Autorės nuotraukos
1944–1952 metai. Lietuvoje nacistinės Vokietijos okupaciją keičia II-oji Sovietų Rusijos okupacija, baigiasi Antrasis Pasaulinis karas, vyksta ginkluoti partizaniniai pasipriešinimai, trėmimai į Sibirą. Šio straipsnio dėmesio centre – didžiulio masto lietuvių inteligentijos emigracija, daugiausiai į Vakarų Vokietiją. DP (angl. displaced persons) – perkeltieji asmenys, taip tuomet buvo vadinami šie emigrantai, kurie tikrai neketino ilgam palikti Lietuvos, o kaip patys sakė: „manėm, kad greit grįšim“. Išvykus svetur jų pagrindinis uždavinys buvo skleisti Lietuvos valstybingumą ir padėti kuo greičiau atgaivinti Lietuvos nepriklausomybę.
Stendai trimis kalbomis
Artėjant kitų metų Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio sukakčiai, apie kalbą ir jos išsaugojimą norisi pakalbėti plačiau. Tauragės tremtinių ir politinių kalinių kančios namuose eksponuojama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos parengta paroda „Lietuviškoji leidyba Vakarų Europoje 1944–1952“. Šią fotodokumentinę ekspoziciją sudaro 15 stendų, pasakojančių ir iliustruojančių ano laikmečio lietuvių kūrybą, kasdienybę ir aktualijas emigracijoje. Tremtinių ir politinių kalinių kančios namų muziejininkė Arneta Juščienė paklausta, kodėl būtent ši paroda pasiekė Tauragę, pasakoja: „Mūsų muziejus kalba apie specifinę Lietuvos patirtį ir laikmetį, todėl ne kiekvienos parodos ekspozicija mums tinka. Labai ieškojome kažko, kas atlieptų mūsų muziejaus tematiką, o atradę šią parodą labai apsidžiaugėme, nes kalbame apie tuos pačius dalykus ir apie tą pačią lietuvių atmintį. Vieni iš Lietuvos pasitraukė savanoriškai, nes neturėjo kito pasirinkimo, kiti buvo ištremti prievarta“.
Kilnojamoje parodoje sukaupta medžiaga išversta į tris kalbas: lietuvių, anglų ir vokiečių. Daugiakalbiškumas pasirinktas neatsitiktinai, dar 2015 m. parengtos parodos organizatoriai buvo suinteresuoti, kad ekspozicija keliautų ne tik po Lietuvą, tačiau lietuvybę skleistų ir už Lietuvos ribų. Ji buvo eksponuojama Norvegijoje, Europos lituanistinių mokyklėlių sąskrydyje, taip pat svečiavosi Šveicarijos, Italijos lietuvių bendruomenėse. Ją pamatė pasaulio lietuvių suvažiavimo dalyviai, taip pat ji buvo eksponuojama Lietuvos edukologijos universitete ir Kauno IX forto muziejuje, o šiandien savo vietą rado Tauragėje. Parodoje atsispindi lietuvių kūrybinis gyvenimas didžiausiuose lietuvių išeivijos telkiniuose Vakarų Europoje: Austrijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje ir Vakarų Vokietijoje.
60 tūkst. tėvynę palikusių lietuvių
„Paroda „Lietuviškoji leidyba Vakarų Europoje 1944–1952“ atspindi itin sudėtingomis pokario sąlygomis už Lietuvos ribų sukurtą lietuvių rašytinį paveldą, saugomą Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Tai supažindinimas su pirmaisiais 1944–1945 metais pasirodžiusiais leidiniais Vakarų Europoje, DP stovyklinės leidybos pradžia, švietimo, mokslo bei profesiniams poreikiams skirta literatūra, grožine kūryba, religinio turinio spauda, propagandinio turinio literatūra, siekiančia atskleisti Lietuvos ir lietuvių situaciją okupacijos sąlygomis, humoristine spauda ir net leidiniais, leistais laivuose, lietuviams jau paliekant Vakarų Europos krantus. Baigiantis II-ąjam Pasauliniam karui ir sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, mūsų šalį paliko apie 60 tūkst. lietuvių, kurių didžiąją dalį sudarė inteligentijos atstovai, mokslo, meno, kultūros žmonės, ilgainiui tapę ne tik žmonėmis be tėvynės, bet piliečiais, kurių valstybė buvo išbraukta iš politinio pasaulio žemėlapio. Vos pasitraukę iš Lietuvos, lietuviai griebėsi plunksnos ir spaudos, kad bet kokia kaina išsaugotų ir puoselėtų lietuvių kalbą ir kultūrą. Jie visomis išgalėmis, pasitelkę spausdintą žodį, kovojo dėl prarasto Lietuvos valstybingumo. Ir laisvas lietuviškas žodis, tiesa, jau už jos ribų, gyvavo toliau“, – apie ekspozicijos reikšmę Lietuvos valstybei pasakojo viena iš parodos sudarytojų, Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos, Lituanistikos skyriaus vyr. metodininkė-tyrėja dr. Dalia Cidzikaitė, apsilankiusi Tauragėje.
UNESCO pripažintas paveldas
Skelbiama, kad anuomet, ypatingai Vakarų Vokietijoje, išleisti lietuvių leidiniai yra pasklidę po įvairias užsienio bibliotekas ar paveldą saugančias institucijas, tačiau apimtimi ir išsamumu nepranoksta Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Lituanistikos skyriaus archyve, sukauptos kolekcijos. Parodos sudarytoja teigia, kad rinkinys pradėtas formuoti 1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, kai biblioteką iš gausaus skaičiaus Vakaruose įsikūrusių užsienio lietuvių organizacijų bei pavienių asmenų ėmė pasiekti 1945–1990 m. išeivijoje publikuotos ir iki tol nematytos knygos bei periodinė spauda. Šis rinkinys 2011 m. pripažintas nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Tauragės tremtinių ir politinių kalinių kančių namuose ekspoziciją galima išvysti ir aplankyti iki kovo 9 d.
„Nors kartas nuo karto pasigirsta balsų, teigiančių, jog šiandien nemokame vertinti nei savo kalbos, nei praeities, mano nuomone, lietuvių kalba yra vertinama ir mylima tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje gyvenančių lietuvių. Džiugu matyti, jog ji, net ir būdama viena iš seniausių indoeuropiečių kalbų, žengia koja kojon su naujausiomis technologijomis, ir gal ne visada iš karto, tačiau po kiek laiko, žiūrėk, į savo žodyną priima tai vieną, tai kitą naują šiuolaikinio pasaulio daiktą, reiškinį ar sąvoką nusakantį žodį“, – pridūrė baigdama pokalbį Dalia Cidzikaitė.
Autorės nuotraukos
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skiria ypatingą dėmesį vaikų, jaunimo psichinei sveikatai stiprinti. Nemažai organizacijų ir kitų įstaigų siūlo prasmingą vaikų užimtumą – vasaros stovyklas, tačiau pastebima, kad jų, orientuotų į psichinės sveikatos stiprinimą, labai mažai. Todėl Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka inicijavo meninę-patyriminę vaikų vasaros stovyklą „Pozityvumo tiltas“, kurią finansavo Tauragės rajono savivaldybė.
Kad tiek žmonių būtų, Lauksargių geležinkelio stotis gal ir mena, bet ten gyvenantys žmonės turbūt tikrai nebuvo matę tokios gausos žmonių. Ir ne keleiviai čia susirinko kaip senais laikais važiuoti geležinkeliu į Tilžę ar Įsrūtį, ar į Tauragę, Batakius, Viduklę, Šiaulius. Ir ne trečiasis pasaulinis karas (neduok , Dieve) prasidėjo, nes pirmuosius du pasaulinius gerai mena raudono ir dar oho kaip tvirto mūro sienos. Ne. Susirinkimas buvo itn taikus , pacifistiškas gal kiek. Be abejo, stotis mena ir čia skambėjusią muziką. Turbūt daugiausia karinius maršus. O šįkart čia skambėjo ne maršai, bet labai gera džiazo muzika.
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ fotografijos galerijai, įrengtai pietiniame bokšte, sukanka 20 metų. Ta proga fotografų klubas „Fotojūra“ rengia ypatingą parodą – pirmąją klubo istorijoje pinhole technika atliktų fotografijų parodą „Fotojūra Pinhole“.
Mažoniškiai šeštadienį susibūrė į tradicinę kraštiečių šventę, kurioje sodriausiomis spalvomis, gražiausiais prisiminimais spalvino šviesų prisiminimų peizažą.
Vakarykštis renginys „Vienas (m)eilėraštis“ Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ buvo skirtas artėjančiai Valentino dienai, todėl į jį buvo kviečiami ne tik poetai, bet ir poezijos mylėtojai. Vakaro metu Tauragės pilies menėse skambėjo lyrika. Eiles skaitė Tauragės klubo „Žingsniai“ literatai ir kiti erdvės išsiilgę miesto poetai, akustine gitara grojo Romanas Grigorjev.
Trečiadienio vakarą B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su žurnalistu, komunikacijos ir rinkodaros profesionalu Ryčiu Sabu, kurio debiutinis romanas „Gaono kodas“ sulaukė itin didelės sėkmės. Knygos pristatymą moderavo žurnalistas, publicistas Rimvydas Valatka.
Miesto reklamos stenduose jau kuris laikas kalbėjo plakatai, skelbiantys, kad kovo 1 dieną Tauragę aplankys profesionali baleto trupė. Deja, taip neįvyks – baleto artistai į Tauragę neatvyks. O priežastis paprasta: neišpirkti bilietai.