2020 Rugpjūčio 04 d.
Antradienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Renginiai

Remigijus Venckus: mėgstu meninį ironišką chuliganizmą

  • Įkelta: 2018-05-09
Eglė ČERVINSKAITĖ
egle@taurageszinios.lt

Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ fotografijos galerijoje atidaryta Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus paroda „Fotoatkarpos“. Eksperimentinės fotografijos profesionalas tauragiškiams taip pat skaitė paskaitą, kurios metu atskleidė ne tik fotografijos meno subtilybes bei istorinius momentus, bet ir savo kūrybos užkulisius. Savo darbus jis eksponuoja žinomose pasaulio bei Lietuvos galerijose, juos pamatyti galima ir tinklalapyje venckus.eu. Provokuojančiomis vyrų aktų nuotraukomis garsėjantis menininkas, kalbėdamas su „Tauragės žinių“ žurnaliste, neslepia: jį žavi chuliganizmas ir ironiškas požiūris į meną.

– Kaip nuotraukos gali paveikti žmones, formuoti nuomones, įvaizdžius? Kokia apskritai yra fotografijos ir Jūsų kūrybos misija?

– Vaizdai mus žavi, skatina prisiminti, iš naujo pamatyti ir mąstymo vingiuose apgalvoti savojo gyvenimo posūkius. Šiandien fotografija išgyvena ne pačius geriausius metus. Fototechnologijos tapo kasdienėmis ir lengvai naudojamomis, todėl apstu įvairių fotografų, kurie tik pyškina fotoaparatu. Kai ilgas valandas žiūrinėju nuotraukas internete, pradedu pastebėti, kad veikia tam tikros nuvalkiotos gražių nuotraukų klišės. Vizualinės informacijos triukšme tikrai nelengva pastebėti ir išskirti dėmesio vertas nuotraukas. Tad masiškai kuriama, eksploatuojama žemo lygio fotografija lemia net fotografijos pabaigos įspūdį. Oi, tai tikrai nėra gerai!

Pagrindinė fotografijos misija yra dokumentuoti pasaulį, pasakoti apie jį, pranešti apie įvykius, problemas ir puikius išgyvenimus. Kai tokia fotografija sustabdo mūsų žvilgsnį, tuomet mes ir išgyvename akimirką, kai atvaizdas pradeda formuoti mūsų nuomonę. Deja, šiandien fotografijos misija kartais atrodo abejotina. Vis tik šią abejonę sukelia vaizdų perteklius socialiniuose tinkluose. Kai aš matau didėjantį nuotraukų skaičių „Instagram“ socialiniame tinkle, aš tikrai abejoju jų tikslingumu. Šioje masėje iškyla banalūs, vidutinės vertės atvaizdai. Absoliučios banalybės yra komentuojamos, diskutuojama apie jas, žavimasi jomis. Socialiniai tinklai leidžia nesunkiai pastebėti, kad dabar yra vidutinybių laikai: vidutinės vertės fotografijų sklaida ir vidutinių, abejotinų gabumų fotokūrėjų iškilimas. 

Yra ir kita fotografijos misija, kuri man pačiam labiausiai aktuali. Tokia yra ir mano kūrybos misija. Aš kuriu savo individualią meninę kalbą. Eksperimentuodamas aš ne tik tyrinėju technologiją ir jos pritaikymo galimybes, bet ir siekiu savojo siužeto. Daugumą mano sukurtų nuotraukų lydi mano paties išgyvenimai. Tad aš kuriu savitą asmeninį pasaulio atvaizdą.

– Su kokiu disonansu dažniausiai susiduria dokumentinės fotografijos meistrai?

– Dokumentikoje reikia nugalėti save. Viena vertus, kūrėjas turi būti šaltas kaip chirurgas, antra vertus, jį turi tikrai dominti tai, ką jis fotografuoja. Tikriausiai skamba niekšiškai, bet dokumentalistas turi norėti mėgautis kitų žmonių dramomis ir jas užfiksuoti. Jo žvitri akis turi pastebėti verkiančią moterį ir vietoj to, kad paduotų nosinaitę ašarai nubraukti, jis turi pasigrobti atvaizdą; vietoj įsikibimo į mirštančio vaiko ranką, jis turi būti tvirtai įsikibęs į savąjį fotoaparatą ir pasiryžęs užfiksuoti paskutinį atodūsį. Garsi Amerikos dokumentalistė Diane Arbu yra minėjusi – fotografas turi būti savotiškas vojeristas. Patikėkite, tokių dileminių situacijų dokumentikos kūrėjų gyvenime būna daug ir tai tikrai nėra smerktina. Juk dokumentikos fotografai mums praneša apie genocidą, pažeidžiamas žmogaus teises, pažeminimą. Fotografija yra vienas iš faktorių, dėl ko mes tampame labiau susirūpinę ir pasiryžę ginti žmogaus teises. Nuotraukos taip pat praneša apie tradicijas ir savitą gyvenimo būdą, kurį turime saugoti ateities kartoms. Nuotraukose užfiksuojama net žmonių sėkmės ir džiaugsmai, dėl ko mes galime pasidžiaugti kitais ir pasitempti patys. Kadangi dokumentinė fotografija yra dokumentas, faktų rinkinys, įrodymas, todėl ji gali būti naudojama kaip galingas ginklas advokataujantis tiesai.

– Chuliganizmas fotografijose, provokacijos. Esate jų mėgėjas? Ko jūs siekiate pasirinkdamas ironiškas kompozicijas?

– Meninis chuliganizmas ir ironija kultūrai davė daug daugiau nei rimtai pasakyti rimti dalykai. Tik pasvarstykime, kiek daug rimtų dalykų apie mūsų Lietuviškąjį pasaulį pasako Erlickas!… Ironija yra labai stiprus ginklas, kuris neatsiejamas nuo chuliganizmo. Manau, kad chuliganizmas ir ironija funkcionuodami iš vien atlieka labai puikią socialinę kritiką, išjudina banalias, sustingusias visuomenes, keičia jų savimonę, savęs ir pasaulio santykį. Net žmogaus teisių klausimu galima diskutuoti ironiškai ir pasiekti puikių rezultatų. Juk mano kuriami šmaikštūs vyriški aktai lietuviško kaimo, buitinių interjerų fone taip pat pasakoja apie toleranciją kitam ir kitokiam, neapeinant lyties, rasės ir net seksualinės tapatybės.

Aš labai mėgstu meninį ironišką chuliganizmą, man jis pačiam padeda apsiginti nuo visokių siaurakakčių ir trumpapročių. Kita vertus, ironija mane daro stipresniu, kai kuriais savo kūrybos gestais, o dar labiau net kritiškais ir provokuojančiais interviu aš pasakau – niu niu niu, prie manęs lįsti nevalia!

Jei mano eksperimentinės fotografijos pasakoja apie mano asmeninį santykį su pasauliu, tai mano kuriami aktai inscenizuoja ir suklastoja bet kokius santykius. Jie yra daugiaprasmiai, o jų pagrindinė prasmė dažnai lieka neįmenama. Tikriausiai todėl mano aktų kūryba susilaukia tokios kritikos, neva Venckus kuria beprasmes formas, ko iš ties negali vadinti menu. Vis tik tokios reakcijos man labai patinka ir jų aš nuoširdžiai tikiuosi. Galiausiai, jos man pačios padiktuoja naujus siužetus. Pavyzdžiui, internetiniai komentarai apie mano kūrybą lėmė naujo fotografijų ciklo „Trans-kaimas-lt“ (2007 m.) sukūrimą. Perrengiau vyrus moteriškais rūbais ir lietuviško kaimo peizaže fotografavau inscenizuotas vestuves. Vietoj pavadinimų buvo eksponuojami internetiniai komentarai, ne tik dėkojantys už mano kūrybą, bet ir ją smerkiantys, raginantys susidoroti su manimi fiziškai, neva vietoj parodos būtų geriau rasti manąjį lavoną kur nors pakelėje.

– Kaip Lietuvos visuomenė sutinka Jūsų mėgstamus vyrų aktus? Ar esame pribrendę šiam fotografijos žanrui?

– Deja, mūsų visuomenės nepilnavertiškumas, sovietmečio traumos dar ilgai mus veiks. Išsivysčiusių Vakarų Europos šalių atžvilgiu mes dar esame barbarai, kurie didžiuojasi savo barbariškumu net tada kai neturėdami ką pasakyti mojuojame biblija, svarstome vienas kito tikėjimo lygį, sprendžiame apie kaimyno moralę iš jo aprangos. Manau, šie mano pasvarstymai leidžia Jums suprasti, kad mano vyrų aktų kūryba tikrai nėra priimama vienprasmiškai. Meno parodomis besidomintys ir jas lankantys žmonės yra labai išsilavinę, su jais galima kalbėtis ir diskutuoti. Dažniausiai jie yra humanitarai, kurie neskirsto pasaulio į juodą ir baltą. Taigi, jie išties vertina mano meną teigiamai.

Šiandien atrodytų, kad universitetai yra ta erdvė, kuri linkusi diskutuoti apie kūrybos, tapatybių, savimonės, vertybių įvairovę. Deja, ne visuomet. Esu turėjęs ir tokių nemalonių situacijų, kai universitetinėje aplinkoje susilaukdavau ir smerkiančių bei žeidžiančių komentarų. Mano kūryba kartais sulaukdavo tokio rezonanso, kad net mano karjeros žingsniai būdavo užkertami.

Na, bet nenorėdamas baigti pesimistiškai mūsų pokalbio, noriu pasakyti, kad yra ir šviesos. Štai studijų mugėje diskutuodamas su dviem moksleivėmis sužinojau, kad mano kūryba yra gausiai analizuojama meninio ugdymo paskaitose. 2009 m. mano vyriškų aktų analizė buvo atlikta kai kurių Adomo Mickevičiaus universiteto (Poznanė, Lenkija) studentų baigiamuosiuose ir kursiniuose darbuose. Sužinojau ir tai, kad Niujorko menininkai savo vakarėliuose ir parodų „afterparčiuose“ mano sukurtą videomeną rodo projekcijose. Ši video kūryba yra patalpinta „Youtube“ kanale. Prieš metus išleistas tarptautinio kultūros žurnalo „Diogen“ numeris buvo skirtas mano fotokūrybos apžvalgai, o ant žurnalo viršelio puikavosi labiausiai diskusijų Lietuvoje sukėlusi fotografija. Tad gal ne viskas tiek jau blogai?

Dėkojame už pokalbį.

Dainų dainelė“ – tai vienas unikaliausių, daugiausiai dalyvių pritraukiančių šalies muzikinių renginių. Šiemet į „Dainų dainelės“ nacionalinį turą iš Tauragės išvyko net 7 solistės. Pirmadienį Vilniuje vyko trečiojo etapo pasirodymų filmavimas. Koncertas bus transliuojamas gegužės 6-ąją, Motinos dieną, per nacionalinę televiziją LRT.

Šiandien, pasaulinę Knygos dieną, per pietus tauragiškius arbatos pakvietė rajono B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos kolektyvas. Ir ne tik arbatos – atidaryta nacionalinė bibliotekų savaitė, išrinktos geriausios praėjusiųjų metų knygos.

Vakar B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje lankėsi poetas, rašytojas, filosofas Liutauras Degėsys. Čia jis pristatė naujausią savo kūrinį „Apatiniai gyvenimo drabužiai“.

Praėjusį ketvirtadienį Tauragėje svečiavosi jaunosios kartos poetė, literatūrologė, Vilniaus Universiteto dėstytoja Lina Buividavičiūtė. Autorė pristatė savo pirmąją savo poezijos knygą „Helsinkio sindromas“.  Kalbėdama apie savo kūrybą, autorė neneigė, jog kūriniuose labai daug jos pačios, gal net daugiau nei reikėtų, nei ji pati norėtų. Su skaitytojais Lina atvirauja ne tik knygos puslapiuose, bet ir susitikimuose – moteris neslepia, kad ši knyga – psichoterapinės kelionės rezultatas, kurioje išnyksta riba tarp terapijos ir literatūros.

Tauragės krašto gyventojus pasitikrinti žinias apie Lietuvą kviečia Nacionalinė viktorina, organizuojama Tauragės atviroje jaunimo erdvėje, sausio 27 d., šeštadienį.

Senuosius metus tauragiškiai šiemet turėjo progą palydėti ypatingai – apsilankydami Tauragės kultūros centro organizuotame šventiniame koncerte su a cappella (be pritarimo) dainuojančiu ansambliu iš Jungtinės Karalystės „The Queen‘s Six“. Sekstetas koncertuoja Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos renginiuose, dalyvauja prestižiniuose festivaliuose. O gruodžio 31-osios vakarą muzikavo Tauragėje.

Šiandien Pilies aikštėje vyko jau tradiciniu tapęs – trečius metus iš eilės organizuotas „Kalėdinis gerumo bėgimas“. Prie starto linijos stojo per 200 kalėdine ar Kalėdų senelio atributika pasidabinusių dalyvių – aktyvaus ir sveiko gyvenimo būdo propaguotojų.

Praėjusio šeštadienio vakarą, kai vieni miestelėnai plūdo į centrinę miesto aikštę, kiti skubėjo į Tauragės kultūros centre vykusią Kalėdinio šokio fiestą 2017„Laikas judėti“. Trankūs muzikos ritmai, grakštūs šokėjų judesiai, šviesos scenoje sukūrė tikrą šventę, kurią vainikavo atvykusi jaunimo tarpe populiari pernykščio „X faktoriaus“ dalyvė – merginų  grupė „Golden Age“.

Šiandien Tauragėje tradiciškai minima Pasaulinė neįgaliųjų žmonių diena – aukotos Šv. Mišios, Kultūros rūmuose vyko  koncertas, surengta rankdarbių paroda.

Šeštadienį, lapkričio 11 d., Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje koncertuos jungtinis šešiolikos Lietuvos  miestų kultūros centrų vadovų choras. Nemokamas koncertas „Dovana Tauragei“ skirtas  Tauragės 510 metų jubiliejui bei artėjančiam Lietuvos valstybė atkūrimo šimtmečiui. Užsienio šalyse koncertuojantis jungtinis choras žiūrovams paruošė ypatingą programą – skambės įvairių žinomų Lietuvos kompozitorių kūriniai.

120-ųjų rašytojos gimimo metinių proga B. Baltrušaitytės viešoji biblioteka pradėjo susitikimų ciklą su rašytojos Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos laureatais. Ketvirtadienį į Tauragę atvyko aktorė Virginija Kochanskytė, kuri atliko teatrinę-muzikinę impresiją „Ieva Simonaitytė: Buvau“.

Šiandien 20.00 val. Tauragės M. Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčia žiūrovus kviečia į „500 dūžių“ vaizdo ir muzikos instaliaciją, kuria keliaus  per svarbiausius istorinius ir kultūrinius įvykius nuo Reformacijos judėjimo pradžios 1517 m. iki šių dienų.

Praėjusį penktadienį nuaidėjo paskutinis Tarptautinio Tauragės muzikos festivalio akordas. Choristai ir Nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojami Modesto Pitrėno, Tauragės kultūros rūmų salėje atliko vokiečių kompozitoriaus C. Orffo šedevrą – oratoriją „Carmina burana“. Anot organizatorių, tai buvo įspūdingiausias bei brangiausias visomis prasmėmis šio festivalio renginys.

Ką žinome apie Palestiną? Kokia yra jos kasdienybė? Į šiuos klausimus apie itin dažnai šališkai pristatomą kraštą kalbėta knygos pristatyme „Palestina: Laivė yra labai graži“.

25 metų jubiliejų švenčiantis Pagramančio regioninis parkas rugsėjo 9 dieną pakvietė kraštiečius į šventę. Atidarę parodą ir surengę dviračių žygį, pagramantiškiai linksminosi iki sutemų.

Šeštadienį Taurų nuotykių parke vyko tradicinis kaimo bendruomenės „Taurų žiburys“ renginys „Sveiks, kaimyne“! Šventės dalyviai ne tik linksmai leido laiką, bet ir įgyvendino du svarbius projektus.

Trečiadienį tauragiškiai su vasara atsisveikino tradiciniame Tarptautinio Tauragės muzikos festivalio naktiniame „Bangos piknike“. Šį kartą susirinkusiųjų širdis virpino Aistės Smilgevičiūtės su grupe „Skylė“ atliekamos dainos. Akustinio koncerto žiūrovai klausėsi jaukiai įsitaisę ant atsineštų ir ant pievelės pasistiestų pledų.

Tauragėje tampa tradicija Rugsėjo 1-ąją sutikti linksminantis miesto aikštėje. Jau pernai tauragiškius mokslo metų pradžios proga džiugino įvairios nemokamo pramogos, šiemet organizatoriai taip pat žada nenuvilti. Tauragės rajono savivaldybės administracija ir jaunimo organizacija „Tauragės apskirtasis stalas“ moksleiviams parengė koncertą ir daugybę staigmenų.

Rugsėjo 1-2 dienomis Griežpelkių kaimo turizmo sodybą sudrebins muzikos garsai. Čia pirmą kartą vyks vienos nakties festivalis, kuriame koncertuos „Radistai“, „Golden Age“ ir kiti žinomi atlikėjai.

Tauragiškių itin pamėgtas bei šiemet gausiai lankomas festivalis pasiekė kulminaciją – netrukus bus galima išgirsti du paskutiniuosius koncertus.

Praėjusį savaitgalį Tarptautinis Tauragės muzikos festivalis padovanojo net du puikius koncertus. Penktadienį Pilies kiemelyje flamenko ritmu sukosi ispanė šokėja Maise Márquez, lydima jau antrą kartą į Tauragę atvykusių flamenko virtuozų, na o sekmadienį Švč. Trejybės bažnyčia gaudė nuo klasikinės vargonų muzikos – jais po Šv. Mišių skambino svečias iš Latvijos, Domo vargonininkas Aivars Kalejs.

Tarailiai palydi vasarą
  • Įkelta: 2017-08-18

Šiandien nuo pat ryto Šlaito gatvės gale,  Jūros upės krantinėje šurmuliuoja tradicinė vasaros palydų šventė Tarailiuose.

Šiandien katalikų bandruomenė švenčia Žolinę – Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventę. Taradicinė iškilmingomis pamaldomis prasidėjusi šventė Pageramantyje iš miestelio bažnyčios persikėlė į stadioną, kur susirinkusius linksmino kapelos iš Klaipėdos ir Tauragės.

Vasara vaikams – atostogų ir stovyklų metas. Tauragės rajone didžiausia, talpinanti virš 200 vaikų, – krikščioniškoji Batakių stovykla, vaikų užimtumu ir dvasiniu ugdymu rūpinasi jau bemaž du dešimtmečius. Naujai surastus draugus, pasibaigus stovyklai, vaikams sunku paleisti – kaip patys teigė, tai vienintelė stovykla, iš kurios vaikai išvyksta su ašaromis akyse. Organizatorius kunigas Karolis Skausmenis teigia, jog 2-jų pamainų stovykla dvasiškai kasmet praturtina ne tik joje dalyvaujančius vaikus, bet ir be atlygio jų labui plušančius kelias dešimtis savanorių bei pačius dvasininkus.

Vakar vyko jau antrasis Tarptautinio Tauragės muzikos festivalio renginys – muzikinis spektaklis „Ar Amerika pirtyje?“. Charizmatiškasis Deivis Norvilas pristatė naują klasikinės Keturakio pjesės interpretaciją, kurios pažiūrėti, kaip ir į visus Liudo Mikalausko Tauragei dovanojamo Tarptautinio muzikos festivalio koncertus – susirinko pilnutėlis Pilies kiemelis.