Ramunė RAMANAUSKIENĖ
Policijos viršininkas kaip kunigas – ilgai vienoje vietoje neužsibūna. Pasibaigus kadencijai keliamas dirbti vis į kitą Lietuvos vietą. Po keleto savaičių tokia dalia ištiks Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininką Remigijų Rudminą – jis rotacijos principu perkeliamas vadovauti Telšių policijos komisariatui. Prieš jam paliekant Tauragę – atvirai apie tai, kas iš tikrųjų valdo mūsų rajoną, ar saugu šiandien vaikščioti Tauragės miesto gatvėmis ir... kas, jo nuomone, yra laimė.
– Ar jau aišku, kada paliekate Tauragę ir kokios nuotaikos ją paliksite?
– 2008-aisiais laimėjau atranką į Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pareigas. Kadencija baigėsi. Vasario 3-iąją startuosiu naujose pareigose. Telšiai nuo Šilalės, kur gyvenu, toliau negu Tauragė. Esu sutikęs keliauti dirbti į Telšius, apie atsisakymą negali būti nė kalbos. Pradėdamas dirbti Tauragėje, žinojau, kad kadencija baigsis. Kiekvienam žmogui vietovės pakeitimas nėra ypatingai žavu ar linksma. Tai realybė. Telšiai man ne toks žinomas kraštas, kaip Šilalė ar Tauragė.
– Sakote, Tauragė – žinomas kraštas. Tai kokia gi ta kriminogeninė padėtis čia? Ar Tauragėje vis dar veikia nusikalstamos grupuotės? Tauragiškiai tokias puikiai pamena iš pirmųjų nepriklausomybės metų. Net gali įvardyti konkrečias vadeivų pavardes, pravardes.
– Tai, ką kas dieną, kas mėnesį nuveikia vienas pareigūnas ar visas Policijos komisariato kolektyvas, yra laikina ir reliatyvu. Tik šią minutę gali pasidžiaugti ir pasakyti, kad mums pavyko. O po pusvalandžio situacija jau gali pasikeisti. Mes, dirbantys policijos sistemoje, informacijos turime nemažai. Tačiau yra tokios informacijos, kuri galbūt niekada neišeis į viešumą. Man sunku lyginti situaciją Tauragėje 1990, 1991, 1992 metais ir šią dieną. Žinoma, to brutalaus nusikalstamumo, koks buvo tada, tikrai nėra, bet mes kiekvieną parą registruojam nuskalstamas veikas. Organizuotai pastarųjų metų nusikalstamai veikai galėtume priskirti automobilių vagystes, prekybą žmonėmis. Aš manau, kad Tauragėje niekada netrūko nei nusikalstamų veikų, nei jas vykdančių asmenų.
– O yra Tauragėje nusikalstamo pasaulio asmenų, kurie, kadaise priklausę nusikalstamam pasauliui, dabar gali būti užmezgę ryšius su aukštesniais ar žemesniais valdžios atstovais?
– Suskirstykim šį klausimą į dvi dalis. Pirmoji – ar yra Tauragėje buvusių nusikalstamo pasaulio atstovų, kurie dabar tapo gerbiamais verslininkais, legalizavosi, važinėja brangiomis mašinomis ir visuomenės tapo gerbiami? Yra, be abejonės. Ir ne vienas. Vieni yra nuteisti ir atlikę bausmę, kiti vienais ar kitais būdais išvengė atsakomybės. Tauragiškiai puikiai pažįsta tuos, kurie kažkada sugebėjo nuplėšti, atimti ar kitokiais nelegaliais būdais sukaupti kapitalą. Antroji klausimo dalis – ar Tauragėje egzistuoja nusikalstamos struktūros, kurios bando daryti įtaką tam tikriems asmenims? Tauragė nėra išimtis. Gali būti ir taip. Ypač jei imtume ilgesnį laikotarpį, nebūtinai šiandien dieną. Nenorėčiau, jog parašytumėte, kad tai siejama su konkrečiu valdžios asmeniu. Jeigu parašysite, kad buvo toks klausimas, o iš akių matėsi, kad komisaras sąžiningai nutylėjo, aš to neneigsiu. Iš kai kurios informacijos galiu daryti išvadą, kad Tauragėje ne viskas yra taip, kaip kai kurie žmonės viešai deklaruoja. Apskritai Tauragėje kartais geriau patylėti. Manau, kad daug kas taip pagalvoja.
– Gal nutylėdamas kažko bijote?
– Ne, nieko nebijau. Tik ar verta sakyti tai, ko aš pats nepadariau ir ką teks padaryti kitiems?
– Kaip manote, ar saugu Tauragėje gyventi? Jūs išdrįstumėte savo paauglį vaiką sutemus išleisti pereiti per miestą?
– Tikrai Tauragėje nėra nesaugu. Jei prisimintume tą laiką, kai žmonės sakydavo, kad geriau kažkuriuo metu Tauragėje nebeišeiti į gatvę, nesilankyti viešojo maitinimosi įstaigose, dabar taip nėra, nors šimtaprocentinis saugumas ir nėra užtikrinamas. Miestas stebimas vaizdo kameromis, jos ne kartą mums yra padėjusios išaiškinti nusikaltimus. Žinoma, kaip ir kiekviena technika, jos turi savybę senti, bet vaizdo stebėjimo sistemos įdiegimas mieste davė savo pliusą. Dėl savo šeimos tikrai nematyčiau problemų, puikiai galėtume čia gyventi, vaikai eiti į mokyklą. Socialinė kasdienė aplinka čia tikrai saugi.
– Gal žinote, kas Jus Tauragėje pakeis?
– Ne, nežinau.
– Nežinote ar nesakote?
– Į tą klausimą atsakys Policijos departamentas. Bendra informacija tokia – jei rotacijos proceso metu niekas neateina į Tauragę, bus skelbiama atranka. Tas, kas nugalės atrankoje, tas ir vadovaus komisariatui.
– O jūs galėtumėte joje dalyvauti?
– Teoriškai taip.
– Pareigūno uniforma – Jūsų vaikystės svajonė? Uniformuoti vyrai patinka moterims. Ar apsisprendimas tapti policininku atėjo ekspromtu?
– Į policijos veiklą ateiti apsisprendžiau tik jau baigęs Žemės ūkio akademiją. Ir visai ne dėl to, kad uniformuoti vyrai patinka moterims. Negaliu to pavadinti savo svajone. Tai buvo apsisprendimas. Tačiau tikrai tai nebuvo situacija, kad neturėjau kur eiti, todėl atėjau į policiją. Norėjau prisidėti prie žmonių saugumo. Šeimos nariai pastebėjo tokias mano savybes ir kartais paskatindavo – tau turbūt ten reikėtų dirbti. Į policiją atėjau 1994 metais.
– Bet visuomenė pareigūnus visais laikais negražiai pravardžiavo, tarybiniais laikais vadino „mentais“, šiandien „krikštija“ kiek kitaip. Jus toks požiūris žeidžia?
– Visuomenės požiūris į pareigūnus keičiasi. Bent jau mes į savo kolektyvą priimam geriausius iš geriausių. Neužtenka vien turėti diplomą. Įdarbinamas pareigūnas turi atitikti įvairius kriterijus, jis tikrinamas, kaip jam sekėsi mokslas vidurinėje, aukštojoje mokykloje, renkama informacija, kaip jis elgėsi, kaip gyveno išėjęs iš šeimos, kuri jį užaugino. Ypač pastaruoju metu priėmėme dirbti jaunų žmonių, kurie tikrai šaunūs. Yra tekę ir atsisveikinti su kai kuriais. Pareigūnas – tos pačios visuomenės dalis. Manęs vis dar egzistuojantis nemalonus visuomenės požiūris į pareigūną nežeidžia. Žmonės neretai pyksta, jei juos nubaudžia, todėl ir požiūris kartais toks.
– Yra dar ir kita nuomonė – reikia duoti kyšį, tai nebaus. Ypač tai gaju kelių policijoje. Gal šita situacija jau keičiasi?
– Visuose policijos komisariatuose, tarp jų ir Tauragėje, įsteigtas imuniteto padalinys, stebintis į tai linkusius pareigūnus. Man niekad niekas nėra siūlęs kyšio. Lengviausia, žinoma, atsakyti už save. Bet privalau kaip vadovas atsakyti ir už savo pavaldinius. Negaliu teigti, kad to nėra. Jei policininkai uždirbtų daugiau, tai problemą iš dalies išspręstų.
– Tai kokie gi nusikaltimai šiuo metu Tauragėje „populiariausi“?
– Smurtas artimoje aplinkoje ir vagystės.
– O prekyba narkotikais?
– Lietuvoje nėra tokio miesto, kur to nebūtų. Būtų utopija sakyti, kad galime kažkurią teritoriją nuo narkotikų apsaugoti. Narkotikai į Tauragę patenka iš įvairiausių vietų – neretai jie atvežami iš didmiesčių. Tai vadinamoji žolė, kanapės, cheminiai preparatai.
– Ką norėtumėte perduoti savo įpėdiniui?
– Tikimės, kad ta situacija, kokią jis ras, bent jau būtų išlaikyta tokia, kokia yra, žmonių saugumas svarbiausia. Tikiuosi, kad jis ras bendrą kalbą su kolektyvu. Tačiau vienodų žmonių nebūna.
– Ar Jūs – laimingas žmogus?
– Jei būčiau nelaimingas, turbūt nuolat liūdėčiau. Vienas žmogus yra pasakęs: liūdesys – pesimizmo palydovas. Toks niekada nebuvau ir niekada nesustojau vietoje. Gal kai kuriais momentais pristoji apsidairyti. Į priekį einantis žmogus negali būti pesimistas. O šiaip niekada gyvenimu nesiskundžiau. Galėčiau pasakyti, kad man sekasi. Jei ir pasitaikė kokių nesėkmių, jas traktuoju taip – jei jos įvyko vakar, tai jau praeitis. Užversdamas šios kadencijos savo tarnybos puslapį negaliu pasakyti, kad viską čia, Tauragėje, padariau. Visko buvo. Ir pasisekusių, ir nepasisekusių tyrimų. Kai kurie nepadaryti darbai liks kolektyvui. O kiekviena nauja diena padiktuos ir naujas užduotis.
