Laisvalaikis

Svečioje šalyje laimę radusi tauragiškė gimtinės nepamiršta

• Birutė SLAVINSKIENĖ
• Liepos 22, 2023

Toli nuo gimtinės, tačiau arti širdimi. Taip, ko gero, būtų galima trumpai apibūdinti tauragiškės Eglės Schubert, savo vietą atradusios tolimojoje Amerikoje, būseną. Nors jau daugiau nei du dešimtmečius ji gyvena Šarlotės mieste Šiaurės Karolinoje, gimtųjų namų nepamiršta – aplanko Tauragę kiekvieną vasarą ir tikina, kad kaskart ji vis gražesnė, o šypsenų žmonių veiduose – vis daugiau.

„Pajutau, kad mano vieta čia...“

Iš Lietuvos Eglė sparnus pakėlė 2001-aisiais. Tiesa, tokių planų prisipažįsta net neturėjusi – viskas įvyko spontaniškai. Baigusi verslo administravimo studijas Klaipėdos kolegijoje, ji planavo tęsti studijas Šiaulių universitete. Jau važiuodamos į Šiaulius apsižiūrėti su drauge išsikalbėjo, kad ši ketina važiuoti į JAV padirbėti pagal Au pair programą, kai yra galimybė gyventi šeimoje, prižiūrėti vaikus, tuo pačiu užsidirbti ir pamatyti pasaulio.

– Sako, suspėsim į tą universitetą, dabar geriau porą metų pakeliaujam. Pagalvojau ir supratau, kad gal tai ir nebloga idėja. Tai ir susigundžiau, – prisimena Eglė. – Ji išvažiavo pirma, rašė man, kaip smagu, kaip jai viskas patinka, tada ir aš parašiau prašymą. Netrukus ir išvažiavau.

Apsiprasti iš pradžių buvo sunkoka, mat pateko į didelį miestą. Šarlotė (angl. Charlotte) – didžiausias miestas Šiaurės Karolinos valstijoje ir dvidešimtas pagal dydį Jungtinėse Amerikos Valstijose. 2006 metais mieste gyveno apie 630 478 žmones.

Paklausta, o kaip sekėsi susikalbėti, Eglė pasakoja, kad nors anglų kalbą mokėjusi gerai, iš pradžių kalbėtis būdavo nedrąsu. Tiesa, amerikiečiai gyrė, kad angliškai ji kalba puikiai.

Sekėsi neblogai, šeima, kuri ją priėmė, buvo puiki. Buvo trys vaikai, visi mažiukai, didžiausias – aštuonerių. Atstumai visur nemaži, visur važiuojama mašina – pėsčiųjų nė nepamatysi, o vairavimo patirties Eglė turėjo mažai, tad irgi teko įveikti savo baimes.

Toje šeimoje mergina pradirbo ilgiau nei metus, tada pagal Au pair programą galima dar keletą mėnesių pasilikti šalyje, pakeliauti. Ji susirado darbą vokiečių restorane, o netrukus susipažino su savo būsimu vyru.

– Dar prieš susipažįstant su juo, prisimenu, mama klausė, kada parvažiuosiu namo, o aš sakiau – tai kad aš jaučiuosi esanti namuose... – šypsosi prisiminusi Eglė.

Ji sako iškart pajutusi, kad tai vieta, kur ji jaučiasi savo vietoje ir nori gyventi. Ir prisipažįsta pajutusi tarsi išsilaisvinimą – anksčiau buvusi gana uždara, susikausčiusi, ten ji tarsi atsiskleidė.

Gyvena rojaus kampelyje

Po vestuvių Eglė su vyru apsigyveno erdviuose savo namuose Šarlotės pakraštyje, prie Normano ežero. Pasak Eglės, tai vienas didžiausių dirbtinių ežerų Amerikoje.

– Kai mama atvažiuoja paviešėti, visada sako – gyveni rojaus kampely... – sako ji. – O ir draugai dažnai sako, kad gyvenant tokioje vietoje išvažiuoti atostogauti nebūtina... Bet žinot, kai gyveni, pripranti ir per atostogas norisi pabūti kur nors kitur, pamatyti ką nors kita.

Eglės vyras verslininkas, jis užsiima nekilnojamojo turto lizingu, o ji kol kas augina dukrą Gabrielę.

– Labai džiaugiuosi ir esu dėkinga, kad turėjau galimybę auginti dukrą pati, – teigia moteris. – Ten taip nėra kaip Lietuvoje, kai mama su vaikeliu gali būti namuose metus ar dvejus. Amerikietės paprastai su vaikeliu pabūna labai trumpai, tenka jį kam nors palikti, samdyti auklę arba leisti į darželį. Mano manymu, mažyliams dėmesio būna tikrai per mažai.

Kuria ateities planus

Dabar Gabrielei jau dešimt metų, jau eis į penktą klasę, tad Eglė jau kuria ateities planus – ji norėtų realizuoti save versle. Ji mėgsta gaminti maistą.

– Kol kas tai dar tik mintys, – prisipažįsta ji. – Svajonėse – kas nors susiję su lietuvišku maistu. Gal man išeitų kažkuo prekiauti. Dabar Amerikoje sparčiai populiarėja mažos alaus daryklos. Mano draugė turi tokią alaus daryklą ir barą prie jos. Kai pagaminu kokį nors lietuvišką patiekalą, ji paskanavusi sako, kad norėtų tiekti tokį maistą savo bare. Pavyzdžiui, prie alaus labai tiktų kepta duona su česnaku. Ten tokio dalyko nėra. O kas paragauja, visiems labai patinka. Gal kas nors išeis...

Svajoja Eglė ir apie fotografiją – ji fotografuoja labai daug, jos užfiksuotomis gamtos fotografijomis daug kas žavisi ir ragina jas pardavinėti. O kai kurie draugai ragina tęsti dailės studijas

Jos šeima mėgsta keliauti, jau yra apkeliavusi daug Europos šalių, didelę dalį Amerikos, atostogauti dažnai važiuoja į Čarlstoną, istorinį miestą gretimoje valstijoje.

Šypsenų vis daugiau

O kuo vis dėlto skiriasi gyvenimas Lietuvoje ir Amerikoje?

– Pavyzdžiui, amerikiečiai daug daugiau šypsosi, – svarsto Eglė, – prisimenu, kai po kurio laiko, gal 2005-aisiais, su vyru parvažiavau į Lietuvą, vis pastebėdavau nustebusius praeivių žvilgsnius. Man jau įprasta sutikus žmogų, net ir nepažįstamą, jam nusišypsoti, tiesiog automatiškai, tai tarsi pasisveikinimas, o čia žmonėms atrodo keista. Mano vyras irgi tai pastebėjo, sakė, kad čia visi tokie liūdni.

Ji svarsto, kad galbūt Lietuvoje tada žmonės gyveno sunkiau nei dabar. O, pavyzdžiui, jau pernai jie daugiau pasivažinėjo po Lietuvą ir jos vyras pastebėjo, kad šalis po trupučiuką keičiasi – ir žmonės linksmesni, daugiau sėdinčių restoranuose. Jaučiasi, kad nuotaika pakilesnė. Ji daro išvadą – gyvenimas gerėja.

– O apskritai, manau, gyvenimo lygis panašus. Yra ir labai turtingų, yra ir tokių, kurie vos galą su galu suduria. Jei čia žmonės turi mašiną, tai jie tikriausiai yra ją nusipirkę, o ten mašinų reikia visiems, be jos niekaip, tačiau ten viskas perkama lizingu. Taip net pigiau. Žmonėms labiau patinka turėti daiktą ir po truputį už jį mokėti nei iš viso neturėti. Beje, pastebėjau, kuo turtingesnis žmogus, tuo labiau nedemonstruoja savo turtų ir jais nesididžiuoja. Nežinodamas ir nepasakytum, kad jis milijonierius – nevaikšto kasdien su dizainerių kurtais drabužiais ir nevažinėja pačiais brangiausiais automobiliais. O Lietuvoje neretai žmonės nori pabrėžti savo socialinę padėtį, kad visi matytų, kad jie turi pinigų, – svarsto moteris.

Ji prisimena ir kai kurių savo draugų ir giminaičių nuostabą, kad ji nė kiek nepasipūtusi.

– O kodėl aš turiu pūstis? – stebisi Eglė. – Kas, kad aš gyvenu Amerikoje, kad gyvenu gerai, man smagu bendrauti su žmonėmis.

Lietuva – visada širdyje

Į Lietuvą Eglė su šeima atvažiuoja kasmet. Artimųjų ji sako pasiilgstanti, nors su mama internetu bendrauja kone kasdien – močiutė nori matyti, kaip auga anūkėlė.

Ji džiaugiasi kasmet vis gražėjančia Taurage:

– Mieste tikrai gražu. Prisimenu, vienu tarpu viskas buvo liūdna, pilka, apleista. O dabar tikrai smagu, kad miestas tvarkomas. Gražu, daug renginių.

Liepos 6-ąją, Mindaugo karūnavimo dieną, Eglė su šeima buvo Taurų parke, stebėjo istorinę inscenizaciją „Skalvių pilies užėmimas“.

– Mano vyras buvo sužavėtas. Tokio grandiozinio renginio jis nesitikėjo, – pasakoja Eglė. – O dukra niekaip nenorėjo eiti namo, sulaukėm, kol beveik viskas sudegė.

O paklausta apie šilčiausius prisiminimus iš Tauragės ji mini savo auklėtoją Viliją Petraitienę:

– Mes buvom jos pirmieji auklėtiniai. Ji buvo be galo šilta ir nuoširdi. Auklėtoja yra sakiusi, kad kai kurie iš mūsų liko jos širdyje visam gyvenimui, ir aš esu tarp jų.. O ji liko mano širdyje. Grįžusi visada stengiuosi ją aplankyti.