Monika Norbutaitė ir Laura Jockė. Asmeninio albumo nuotrauka
Monikos Norbutaitės ir Lauros Jockės asmeninio albumo nuotrauka
Tatuiruočių meistrės Monika Norbutaitė ir Laura Jockė – geriausios draugės nuo gimnazijos laikų. Tai, kad po kelių metų užsienyje – viena gyveno Norvegijoje, kita – Airijoje, jų keliai susiėjo, abi laiko tikra sėkme. Neseniai merginos kartu atidarė tatuiruočių saloną „Tattoo Time“ – visai šalia redakcijos. Na, kaip galėjome jų nepakalbinti? Juo labiau, kad tatuiruotės pastaraisiais metais itin išpopuliarėjo.
Draugystė – nuo gimnazijos laikų
Merginos susipažino pradėjusios mokytis „Versmės“ gimnazijoje, nuo tada ir tapo neišskiriamomis draugėmis.
Monika pasakoja, kad tatuiruotės į jos gyvenimą atėjo tarsi savaime – ji visada mėgo piešti, jai patikdavo perpiešti kitų piešinius.
– Tatuiravimas – tai beveik tas pats, tik kad perpieši ne ant popieriaus, o ant kūno. Suvokimas, kad kažkas vaikščios su tavo darbu, užveda. Pabandžiau vieną kartą ir „kibo“... Tad savo kelią radau lengvai, nors būti tatuiruočių meistre niekada nesvajojau, – pasakoja Monika.
Tad pasimokiusi pamažu pradėjo. Keletą metų dirbo Airijoje, įgijo patirties, o tada panoro grįžti į gimtinę.
O Laura baigė vadybos studijas, tačiau greit suprato, kad visą dieną dirbti biure – ne jai. Išvyko paskui vyrą į Norvegiją, ten dirbo kurjere. Kai abu su vyru ėmė svajoti, kad reiktų grįžti į gimtinę, susimąstė, ką galėtų dirbti. Taip ir gimė mintis apie tatuiruočių meną. Pasvarstė apie minimalistines tatuiruotes – Tauragėje, pasak jos, jas nelabai kas daro. Tiesa, iš pradžių buvo nedrąsu, kad nesiseks. Tačiau vyro ir Monikos padrąsinta ryžosi mokytis privačiai tatuiruočių studijoje ir ėmė daryti minimalistines tatuiruotes.
– Bet „prilipo“ žiauriai, – juokiasi Laura.
Pernai grįžusi į Lietuvą ji tęsė darbą savo salone, o kai grįžo ir Monika, abi nusprendė dirbti kartu ir įkūrė tatuiruočių ir auskarų vėrimo saloną „Tattoo Time“.
Ryšys tarp draugių nebuvo nutrūkęs niekada, tad natūralu, kad Monikai grįžus į Lietuvą jos panoro dirbti drauge, tad išsinuomojo patalpas ir atidarė saloną.
– Tai, kad mes galime dirbti drauge, vadinu tikra sėkme, – neslepia Laura, – kas gali būti geriau? Kasdien į darbą einame su džiaugsmu, nes ne tik dirbame tai, kas mums patinka, bet ir esame kartu, galime pasitarti, padėti viena kitai, suprantame viena kitą iš pusės žodžio. Tai nuostabu!
Merginos pasakoja, kad dabar labai populiarios minimalistinės tatuiruotės – linijos, žodžiai, nesujungtos pavienės detalės, ypač tokias mėgsta merginos. Vaikinai dažniau nori iš karto didelių tatuiruočių, pavyzdžiui, per visą ranką – tokia tatuiruotė vadinama rankove.
Pasak Monikos, dabar tatuiruotes merginos darosi netgi dažniau nei vaikinai.
Tatuiruotėmis puošiasi ne tik jaunimas
Nors merginos pripažįsta, kad dažniausiai tatuiruočių nori jauni žmonės, vis dėlto yra turėjusios ir solidaus amžiaus klientų. Laura pasakoja, kad tatuiruotę, apie kurią seniai svajojo, ryžosi pasidaryti net ir jos močiutė, o ir tėtis vis klausia, kada ji pratęs jo „rankovę“. Pasak jos, vyriausiam jos klientui buvo 82-eji.
– Anksčiau, sovietiniais laikais, tatuiruotės buvo beveik vien tik kalinių išskirtinis bruožas. Dabar užaugo kita karta, požiūris pasikeitė, nors negatyvių nuomonių vis dar pasitaiko, – svarsto Laura.
– Tai tiesiog smagi saviraiška, – pritaria jai Monika. – Kiekvienas turi savo stilių, tad ir tatuiruotes renkasi pagal jį.
O kaip žmonės pasirenka, ką išsitatuiruoti? Pasak Monikos, dažniau žmonės nesigilina į tatuiruočių reikšmes, nesistengia į jas įdėti gilios filosofinės prasmės – tiesiog gražu, ir viskas. Žinoma, pasitaiko žmonių, kurie nori būtent prasmingo piešinio, su mintimi, žyminčio kažkokį reikšmingą gyvenimo etapą ar pan. Pavyzdžiui, sykį vyras paprašė jam ant krūtinės ištatuiruoti duris. Monika prisipažįsta neišdrįsusi paklausti, ką jos jam reiškia:
– Išėjo patenkintas, ir man to gana...
Žmonės tatuiruojasi įvairias kūno vietas. Monika pasakoja dariusi tatuiruotę netgi ant veido: mažą smėlio laikrodį po akies kampučiu.
– Kartais net nesitiki, kad žmogus gali norėti tokios tatuiruotės. Pavyzdžiui, kartą tatuiravau žiebtuvėlį. Nežinau, ar tai tiesiog žiebtuvėlis, o gal asocijuojasi, tarkim, su gyvenimo šviesa? Ne visi pasipasakoja, atskleidžia savo mintis. O klausti nesinori – galbūt paliesi skaudų išgyvenimą, sukelsi prisiminimus. Jei jau pats papasakoja, tai papasakoja... O būna ir taip, kad iš pradžių pasidaro tatuiruotę ir tik paskui ją su kažkuo susieja. Sugalvoja keisti savo gyvenimą ir būtent tą momentą įamžinti piešiniu ant kūno...
Piešinį, kurį norėtų matyti ant savo kūno, žmonės dažniausiai atsineša. Kartais jie prašo sujungti kelis jų norimus piešinius. Arba turi idėją, tačiau neranda tinkamo piešinio, tada tenka jiems padėti.
Tiesa, merginos pabrėžia, kad darytis tatuiruotes galima tik nuo 16 metų, iki 18-os metų – tik su tėvų sutikimu, ir pataria jauniems žmonėms neskubėti į tatuiruočių saloną, o pirmiausia gerai apsvarstyti, ką jie nori išsitatuiruoti ir kodėl, nes paskui dėl pasidarytų tatuiruočių gali tekti gailėtis. Tatuiruočių, dėl kurių vėliau gailėjosi, prisipažįsta turinti ir pati Monika.
Procedūra – skausminga
Tatuiruotės puikuojasi ant abiejų meistrių rankų. Galbūt šiais laikais aparatūra taip ištobulėjo, kad tatuiravimo procedūra tapo neskausminga?
– Deja, ne, – šypsosi abi, – tiesa, anksčiau būdavo madoje storos linijos, bele kiek šešėlio, o dabar aparatas brėžia ploną liniją, be šešėlio. Tai kur kas mažiau skausminga, o ir tatuiruotė padaroma greičiau. Vis dėlto žmonių skausmo pajautimo lygis labai nevienodas. Kas vienam neskausminga, kitas gali jau alpti. Būna, kad bijo skausmo, tačiau noras turėti tatuiruotę didesnis už skausmo baimę...
Monika Norbutaitė ir Laura Jockė. Asmeninio albumo nuotrauka
Monikos Norbutaitės ir Lauros Jockės asmeninio albumo nuotrauka
