina tokia didelė? Giedrė aiškina:

– Visų pirma, jau vien 1 kg dervos kainuoja 20 eurų, o į stalui supili mažiausiai 10 kg. Ir mediena kainuoja, o kur dar darbas. Epoksidinio stalo per dieną nepagaminsi, derva stingsta ilgai. Mūsų stalai ilgaamžiai ir labai tvirti: plaktukas nuo jų atšoka. O jei susibraižo, nušveiti, nupoliruoji, ir kaip naujas. Ir dar – tokio pat nebus niekur, jis bus išskirtinis.

Bažnyčių gatvėje duris atvers modernus pastatas. Ten, kur prieš 28-erius metus ir pradėjo savo veiklą viena pirmųjų Tauragėje komercinė prekybinė firma „Agava“, dabar iškilo naujas šiuolaikiškas pastatas, kuriame – ne tik komercinės patalpos, bet ir svečių namai, pavadinti „Senamiesčio apartamentais“. Nors tai pirmieji žingsniai neišbandytoje verslo nišoje, PKF  „Agava“ direktorius Tadas Alijošius įsitikinęs: „Kai myli tai, ką darai, ir darai tai, ką myli, turi pasisekti“.

Gal ir sunkoka patikėti – Tauragėje šiuo metu yra 116 viešojo maitinimo įmonių, vien šiemet jų įsteigta 17. Restorano vardą turi tik viena  jų – vakar „Tauragės“ viešbučio pirmajame aukšte duris atvėręs „Da Feng“. Pasak jo savininkės Almos Marozienės, svajonės pildosi lėtai: idėja sukurti tokį restoraną gimė prieš penkerius metus, o įgyvendinta per pusmetį.

 

„Bratoil“ degalinę, esančią Gedimino gatvėje, Tauragėje, įsigijo degalinių tinklas „Circle K“. Pasak bendrovės atstovės, bendra planuojama investicija į įsigytą degalinę, įskaitant ir jos įsigijimo išlaidas, sieks apie 2,15 mln. eurų. Ketinama iš esmės atnaujinti degalų pylimo zoną, pastatyti naują, gerokai didesnę parduotuvę, įrengti visiškai naują automobilių plovyklą.

„Sigitos kepiniai“ – tradicinis šeimos verslas, kurio šeimininkai puoselėja tas pačias vertybes jau 25-erius metus. Šiandien įmonės jubiliejų Sigita ir Albinas Geštautai pasitinka derindami tradicijas ir modernius sprendimus. Praėjusią savaitę duris atvėrė atnaujinta jų produkcijos parduotuvėlė Respublikos g. „Saldumynų namai“, kurioje galima ne tik įsigyti skanėstų šventei, bet ir vietoje užkrimsti, patogiai prisėdus, išgerti arbatos.