Džiugu skaitytojams pranešti, kad šiais metais laikraštyje „Tauragės žinios“ vėl galėsite skaitykite Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamo projekto „Praverkim krašto lobių skrynią“ publikacijas, kuriose rasite daug įdomios informacijos apie savo krašto kultūrinį gyvenimą, nes mūsų kraštas – puiki erdvė kultūriniams virsmams ir naujiems iššūkiams. Be dėmesio neliks tradiciniai ir nauji renginiai – „Aukso vainikas“, projektas „Kultūros muitinė“, audiovizualinių menų festivalis „Kvadratu“, festivaliai „Džiazo dienos Tauragėje“, tarptautinis Tauragės muzikos festivalio ir kiti. Sužinosite, kaip valstybines šventes kasmet vis išradingiau mini tauragiškiai, susipažinsite su meno, kultūros asmenybėmis, garsinančiomis mūsų gimtąjį kraštą ne tik Lietuvoje, bet ir svečiose šalyse. Publikacijose analizuosime krašto bendruomenių veiklą, o jaunimui bus įdomu sužinoti, kokiomis idėjomis gyvena bendraamžiai – tai gali būti postūmis ir patiems imtis veiklos, įgyvendinti savo idėjas. Praverkime Tauragės krašto lobių skrynią kartu. Ir pirmoji publikacija skirta – krosnims. Projekto finansavimui iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo skirta 4000 tūkst. eurų.
Besibaigiant ekspedicijai „Gyvos krosnys“ Klaipėdos universiteto koklių ir krosnių tyrinėtoja dr. Raimonda Nabažaitė džiaugiasi visuomenės aktyvumu įsitraukiant į nykstančio paveldo pažinimo projektą. Surinkta per 100 skirtingų vaizdų iš įvairių Vakarų Lietuvos vietovių – Klaipėdos, Kretingos, Šilutės, Pagėgių, Tauragės, Šilalės, Plungės, Telšių, Mažeikių, Skuodo rajonų. Susidomėję gyventojai mielai dalinosi savo namų krosnių nuotraukomis, kai kurie kruopščiai jas matavo ir pildė metraštį istorijomis. Ekspedicijos metu pavyko surinkti naujos medžiagos apie dar stovinčias krosnis, kurios vis dažniau griaunamos kaip mažai funkcionalūs, nebemadingi šildymo įrenginiai, arba nesuderinami su vienodėjančiais europietiško remonto poreikiais. Taip prarandame ilgus šimtmečius trukusios namų šildymo tradicijos baigtinio rezultato pažinimą. Nuotoliniu būdu atvertos Vakarų Lietuvos gyventojų namų durys atnešė viltį, kad dar ne viskas prarasta. Į nykstančio paveldo pažinimo projektą įsitraukė ir Tauragės kultūros centro Paveldo tarnybos vyriausioji specialistė Svetlana Jašinskienė – ji nusiuntė net 15-os krosnių nuotraukas.
Nuo paprastų koklinių viryklių iki karūnomis puoštų krosnių
Pasak projekto organizatorių, gyventojai dalinosi įvairiais savo namų šildymo įrenginiais – viryklėmis, krosnimis. Menotyrininkės prof. dr. Dalios Klajumienės pagalba pavyko išskirti, kad daugiausia surinkta modernizmo stiliaus, XX a. 3–4 dešimtmečio koklinių krosnių, kurios į skirtingas vietoves galėjo patekti tiek iš tolimesnių Rytų Prūsijos fabrikų, tiek iš Priekulėje veikusios koklių gaminvietės. Gyventojų namuose esama nemažai krosnių, statytų istorizmo laikotarpiu – XIX a. pab.–XX a. pr. – ypač pamėgtu stilizuotu gėlės koklių motyvu. Jis perėjo net į XX a. pabaigos–XXI a. pr. koklių gamybą, tad vizualiai ne visada lengva atsekti jų kilmę ir pastatymo laiką. Akį traukia gyventojų atsiųstos XX a. pradžios istorizmo stiliaus krosnys, kurias vainikuoja puošnios karūnos. Tarp atsiustųjų atsirado ir vienas Art Nouveau XX a. 2–3 deš. krosnies pavyzdys. Kita gausesnė grupė – neornamentuotų koklių krosnys, kurios statytos iki karo ir pokariu (XX a. 3–7 deš.). Jose vienintelė puošmena – krosnies viršūnėje esančios bangelės arba geometrinis ornamentas. Gyventojų pasidalintos ne tokios senos – XX a. pabaigos–XXI a. krosnių nuotraukos, liudija ir apie istorinio laikotarpio imitacijas. Esama pavyzdžių, kai į naujadarus įkomponuojami senų krosnių puošnūs kokliai.
Projekte sudalyvavo dėl knygos
Pagėgiškė Svetlana Jašinskienė, dirbanti Tauragės kultūros centro Paveldo tarnyboje, „Tauragės žinioms“ pasakojo, kad sužinojusi apie šį projektą iškart juo susidomėjusi. Sako, labiausiai ją „užkabino“ tai, kad žadėta atsiųsiantiems daugiau nuotraukų padovanoti knygą apie krosnis.
– Namas, kuriame gyvenu, statytas 1925 metais, ir jame stovi nuostabi koklinė krosnis. Ji sumūryta iš paprastų koklių ir labai įdomiai pastatyta – tarp dviejų kambarių, – pasakoja ji.
Remontuodami namus žmonės koklinių krosnių neretai atsisako. S. Jašinskienė pasakoja, kad jai tokia mintis nebuvo kilusi, tačiau svarstė galimybę krosnį kiek sumoderninti – jos viduryje įrengti židinį. Tačiau vėliau vis dėlto tokios minties atsisakė – nutarė palikti krosnį tokią, kokia ji buvo, tik nušveisti. Sako nušveitusi net kelis sluoksnius dažų.
– Labai myliu savo krosnį, ji tikra namų puošmena, – teigia S. Jašinskienė. – Suprantu, kad tai didelė vertybė, ir labai didžiuojuosi, kad ją turiu.
Projekto organizatoriai prašė atsiųsti bent 10 koklinių krosnių nuotraukas, o Svetlana nusiuntė net 15 – ne tik savo namuose stovinčios, bet ir kaimynų, draugų, pažįstamų. Antai viename Pagėgių daugiabutyje, kuriame gyvena kelios šeimos, kitokio šildymo net nėra – visuose butuose vis dar stovi nuostabios koklinės krosnys.
Svetlana pasakoja, kad ieškodama koklinių krosnių išgirdusi ir nepaprastai įdomių su jomis susijusių istorijų.
– Neseniai lankiausi pas vieną Tauragės odontologą, – pasakoja ji, – ir sėdėdama jo kėdėje per praviras duris pastebėjau kitame kambaryje stovinčią nuostabią koklinę krosnį. Paprašiau leidimo ją nufotografuoti. Tokį leidimą gavau, tik, gaila, odontologas papasakojo, kad jau visai netrukus tos krosnies nebeliks – planuojama pradėti namo remontą, o jo metu krosnis bus nugriauta...
Džiugina žmonių išradingumas, sentimentai
Krosnių ir koklių tyrinėtoją R. Nabažinskienę džiugina kai kurių šeimininkų išradingumas pritaikant krosnis prie naujų interjero poreikių. „Matome puikių pavyzdžių, kai, rodos, paprastutės, be stilistinių bruožų krosnys moderniai įrengtuose namuose atrodo kaip tikros karalienės. Šį pojūtį kuria išlaikytas autentiškas namų elementas. Tad norisi tikėti, kad projektas įkvėps ir kitus negriauti krosnių, o jas prikelti naujam gyvenimui ir tokiu būdu patiems būti išskirtiniams. Gyventojai, dalindamiesi savo namų krosnių istorijomis, neleidžia suabejoti, kad kai kuriems jų krosnys yra tapusios tarsi šeimos relikvijomis, apipintomis sentimentais, krosnininkų meistrystės paslaptimis“, – teigia ji.
Baimintis nereikėtų
R. Nabažinskienė pasakoja, kad ekspedicijos eigoje gauta ir tokių nuotraukų, kai klausta, kokia krosnių finansinė ar istorinė vertė, mat jas ketinama tiesiog nugriauti. Tokie užklausimai atsiranda pasikeitus būsto savininkams, kurie paprastai yra jaunesni, naujakuriai, nesusipažinę su savo namo istorija. Žinoma, tokių procesų sulaikyti neįmanoma. Ekspedicijos rengėjai dėkoja besibaiminusiems, kad pasidalinę informacija taps paveldo įkaitais. Norisi juos nuraminti, kad jokio teisinio pagrindo įsakyti, kaip elgtis su nykstančiomis krosnimis, nėra. Tad tik patys spręs, kiek tradicija bus dar gyva.
Stebėjosi, kad kažkam rūpi
Tarp ekspedicijos dalyvių buvo susiekusių tik skambučiu. Tai daugiausia senyvi, išmaniosiomis technologijomis nesinaudojantys krosnių turėtojai. Bendraujant telefonu jie stebėjosi, net kuklinosi, kad jų turimos krosnys gali kam rūpėti. Daugiausia skambintojų buvo senjorai, kurie, matyt, išsiilgę gyvo bendravimo, kvietėsi net karantino metu į svečius apžiūrėti krosnių. Visgi dėl saugumo pandemijos metu nuspręsta su jais susitikti pagerėjus situacijai.
Aktyviausios – iš Pagėgių krašto
Visiems projekto dalyviams rengiamos Klaipėdos universiteto padėkos. Už išskirtinį atkaklų dalyvavimą, lankant savus kaimynus ir pažįstamus, fotografuojant Pagėgių savivaldybės krosnis numatyta individuali dovana Svetlanai Jašinskienei, Redai Tamašauskienei. Jas pasieks naujausia krosnių tyrimams skirta Raimondos Nabažaitės knyga „Interjero karalienė“.
Po karantino laukia paroda
Ekspedicijos rezultatų fotografijų paroda atvers duris iškart po karantino. Ją bus galima aplankyti Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute bei Konservavimo ir restauravimo centro feisbuko paskyroje. Esant poreikiui planuojama ir keliaujanti šios parodos versija. Beje, dėl siųstų nuotraukų kokybės, bei žmonių suteiktos papildomos informacijos ekspediciją galvojama tęsti. Projekto komunikacijos savanorė Erika Cibulskienė pripažino nekantraujanti nuotolinį bendravimą su dalyviais pakeisti pokalbiu prie šiltos krosnies ir arbatos puodelio.