Kai grybų nedaug, kiekvienas jų – tarsi prizas
Pradėjus dygti grybams, miškuose pasipila pulkai grybautojų, tačiau šiemet grįžti pilnomis pintinėmis pavyksta ne visiems. Kalbinti grybavimo mėgėjai vieningi: šiemet – ne grybų metai. Ankstesniais metais rudeniui atėjus grybų nuotraukos užtvindydavo feisbuko paskyras, skelbimais, kad parduodami grybai, feisbuko grupės mirgėte mirgėdavo. Šiemet to nėra.
Savotiška meditacija
Atėjus rudeniui daugelis skuba džiaugtis šio sezono teikiamais malonumais. Vienas jų – grybai. Šias miško gėrybes lietuviai ne tik gausiai naudoja kulinarijoje, bet ir patys skuba į miškus jų ieškoti. Deja, šiemet dažnas grįžta su tuščiu krepšiu. Grybų nematyti netgi turguje.
– Kai eini per mišką ir nematai nė vieno šungrybio, jau aišku, kad nebus ir gerų grybų, – pasakoja patyrusi grybautoja Regina. – Tiesa, dabar jau po truputį grybų daugėja. Bet šiemet jų tikrai nebus daug.
Regina nuo vaikystės grybauja kiekvieną rudenį – pradeda važiuoti į mišką rudens pradžioje ir važiuoja dažnai, kone kasdien. Regina juokiasi, kad ją su drauge vyras vadina grybų maniakėmis. Pasak jos, pasivaikščioti miške smagu net ir tada, jei grybų nerandi – akį džiugina nuostabi rudenėjanti gamta, raminanti miško atmosfera. Miške ji mėgsta ir fotografuoti. Tokie pasivaikščiojimai jai – ir geros savijautos šaltinis, savotiška meditacija.
Sezonas – prastas
Vis dėlto kai į krepšį vieną po kito krauni gražius ir sveikus grybus – dar smagiau. Tačiau šiemet šį malonumą patirti tenka, deja, nedažnai:
– Šis grybavimo sezonas – labai prastas. Tose vietose, kur grybų būdavo visada, šiemet visai nėra. Rugsėjo pradžioje dar buvo voveraičių, paskui ir jų neliko. Apvažiavome visas „savo“ vietas, ir Ringiuose buvome – ten visada „mūsų“ baravykynas būdavo, – visur tuščia, net šungrybių nėra. Tiesa, aptikome tokią stebuklingą vietą kirtimuose, kur radome šilbaravykių ir jautakių, bet ir tai nedaug. Galbūt kaitra išdegino grybieną, lietaus buvo mažai, – svarsto Regina.
Ji pasakoja pernai per tą patį laiką prigrybaudavusi penkiskart, jei ne dešimtkart, daugiau nei šiemet – apdalindavusi ir kaimynus, ir bendradarbius.
Tokių metų neatsimena
– Neatsimenu tokių metų, kad taip nebūtų grybų, – neatsistebi ir kita „Tauragės žinių“ kalbinta prisiekusi grybautoja Danutė. – Kaimynas pasakojo, kad grybų visai nėra. Nepatikėjau – sakau, nuvažiuosiu ir aš pažiūrėti. Kartais, būna, pačių grybų nerandi, tačiau pastebi, kad grybautojų jau praeita – nupjauti grybų koteliai, sutrypta miško paklotė. O dabar – nieko, – pasakoja ji. – Tikra tiesa, šiemet – ne grybų metai.
Ji grybauti važiuoja dviračiu, taigi renkasi nedaug nuo miesto nutolusias vietas. Tačiau ten, kur anksčiau prisirinkdavo daug grybų, dabar tuščia. Kartą sako radusi kelis šilbaravykius, bet ir tie patys buvo labai sukirmiję, o tai šiems grybams nebūdinga.
Vilties nepraranda
„Tauragės žinių“ kalbintas Jonas pasakoja gausiu grybų laimikiu pasigirti irgi negalintis. Pernai, pavyzdžiui, kaip ir ankstesniais metais, ne tik kone kasdien grybais gardžiuodavosi, bet ir prisidėdavo pilną šaldiklį, dar ir kaimynus aprūpindavo.
– Šiemet grybų nedaug, – atsidūsta jis, – bet dar neprarandu vilties. Dabar dažnai lyja, gal dar išdygs?
Vyras pasakoja, kad grybavimas jam – tikras malonumas. Nuvažiavęs į mišką anksti ryte jis pasakoja grįžtąs tik popiete. Smagu vaikščioti, džiaugtis gamta, o dar jei ir grybų randi – tikra palaima.
– Nueinu daugybę kilometrų, pavargstu, bet tas nuovargis malonus, – sako jis. – Ir naktį miegu kaip užmuštas...
