Šiemet sukanka 110 metų, kai gimė iškilus Tauragės krašto pedagogas, chorų organizatorius, tautodailininkas Kazimieras Paulauskas. Tauragės garbės pilietis daug nusipelnė Tauragės krašto švietimui, kultūrai, buvo vienas pirmųjų Tauragės rajono laikraščio korespondentų.
Kazimieras Paulauskas gimė 1906 m. liepos 11 d. Kretingos apskrities Darbėnų valsčiaus Grūšlaukio kaime. Tėvai buvo mažažemiai. Tėvas Juozapas Paulauskas žemės darbų nemėgo. Jis keliaudavo per kaimus, kur garsėjo kaip dievdirbys ir daugelio monumentalių kryžių autorius.
Talentinga buvo visa Paulauskų giminė. Kazimiero brolis Simonas buvo gabus grafikas ir bareljefų meistras, išraižęs daug lentų, nuo kurių vėliau spausdindavo didelius paveikslus. Sesuo audė juostas, drožė iš medžio įvairias gyvulėlių skulptūras – vienas jos padarytas avinėlis su vėliava, pasidabruotas sidabro lakštais, stovėjo Grūšlaukio bažnyčioje. Tėvo sesuo Ona Beitienė puikiai dirbo keramikos darbus: vazonus, taures, gyvulėlius, angeliukus, švilpukus, kieme savo pačios rankomis buvo pasistačiusi degimo krosnį ir turėjo savo glazūros receptą įvairiems atspalviams išgauti.
Eidamas tėvo pėdomis, Kazimieras laisvalaikį skyrė medžio drožiniams. Būdamas dvylikos metų padarė pirmąjį medžio dirbinį, kurį tėvas įstatė į Šv. Benedikto kryžiaus koplyčią Tūbausiuose, netoli Kretingos. Ta skulptūrėlė dabar kartu su tėvo darbais yra Kretingos muziejuje.
Daugiau drožinėti pradėjo 1955 m., grįžęs iš lagerio. 1956 m. Vilniuje vykusioje respublikinėje mokytojų konferencijoje eksponavo 7 savo ir kelis savo mokinių darbus. Jo pastangomis pastatyta Tauragės I-oji (pradžios, vėliau – šešiametė, dabar – „Versmės“ gimnazija) mokykla buvo išpuošta jo išdrožinėtomis skulptūromis ir pačių gabiausių mokinių nupieštais paveikslais. 1964 m. K. Paulauskas tapo Liaudies meno draugijos nariu.
Drožė įvairia tematika: literatūrinius personažus ir rūpintojėlius, darė kryžius ir mažo gabarito koplytstulpius įvairiems įvykiams ar kančių vietoms pažymėti. Jo drožiniai – panašūs į tėvo, bet pats prisipažino ieškojęs savo linijų, skulptūros išraiškingumo ir nuotaikos. Kai kurias skulptūras polichromavo, kitas lakavo arba paliko nedažytas. Darbui naudojo liepos ir ąžuolo medį ir paprasčiausius įrankius – peilį, kaltą, kūjį. Užsakymų nepriiminėjo. Skulptūrų yra įvairiuose Lietuvos muziejuose, užsienyje, pas privačius asmenis.
Menininkas yra kalbėjęs: „Iš viso aš padariau per 1000 įvairių skulptūrų, bet vargu ar už šiuos darbus esu gavęs bent 2000 rublių, nes mano kūriniai yra labai artimi liaudies meistrų kūrybai, tai yra, juose nėra tos saldžios apdailos, kurią žmonės, nieko nesuprantantieji apie liaudies meną, laiko būtinu dalyku. Todėl tokį mano darbą pasistatyti ant stalo kaip puošmeną ne visi tenori. Aš niekur skulptoriaus meno nesimokiau, todėl nesugebu siekti meno šedevrų, kuriuos gamina profesionalai. Žymusis lietuvių skulptorius Bogdanas mane įspėjo, kad jeigu aš noriu būti savo tėvo vertas, turiu liautis per daug dailinęs savąją kūrybą. Dirbau įvairius mažo gabarito koplytstulpius, kurie dar mano vaikystės metais visu savo dydžiu tebestovėjo Grūšlaukės parapijos ribose, primindami įvairius įvykius ar kančių vietas. Aš padariau mažo gabarito Preibo koplytstulpį, kurį žmonės vadino „Knygnešių kelskina“. Padariau koplytstulpį „Kražių skerdynėms atminti“, „1863 m. sukilimui atminti“, spaudos draudimui pašvęstą. Daug padariau koplytstulpių, „joneliais“ vadinamų. Vien įvairių rūpintojėlių esu padaręs daugiau nei 40, jų yra viso pasaulio muziejuose.
Man besimokant Kretingoje, kaip neturtingų tėvų vaikui, teko gyventi Kretingos vienuolyno bendrabutyje, skirtame tik berniukams. Mus globojo ir mylėjo dar gyvam esant šventuoju vadinamas Tėvas Jeronimas Pečkaitis, vienuolyno gvardijonas. Jo įamžinimui aš padariau Tėvo Jeronimo statulėlę. Sukūriau garbingo vienuolio Tėvo Ambraziejaus Jurgio Pabrėžos, pirmojo Lietuvos botaniko, palikusio puikų gyvųjų žolių herbariumą, skulptūrą. Dirbau ne vien religines, bet ir įvairias pasakų, istorines arba net savo paties fantazijos sukurtas skulptūras. Ypač didelę reikšmę skiriu kryžiams. Daug temų ėmiau iš rašytojų, padariau istorinių personažų: Erdvilą, Jaunutį, Švitrigailą, Vytenį, Žygimantą. Be to, reikšmingomis laikau šv. Augustino, šv. Kazimiero, šv. Cecilijos, šv. Petro statulas. Aš jas labai vertinu.
Darbas man suteikia gyvenimo prasmę ir džiaugsmą. Aš noriu palikti ženklą, jog ir aš esu žmogumi buvęs. Turiu nemažą biblioteką. Galiu originalo kalba skaityti ir aiškiai suprasti Ovidijų, Vergilijų, Tacitą, Sapfo ir kitų klasikų kūrinius. Mėgstu B. Brazdžionį, J. Marcinkevičių, Maironį. Klausausi Naujalio, Sasnausko, Šimkaus, Bethoveno, Čaikovskio ir kitų amžinųjų veikalų. Džiaugiuosi Pietos grožiu ir Dovydo kilnumu, o mano tėvas man yra likęs antruoju Svirskiu“.
Dar tarpukario Lietuvoje K.Paulauskas pradėjo rašyti straipsnius pedagogikos klausimais, diskutuoti spaudoje apie liaudies meną, jaunimo auklėjimą. Bendradarbiavo „Naujojoje Romuvoje“, „Lietuvos mokykloje“, „Skautų aide“, „Mokykloje ir gyvenime“ „Žemaičių prietelyje“ ir kituose leidiniuose. Jis buvo vienas iš pirmųjų Tauragės rajono laikraščio korespondentų: rašė apie rajono švietimą prieškario ir pokario metais, kultūros, sporto ir religines organizacijas, medicinos įstaigas, žymius tauragiškius. Buvo sukaupęs nemažai medžiagos apie žemaičių papročius, šventes, valgius ir drabužius. Jis suprato, kaip tai svarbu krašto istorijai ir ateities kartoms. Yra užrašęs kelis tūkstančius žemaitiškų žodžių Akademiniam lietuvių kalbos žodynui.
Tauragės garbės pilietis, pedagogas ir tautodailininkas Kazimieras Paulauskas daug nusipelnė Tauragės krašto švietimui, kultūrai. Dar 1935 m. už nuopelnus Tėvynei Lietuvai, jaunuomenės švietimą ir chorų organizavimą apdovanotas „Trijų liepsnų žymeniu“, o 1939 m. Vasario 16-osios proga – Gedimino ordinu.
K. Paulauskas mirė 1998 m., palaidotas Eržvilko kapinėse. Ten pat atgulė ir jo bendražygė bei rėmėja žmona Petronėlė Paulauskienė.
Tauragės krašto muziejui Kazimieras Paulauskas padovanojo 80 darbų – savo vertingiausių drožinių rinkinį.
Lapkričio 17 d., 16 val. Tauragės krašto muziejuje atidaroma K.Paulausko medžio drožinių paroda iš muziejaus fondų, vyks prisiminimų vakaras. Visus, kurie pažinojote šį garbingą žmogų, kviečiame dalyvauti.
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skiria ypatingą dėmesį vaikų, jaunimo psichinei sveikatai stiprinti. Nemažai organizacijų ir kitų įstaigų siūlo prasmingą vaikų užimtumą – vasaros stovyklas, tačiau pastebima, kad jų, orientuotų į psichinės sveikatos stiprinimą, labai mažai. Todėl Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka inicijavo meninę-patyriminę vaikų vasaros stovyklą „Pozityvumo tiltas“, kurią finansavo Tauragės rajono savivaldybė.
Kad tiek žmonių būtų, Lauksargių geležinkelio stotis gal ir mena, bet ten gyvenantys žmonės turbūt tikrai nebuvo matę tokios gausos žmonių. Ir ne keleiviai čia susirinko kaip senais laikais važiuoti geležinkeliu į Tilžę ar Įsrūtį, ar į Tauragę, Batakius, Viduklę, Šiaulius. Ir ne trečiasis pasaulinis karas (neduok , Dieve) prasidėjo, nes pirmuosius du pasaulinius gerai mena raudono ir dar oho kaip tvirto mūro sienos. Ne. Susirinkimas buvo itn taikus , pacifistiškas gal kiek. Be abejo, stotis mena ir čia skambėjusią muziką. Turbūt daugiausia karinius maršus. O šįkart čia skambėjo ne maršai, bet labai gera džiazo muzika.
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ fotografijos galerijai, įrengtai pietiniame bokšte, sukanka 20 metų. Ta proga fotografų klubas „Fotojūra“ rengia ypatingą parodą – pirmąją klubo istorijoje pinhole technika atliktų fotografijų parodą „Fotojūra Pinhole“.
Mažoniškiai šeštadienį susibūrė į tradicinę kraštiečių šventę, kurioje sodriausiomis spalvomis, gražiausiais prisiminimais spalvino šviesų prisiminimų peizažą.
Vakarykštis renginys „Vienas (m)eilėraštis“ Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ buvo skirtas artėjančiai Valentino dienai, todėl į jį buvo kviečiami ne tik poetai, bet ir poezijos mylėtojai. Vakaro metu Tauragės pilies menėse skambėjo lyrika. Eiles skaitė Tauragės klubo „Žingsniai“ literatai ir kiti erdvės išsiilgę miesto poetai, akustine gitara grojo Romanas Grigorjev.
Trečiadienio vakarą B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su žurnalistu, komunikacijos ir rinkodaros profesionalu Ryčiu Sabu, kurio debiutinis romanas „Gaono kodas“ sulaukė itin didelės sėkmės. Knygos pristatymą moderavo žurnalistas, publicistas Rimvydas Valatka.
Miesto reklamos stenduose jau kuris laikas kalbėjo plakatai, skelbiantys, kad kovo 1 dieną Tauragę aplankys profesionali baleto trupė. Deja, taip neįvyks – baleto artistai į Tauragę neatvyks. O priežastis paprasta: neišpirkti bilietai.