Lobių skrynia

Mūsų istorija turtinga svarbių, pasididžiavimo vertų ir minėtinų datų, ir kai kurios iš jų yra ne šiaip sau garsios, bet atraminės, pamatinės. Būtent tokia yra Vasario 16-oji, labai reikšminga kiekvienam lietuviui, žinančiam ir gerbiančiam savo šalies praeitį. Ir 1918, ir 1949 metų vasario 16-oji buvo lemtingos mūsų dabarčiai ir ateičiai. Šiemet, kai šalis ir visas pasaulis sukaustytas pandemijos ir dėl jos paskelbto karantino, surengti įspūdingą, įsimenančią Vasario 16-osios šventę buvo išties nelengvas uždavinys, tačiau Tauragės kultūros centras pasirūpino nuostabia šventės programa, kurią buvo galima stebėti internetu, taigi net sėdėdami namuose tauragiškiai galėjo pajusti šventės dvasią ir pasididžiavimą savo šalies istorija.

Renginiai prasidėjo šv. Mišiomis

Lietuvos valstybės atkūrimo dieną Tauragės kultūros centras ir jo padaliniai rengė įvairius virtualius renginius, minėjimus, susitikimus. 

– Šių metų Lietuvos valstybės atkūrimo šventės tema – valstybingumo simboliai, kurie mums primena apie šalies istoriją jungiantį laiką, – sako šventės scenarijų sukūrusi Tauragės kultūros centro renginių režisierė Algima Juščiuvienė. 

Vasario 16-oji prasidėjo šv. Mišiomis už Tėvynę Lietuvą, jos buvo tiesiogiai transliuojamos iš Tauragės Švč. Trejybės bažnyčios. 

12 val. surengta viktorina ,,Lietuvos Nepriklausomybės keliu“. Virtualus renginys nustebino organizatorius dalyvių gausa: jų buvo net 61. Viktoriną laimėjo Samanta Rimkutė, antroji vieta atiteko Meidūnei Kasparavičiūtei, trečioji – Gustui Masteikai.

Gyvoji istorija

Vėliau tauragiškiai buvo pakviesti į virtualų muzikinį pasakojimą-ekskursiją „Šviesą nešantys“, visi kartu keliavo Tauragės istorinių paminklų keliu, sužinojo tai, ko galbūt nežinojo, išgirdo tai, ko galbūt negirdėjo.

Nuotrauka

– Vasario 16-ąją vis iš naujo mokomės pasakoti, vertinti ir jausti savo šalies istoriją. Šiuo renginiu siekėme praplėsti tauragiškių istorinį pažinimą ir pagilinti tapatybės su gyvenamąja vieta jausmą.

Juk apie miestą daugiau pasako ne stori istorijos tomai, o gyvoji istorija – tai, kas liko gatvėse, parkuose ar ant namų sienų. Miesto gatves, paminklus, pastatus, egzistuojančius šalia mūsų, mes priimame kaip savaime suprantamą dalyką, todėl dažnai net nepagalvojame, ką jie gali papasakoti apie karų ir gaisrų nusiaubtą Tauragę, – įsitikinusi režisierė.

Pasak jos,  visiems paminklų autoriams ir tiems, kurie įgyvendino šias idėjas ir dar įgyvendins ateityje, galima skirti gražiausius žodžius. 

Pasivaikščiojimas po Tauragę istorinių paminklų keliu prasidėjo Stoties gatvėje. Čia, senosiose miesto kapinėse, palaidoti Lietuvos kariai savanoriai, žuvę per Lietuvos Nepriklausomybės kovas, gindami ką tik atkurtą Lietuvos valstybę.

Stoties gatvėje stabtelta ties septintuoju numeriu pažymėtu namu. Prieš daugiau kaip aštuonis dešimtmečius, lankydamasis Tauragėje, čia buvo apsistojęs pirmasis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona.

– Galime tik įsivaizduoti, kiek įdomių ir negirdėtų šio apsilankymo istorijų nusinešė laikas. Tačiau šios iškilios asmenybės garbei pavadinta Prezidento gatvė miestui tikrai suteikia solidumo ir nuoširdaus pasididžiavimo, – teigia A. Juščiuvienė. 

„Sunku įskelti ugnį, kai ji išblėsta, sunku pažadinti tautą, kai ji apsnūsta. Ir nepriklausomybė nėra, kuri amžinai palieka Tautai be niekur nieko. Ja reikia kasdien rūpintis ir dėl jos kovoti“, – sakė A. Smetona

Laisvės kovotojų auka nepamiršta

Kita virtualios ekskursijos „stotelė“ – Bažnyčios skvere stovintis išdidus paminklas Kęstučio apygardos partizanams. 1944–1953 m., partizaninio karo metai. Tada tūkstančių partizanų lūpomis kasdien pašnibždomis buvo tariamas vienintelis žodis – Laisvė. Jie tikėjo – kad ir koks bebūtų pasipriešinimas ar karas, ką jis beatneštų – ar nelaimes ar skurdą  – jis vis tiek atneš laisvę. Atnešė.  Šiandien žodis Laisvė – mums pats gražiausias.

Nuotrauka

Paskui kelias suka link Kančių kiemelio. Čia prie paminklo uždegta žvakutė, padėta gėlių, perskaitytos eilės:

– Dundėjo tankai per grindinį,

Važiavo užkalti ešelonai…

Vaikyste, po žydinčių vyšnių nuometu, 

Kodėl išleidai mus į tą kelionę?

Kas dabar sušukuos mano ilgus plaukus?

Kas man geltono korio atlauš?

Rytą pievos  čia šaltos ir skaudžios.

Rankos karštos ir tuščios svetimą vakarą.

Pasakyk – kokiu žolynu išdygsi?

Kokiu sugrįši vėju?   

Prisiminta iškili ir visapusiška V. Putvinskis asmenybė                              

Toliau paminklų kelias suko prie Kultūros rūmų, kur stovi paminklas Vladui Putvinskiui. Nors jis labiausiai žinomas kaip Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas, Vladas Putvinskis-Pūtvis (1873 m. spalio 6 d. Rygoje – 1929 m. kovo 5 d. Kaune, palaidotas Kelmėje) buvo išties iškili asmenybė: bajoras, dvarininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas, rašytojas, knygnešys, žuvininkystės pradininkas Lietuvoje. 1919 m. kartu su bendraminčiais įkūrė Lietuvos šaulių sąjungą, 1919–1922 m. buvo jos pirmininkas. Sąjungos nariai vadovavosi V. Putvinskio parengtais Sąjungos įstatais ir programa. V. Putvinskis yra rašęs: „Kol yra gyva tautinė savimonė, žlugus valstybei, tauta vėl ją atkurs atsiradus patogiam momentui. Bet jei tauta netenka tautinės savimonės, jos, kaip ir mirusio žmogaus, jau niekas neprikels“.  

Nuotrauka

J. V. Kalvano parke – dviejų tautos šviesuolių atminimas

Jono Viktoro Kalvano parke įamžinti net du šviesos ir išminties nešėjai – Vincas Kudirka ir Vydūnas. Be jų nebūtų Lietuvos tokios, kokia ji yra dabar.

Vincas Kudirka (1859–1899) – Lietuvos gydytojas, prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, varpininkas, laikraščio „Varpas“ redaktorius,– vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų,  o svarbiausia – Lietuvos himno autorius. 

Kitame parko pakraštyje – Vydūnui skirtas skulptūrinis ekslibrisas. Vilhelmas Storosta, slapyvardžiu Vydūnas (1868–1953), buvo filosofas, rašytojas, publicistas, kultūros veikėjas.

Tautos šviesuolio mintys ir dabar yra aktualios ir priverčia susimąstyti.

„Pasaulis be tėvynės – tarsi lengvai ir greitai perskaitomas puslapis. (...) Tėvynė žmogui tiek daug reiškia tikriausiai todėl, kad jis viską čia patyrė pirmąsyk: pasiaukojamą motinos meilę, rūpestingą tėvo gerumą. Čia pirmąsyk išgirdo savo kalbą. Čia motinos širdingumas, tėvo mąslumas pirmąsyk leido jam patirti žmogų“ (Vydūnas).

Kelionėje po Tauragę žiūrovus lydėjo ne tik pasakojimai, bet ir klarneto, smuiko, kanklių muzika. Šventinę dieną vainikavo muzikos ir šviesų instaliacijos tiesioginė transliacija Tauragės kultūros centro feisbuko paskyroje.

Nuotrauka