Antanina Aldona Auksorienė išleido eilėraščių rinkinį „Einant žeme“. Autoriaus nuotrauka
Tauragiškės Antaninos Aldonos Auksorienės gyvenimas nebuvo lengvas. Pokariu gimusi moteris augo be tėvų, sunkiai dirbo, neteko vyro, tačiau drąsiai žengė gyvenimo keliu. Tauragiškė, įveikusi likimo siųstus išmėginimus, nusprendė apie tai papasakoti kitiems. Tiesa, kaip pati sako, ant popieriaus lapo išgulė ne ištisa istorija, o tik gyvenimo nuotrupos. „Tačiau jose kiekvienas gali atrasti dalį savęs“, – kalbėjo A. A. Auksorienė.
Nesiekė nei garbės, nei šlovės
Šiais metais pasirodžiusiame čiabuke „Einant žeme“ galima perskaityti eiles, į kurias rašytoja sudėjo savo širdį.
Eilėraščiuose pasakojamos tremties, vienatvės, meilės istorijos.
– Rašymą pamėgau dar jaunystėje. Tačiau taip susiklostė, kad gyvenimas nuėjo kiek kita linkme. Būna, kartais likimas pasisuka kitaip nei norėtum. Vienas žingsnis į šoną – ir jau ne tuo keliu eini. Tad padariau kūrybinę pertrauką. Tačiau po antrojo vyro mirties nusprendžiau vėl kurti. Nenorėjau nei garbės, nei šlovės, tačiau draugai, pažįstami prašė kurti. Pavyzdžiui, kai buvau tremtinių suvažiavime, manęs prašė parašyti apie tremtinio dalią. Galiausiai sutikau Renatą. Nuo to ir prasidėjo knygos kūryba, – pasakojo rašytoja.
A. A. Auksorienė pasakojo, kad išleisti eilėraščių knygutę ją paskatino Tauragėje žinoma rašytoja Renata Karvelis.
– Rašymą pamėgau dar jaunystėje. Tačiau taip susiklostė, kad gyvenimas nuėjo kiek kita linkme. Būna, kartais likimas pasisuka kitaip nei norėtum. Vienas žingsnis į šoną – ir jau ne tuo keliu eini. Tad padariau kūrybinę pertrauką. Tačiau po antrojo vyro mirties nusprendžiau vėl kurti. Nenorėjau nei garbės, nei šlovės, tačiau draugai, pažįstami prašė kurti. Pavyzdžiui, kai buvau tremtinių suvažiavime, manęs prašė parašyti apie tremtinio dalią. Galiausiai sutikau Renatą. Nuo to ir prasidėjo knygos kūryba, – pasakojo rašytoja.
Dėl karantino dalis darbo vyko virtualioje erdvėje – buvo sukurta knygos išleidimu besirūpinančių entuziastų savanorių grupė feisbuko socialiniame tinkle.
Pokario vaikas
Rašytoja kalbėjo kurianti tuomet, kai aplanko prisiminimai.
– Girdėjau iš skaitytojų atsiliepimų, kad kai kurios eilės ir ašarą išspaudžia, – sakė A. A. Auksorienė.
Tauragiškės gyvenimas kupinas išmėginimų. A. A. Auksorienės motina buvo sužeista. Tėvas – karininkas, kuris dukrą paliko pasirūpinti svetimiems žmonėms.
Dramatiški įvykiai šeimą lydėjo ir praeityje.
– Girdėjau iš skaitytojų atsiliepimų, kad kai kurios eilės ir ašarą išspaudžia, – sakė A. A. Auksorienė.
– Mano senelis gyveno šalia Veiviržo upės, turėjo žmoną, kuri gimdydama mano mamą mirė. Tai įvyko dar caro laikais. Niekam nerūpėjo, kad turi mažą vaiką, jį carinė valdžia paėmė į armiją. Toks tada buvo metas, – sakė A. A. Auksorienė.
Tauragiškės mamos gyvenimas nesusiklostė laimingai – ji buvo sužeista. Tačiau spėjo susilaukti dukros – Aldonos.
– Karo laiku taip buvo, kad įvairūs pulkininkai, generolai, jeigu susižeisdavo, likdavo apylinkėse, buvo gydomi. Kaime mano mama sutiko vieną besigydančių karininkų. Taigi, esu pulkininko palikuonė, – teigė A. A. Auksorienė.
Kadangi sužeista moteris negalėjo pasirūpinti dukra, o tėvas turėjo toliau kariauti, jis, pasakojo tauragiškė, sumokėjo svetimiems tame kaime gyvenusiems seneliams, kad šie pasirūpintų vaiku.
– Taigi, pas juos ir užaugau. Senukas buvo 81-erių metų, kai aš pradėjau eiti į pirmą klasę. Tokių metų jis ir mirė. Galite įsivaizduoti, kokie seni žmonės vis tik tai buvo, – pasakojo A. A. Auksorienė.
Kalbėdama apie savo jaunystę, rašytoja pasakojo jau tuo metu mėgusi kūrybą – ypač traukė muzika, dailė.
– Turėjau meniškų gabumų nuo pat mažens. Grojau mandolina, piešiau, – pasakojo moteris.
Įstojusi į technikumą Kaune ji baigė buhalterijos mokslus. Tačiau ši sritis Aldonos nesudomino. Tad po to ji įstojo į veterinarijos studijas Klaipėdoje. Būtent ten moteris sutiko pirmąjį savo vyrą. Tačiau šis, pasirodo, buvo linkęs daryti nusikaltimus.
– Turėjau meniškų gabumų nuo pat mažens. Grojau mandolina, piešiau, – pasakojo moteris.
– Nebeišėjo iš kalėjimo. Eidavau, prašydavau, maldaudavau, kad palengvintų jo dalią. Tačiau kai paskutinį kartą padarė nusikaltimą Marijampolėje, gavo 10 metų, ir aš pasidaviau. Toks jo gyvenimas. Kurdama prisimenu tokius skaudžius įvykius, sunku yra rašyti, dėl to nepasakoju visos istorijos – tik nuotrupas, – kalbėjo A. A. Auksorienė.
Susikvies brangius žmones
Rašytoja paaiškino ir eilėraščių rinkinio „Einant žeme“ reikšmę.
– Tarytum visuomet atsiremiu kojomis į žemę. Pavaikščiojęs žmogus gali nurimti, net sunkiausius gyvenimo laikotarpius man pavykdavo išgyventi pavaikščiojus – randu išeitis, suprantu, kuriuo keliu eiti, – kalbėjo A. A. Auksorienė.
Kol kas knygos pristatymas neįvyko – tam sutrukdė dėl pandemijos paskelbtas karantinas. Tačiau rašytoja pasakojo, kad pasibaigus karantinui, nors ir nebeplanuoja rengti atskiro pristatymo, tačiau vis tiek atšvęs knygos išleidimą brangių draugų būryje.
– Susikviesiu man padėjusius žmones pabūti kartu, – apie planus pasakojo A. A. Auksorienė.
