2019 Lapkričio 16 d.
Šeštadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Renginiai

Lina Buividavičiūtė: „rašau drąsiam žmogui“

  • Įkelta: 2018-03-30
Eglė ČERVINSKAITĖ
egle@taurageszinios.lt

Praėjusį ketvirtadienį Tauragėje svečiavosi jaunosios kartos poetė, literatūrologė, Vilniaus Universiteto dėstytoja Lina Buividavičiūtė. Autorė pristatė savo pirmąją savo poezijos knygą „Helsinkio sindromas“.  Kalbėdama apie savo kūrybą, autorė neneigė, jog kūriniuose labai daug jos pačios, gal net daugiau nei reikėtų, nei ji pati norėtų. Su skaitytojais Lina atvirauja ne tik knygos puslapiuose, bet ir susitikimuose – moteris neslepia, kad ši knyga – psichoterapinės kelionės rezultatas, kurioje išnyksta riba tarp terapijos ir literatūros.

– Ką norėjote pasakyti knygos pavadinimu? „Helsinkio sindromu“ dažnai klystant įvardijamas Stokholmo sindromas. Tai  tarsi iš karto suponuoja priešpriešą, kažkokią klaidą, ar tai yra pagrindinė mintis, sukelti disonansą?

– Gerai pagavote – Helsinkio sindromu dažnai neteisingai pavadinamas Stokholmo sindromas. Sąmoningai žaidžiau dėl dviejų tikslų – įveldama klaidą sufleruoju, kad knygoje bus ir daugiau tokių „klaidų“. Neatitikimų, netobulumo, negrabumo. Nes nei autorė, nei lyrinis subjektas nėra tobuli. Galiu išduoti – jie net alergiški tariamam tobulumui. Sterilumui. Aš labai dažnai šiam pasauly „susimaunu“. Bet ten, kur klaida – ten gyvybė. Galų gale, kaip dažnai esam spraudžiami į terminus, į diagnozes. Betgi esame aukščiau jų, esam slėpiniai net patys sau. Todėl palieku skaitytojui galimybę pačiam sukurti savo sindromą arba būti virš jo. Nesigulti į  Prokrusto lovą. Būti. Kaip būnasi.

– Kodėl apskritai kuriate, rašote poeziją? Siekiate atskleisti save pasauliui, ar skatinti dialogą kituose? Kas pastūmėjo išleisti knygą?

– Dabar daug mąstau apie (savi)terapijos ir literatūros skirtį, santykį. Mano tekstai iš tiesų yra išpažintiniai. Todėl klausiau ir klausiu savęs –  kiek juos rašiau, kaip terapiją, kaip gijimo procesą, kiek – sau, kiek –  kitiems? Dabar man atrodo, kad taip, šitoje knygoje labai daug saviterapijos. Ir parašyti jie (eilėraščiai, – red. past.) per kelis metus trukusį psichoterapijos procesą, per patį ligos įkarštį, kai tegalėjau rašyti poeziją. Todėl joje labai daug minčių apie išsivalymą, traumas, destrukcijas, kurios yra manyje, ir jų pavertimą konstrukcijomis. Knyga, nesvarbu, kokia ji būtų, tamsi ar liūdna, tai jau yra konstrukcija, pavidalas, kažkas tokio, kaip iš tamsos gimsta šviesa. Vis tik – bent keliolikos žmonių refleksijos liudija, kad mano išpažintinė poezija tapo atpažintine, kad kiti atpažino savo jausenas, būsenas. Poezija man yra maksimalus nuoširdumas. Nuogumas. Prieš save – pirmiausia. Ir tai mano pasirinkimas, auka – kad galėčiau rašyti. Dabar mano stiprybė yra ši – kas ir kas nutiktų, galiu apie tai parašyti. Tai man suteikia stiprybės gyventi. 

– Ar poezija mūsų paviršutiniškame, skubančiame pasaulyje vis dar yra geras būdas dialogui su skaitytoju?

– Poezija –  vienas giliausių, autentiškiausių, subtiliausių būdu kalbėtis ir dalintis. Kaip ir visas paveikus menas. Reikalaujantis pastangos. Nuogumo. Atverties. Alkio. Aistros. Tai yra gyvybė, o, tai yra gyvybė.

– Kodėl skaitytojas turėtų paimti Jūsų knygą į rankas, ką jis ten atras? Kokia yra Jūsų auditorija? Rašote jaunam žmogui? Maištaujančiam?

– Rašau drąsiam žmogui. Kuris nebijo tamsos. Nes ji – gyvenimo dalis. Bet žino, kad tamsa yra tėra šviesos nebuvimas. Žmogui, kuris nebijo pažiūrėti savo baziliskui į akis. Žmogui, kuris alksta. Kuris geidžia. Amžius nesvarbu. Lytis nesvarbu. Patirtis irgi nėra svarbiausia, bet asmeniui, patyrusiam ribinių išgyvenimų, – turėtų būti aktualu. Gal. Mano knyga – ieškojimai santykio su savimi, savo istorija ir pasauliu apskritai. Čia daug pykčio, protesto, maišto, galbūt dar joje rasčiau ir jaunatviško maksimalizmo. Norėčiau, kad knygoje būtų buvę daugiau meilės, tos tikros, pamatinės. Tai ribinių patirčių knyga.

– Kokius išgyvenimus patiria, ką suvokia Jūsų lyrinis herojus? Kokią pasaulėžiūrą išpažįsta? Kokius klausimus gyvenimui keliate savo kūryba?

– Mano kuriamas lyrinis subjektas dažnai jaučia prie gerklės prikištus pasaulio ašmenis. Jis balansuoja. Renkasi. Pasirenka gyvenimą. Tai subjektas, kuris pagaliau išdrįso pažiūrėti savo istorijai į akis. Išdrįso pavadinti daiktus savo vardais. Kuris išdrįso pažiūrėti tam baziliskui į akis. Bet tai subjektas, kuris taip sunkiai, paradoksaliai, skausmingai, mokosi mylėti. Mokosi geisti. Sotintis. Džiaugtis. Pykti. Kuris mėgina įvardyti vaikystės ir jaunystės traumas. Kuris nori sulaužyti transgeneracinės traumos grandines. Kuris išliko – net po ligoninės, kaip galima nujausti – tos, grotuotais langais.

– Kaip buvo sutikta Jūsų knyga visuomenėje, kokius atgarsius ji sukėlė?

– „Helsinkio sindromas“  buvo sutiktas stebėtinai pozityviai – gavau labai gražios, vertingos, konstruktyvios (dažniausiai) kritikos, bet pajutau didelį palaikymą, supratimą, džiaugsmą. Labai labai dėkoju visiems – prisilietusiems, pajautusiems, komentavusiems, skaičiusiems.

– Ar skaitytojai gali tikėtis Jūsų bibliografijos tęstinumo?

– Rašau ir gana intensyviai. Jei pamatysiu, kad verta dalintis – bus, tikrai bus. Planų daug – nesusitvarkau laiko problemos, nes esu siaubingai nedisciplinuota.

Dėkojame už pokalbį.

Tauragės krašto gyventojus pasitikrinti žinias apie Lietuvą kviečia Nacionalinė viktorina, organizuojama Tauragės atviroje jaunimo erdvėje, sausio 27 d., šeštadienį.