2018 Liepos 17 d.
Antradienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Renginiai

Remigijus Venckus: mėgstu meninį ironišką chuliganizmą

  • Įkelta: 2018-05-09
Eglė ČERVINSKAITĖ
egle@taurageszinios.lt

Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ fotografijos galerijoje atidaryta Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjo doc. dr. Remigijaus Venckaus paroda „Fotoatkarpos“. Eksperimentinės fotografijos profesionalas tauragiškiams taip pat skaitė paskaitą, kurios metu atskleidė ne tik fotografijos meno subtilybes bei istorinius momentus, bet ir savo kūrybos užkulisius. Savo darbus jis eksponuoja žinomose pasaulio bei Lietuvos galerijose, juos pamatyti galima ir tinklalapyje venckus.eu. Provokuojančiomis vyrų aktų nuotraukomis garsėjantis menininkas, kalbėdamas su „Tauragės žinių“ žurnaliste, neslepia: jį žavi chuliganizmas ir ironiškas požiūris į meną.

– Kaip nuotraukos gali paveikti žmones, formuoti nuomones, įvaizdžius? Kokia apskritai yra fotografijos ir Jūsų kūrybos misija?

– Vaizdai mus žavi, skatina prisiminti, iš naujo pamatyti ir mąstymo vingiuose apgalvoti savojo gyvenimo posūkius. Šiandien fotografija išgyvena ne pačius geriausius metus. Fototechnologijos tapo kasdienėmis ir lengvai naudojamomis, todėl apstu įvairių fotografų, kurie tik pyškina fotoaparatu. Kai ilgas valandas žiūrinėju nuotraukas internete, pradedu pastebėti, kad veikia tam tikros nuvalkiotos gražių nuotraukų klišės. Vizualinės informacijos triukšme tikrai nelengva pastebėti ir išskirti dėmesio vertas nuotraukas. Tad masiškai kuriama, eksploatuojama žemo lygio fotografija lemia net fotografijos pabaigos įspūdį. Oi, tai tikrai nėra gerai!

Pagrindinė fotografijos misija yra dokumentuoti pasaulį, pasakoti apie jį, pranešti apie įvykius, problemas ir puikius išgyvenimus. Kai tokia fotografija sustabdo mūsų žvilgsnį, tuomet mes ir išgyvename akimirką, kai atvaizdas pradeda formuoti mūsų nuomonę. Deja, šiandien fotografijos misija kartais atrodo abejotina. Vis tik šią abejonę sukelia vaizdų perteklius socialiniuose tinkluose. Kai aš matau didėjantį nuotraukų skaičių „Instagram“ socialiniame tinkle, aš tikrai abejoju jų tikslingumu. Šioje masėje iškyla banalūs, vidutinės vertės atvaizdai. Absoliučios banalybės yra komentuojamos, diskutuojama apie jas, žavimasi jomis. Socialiniai tinklai leidžia nesunkiai pastebėti, kad dabar yra vidutinybių laikai: vidutinės vertės fotografijų sklaida ir vidutinių, abejotinų gabumų fotokūrėjų iškilimas. 

Yra ir kita fotografijos misija, kuri man pačiam labiausiai aktuali. Tokia yra ir mano kūrybos misija. Aš kuriu savo individualią meninę kalbą. Eksperimentuodamas aš ne tik tyrinėju technologiją ir jos pritaikymo galimybes, bet ir siekiu savojo siužeto. Daugumą mano sukurtų nuotraukų lydi mano paties išgyvenimai. Tad aš kuriu savitą asmeninį pasaulio atvaizdą.

– Su kokiu disonansu dažniausiai susiduria dokumentinės fotografijos meistrai?

– Dokumentikoje reikia nugalėti save. Viena vertus, kūrėjas turi būti šaltas kaip chirurgas, antra vertus, jį turi tikrai dominti tai, ką jis fotografuoja. Tikriausiai skamba niekšiškai, bet dokumentalistas turi norėti mėgautis kitų žmonių dramomis ir jas užfiksuoti. Jo žvitri akis turi pastebėti verkiančią moterį ir vietoj to, kad paduotų nosinaitę ašarai nubraukti, jis turi pasigrobti atvaizdą; vietoj įsikibimo į mirštančio vaiko ranką, jis turi būti tvirtai įsikibęs į savąjį fotoaparatą ir pasiryžęs užfiksuoti paskutinį atodūsį. Garsi Amerikos dokumentalistė Diane Arbu yra minėjusi – fotografas turi būti savotiškas vojeristas. Patikėkite, tokių dileminių situacijų dokumentikos kūrėjų gyvenime būna daug ir tai tikrai nėra smerktina. Juk dokumentikos fotografai mums praneša apie genocidą, pažeidžiamas žmogaus teises, pažeminimą. Fotografija yra vienas iš faktorių, dėl ko mes tampame labiau susirūpinę ir pasiryžę ginti žmogaus teises. Nuotraukos taip pat praneša apie tradicijas ir savitą gyvenimo būdą, kurį turime saugoti ateities kartoms. Nuotraukose užfiksuojama net žmonių sėkmės ir džiaugsmai, dėl ko mes galime pasidžiaugti kitais ir pasitempti patys. Kadangi dokumentinė fotografija yra dokumentas, faktų rinkinys, įrodymas, todėl ji gali būti naudojama kaip galingas ginklas advokataujantis tiesai.

– Chuliganizmas fotografijose, provokacijos. Esate jų mėgėjas? Ko jūs siekiate pasirinkdamas ironiškas kompozicijas?

– Meninis chuliganizmas ir ironija kultūrai davė daug daugiau nei rimtai pasakyti rimti dalykai. Tik pasvarstykime, kiek daug rimtų dalykų apie mūsų Lietuviškąjį pasaulį pasako Erlickas!… Ironija yra labai stiprus ginklas, kuris neatsiejamas nuo chuliganizmo. Manau, kad chuliganizmas ir ironija funkcionuodami iš vien atlieka labai puikią socialinę kritiką, išjudina banalias, sustingusias visuomenes, keičia jų savimonę, savęs ir pasaulio santykį. Net žmogaus teisių klausimu galima diskutuoti ironiškai ir pasiekti puikių rezultatų. Juk mano kuriami šmaikštūs vyriški aktai lietuviško kaimo, buitinių interjerų fone taip pat pasakoja apie toleranciją kitam ir kitokiam, neapeinant lyties, rasės ir net seksualinės tapatybės.

Aš labai mėgstu meninį ironišką chuliganizmą, man jis pačiam padeda apsiginti nuo visokių siaurakakčių ir trumpapročių. Kita vertus, ironija mane daro stipresniu, kai kuriais savo kūrybos gestais, o dar labiau net kritiškais ir provokuojančiais interviu aš pasakau – niu niu niu, prie manęs lįsti nevalia!

Jei mano eksperimentinės fotografijos pasakoja apie mano asmeninį santykį su pasauliu, tai mano kuriami aktai inscenizuoja ir suklastoja bet kokius santykius. Jie yra daugiaprasmiai, o jų pagrindinė prasmė dažnai lieka neįmenama. Tikriausiai todėl mano aktų kūryba susilaukia tokios kritikos, neva Venckus kuria beprasmes formas, ko iš ties negali vadinti menu. Vis tik tokios reakcijos man labai patinka ir jų aš nuoširdžiai tikiuosi. Galiausiai, jos man pačios padiktuoja naujus siužetus. Pavyzdžiui, internetiniai komentarai apie mano kūrybą lėmė naujo fotografijų ciklo „Trans-kaimas-lt“ (2007 m.) sukūrimą. Perrengiau vyrus moteriškais rūbais ir lietuviško kaimo peizaže fotografavau inscenizuotas vestuves. Vietoj pavadinimų buvo eksponuojami internetiniai komentarai, ne tik dėkojantys už mano kūrybą, bet ir ją smerkiantys, raginantys susidoroti su manimi fiziškai, neva vietoj parodos būtų geriau rasti manąjį lavoną kur nors pakelėje.

– Kaip Lietuvos visuomenė sutinka Jūsų mėgstamus vyrų aktus? Ar esame pribrendę šiam fotografijos žanrui?

– Deja, mūsų visuomenės nepilnavertiškumas, sovietmečio traumos dar ilgai mus veiks. Išsivysčiusių Vakarų Europos šalių atžvilgiu mes dar esame barbarai, kurie didžiuojasi savo barbariškumu net tada kai neturėdami ką pasakyti mojuojame biblija, svarstome vienas kito tikėjimo lygį, sprendžiame apie kaimyno moralę iš jo aprangos. Manau, šie mano pasvarstymai leidžia Jums suprasti, kad mano vyrų aktų kūryba tikrai nėra priimama vienprasmiškai. Meno parodomis besidomintys ir jas lankantys žmonės yra labai išsilavinę, su jais galima kalbėtis ir diskutuoti. Dažniausiai jie yra humanitarai, kurie neskirsto pasaulio į juodą ir baltą. Taigi, jie išties vertina mano meną teigiamai.

Šiandien atrodytų, kad universitetai yra ta erdvė, kuri linkusi diskutuoti apie kūrybos, tapatybių, savimonės, vertybių įvairovę. Deja, ne visuomet. Esu turėjęs ir tokių nemalonių situacijų, kai universitetinėje aplinkoje susilaukdavau ir smerkiančių bei žeidžiančių komentarų. Mano kūryba kartais sulaukdavo tokio rezonanso, kad net mano karjeros žingsniai būdavo užkertami.

Na, bet nenorėdamas baigti pesimistiškai mūsų pokalbio, noriu pasakyti, kad yra ir šviesos. Štai studijų mugėje diskutuodamas su dviem moksleivėmis sužinojau, kad mano kūryba yra gausiai analizuojama meninio ugdymo paskaitose. 2009 m. mano vyriškų aktų analizė buvo atlikta kai kurių Adomo Mickevičiaus universiteto (Poznanė, Lenkija) studentų baigiamuosiuose ir kursiniuose darbuose. Sužinojau ir tai, kad Niujorko menininkai savo vakarėliuose ir parodų „afterparčiuose“ mano sukurtą videomeną rodo projekcijose. Ši video kūryba yra patalpinta „Youtube“ kanale. Prieš metus išleistas tarptautinio kultūros žurnalo „Diogen“ numeris buvo skirtas mano fotokūrybos apžvalgai, o ant žurnalo viršelio puikavosi labiausiai diskusijų Lietuvoje sukėlusi fotografija. Tad gal ne viskas tiek jau blogai?

Dėkojame už pokalbį.

Dainų dainelė“ – tai vienas unikaliausių, daugiausiai dalyvių pritraukiančių šalies muzikinių renginių. Šiemet į „Dainų dainelės“ nacionalinį turą iš Tauragės išvyko net 7 solistės. Pirmadienį Vilniuje vyko trečiojo etapo pasirodymų filmavimas. Koncertas bus transliuojamas gegužės 6-ąją, Motinos dieną, per nacionalinę televiziją LRT.

Šiandien, pasaulinę Knygos dieną, per pietus tauragiškius arbatos pakvietė rajono B. Baltrušaitytės viešosios bibliotekos kolektyvas. Ir ne tik arbatos – atidaryta nacionalinė bibliotekų savaitė, išrinktos geriausios praėjusiųjų metų knygos.

Tauragės krašto gyventojus pasitikrinti žinias apie Lietuvą kviečia Nacionalinė viktorina, organizuojama Tauragės atviroje jaunimo erdvėje, sausio 27 d., šeštadienį.