Genovaitės Urmonaitės (kairėje) albumo ir autorės (dešinėje) nuotraukos
Vasario 1-ąją Tauragės liaudies teatro režisierė Genovaitė Urmonaitė mini savo veiklos Tauragėje 42-uosius metus. Režisierės indėlis į rajono kultūrą nenuginčijamas, savo charizmos pagalba į sceninę veiklą atsidavusi menininkė įtraukė dešimtis meniškos sielos, talentingų kraštiečių. Į kiekvieno jų gyvenimo istoriją įrašyta ne tik dešimtys spektaklių, bet ir neužmirštamos draugystės akimirkos. Keletą jų Genovaitės, Liaudies teatro aktorių ir draugų iniciatyva nutarta atkurti. Kokią įamžintą akimirką nuotraukose atkartoja aktoriai, aprašė režisierė Genovaitė.
Man, šių eilučių autorei, teko prisidėti įamžinant šias akimirkas. Aktorių nuotaikų būta įvairių. Vieni didžiavosi vis dar prisimenantys įamžinamo spektaklio scenos žodžius, kiti džiūgavo vis dar įtelpantys į išsaugotą sceninį drabužį, treti, išvydę, kaip atrodė prieš keletą dešimtmečių, stebėjosi savo kūno pokyčiais. Prisiminta, kaip konkretūs žmonės jiems prieš keliolika ar keliasdešimt metų padėjo pasiruošti vaidinimui, kokia kirpėja darė šukuoseną, ką aktoriai veikė po spektaklio, koks džiaugsmas ir nuovargis juos lydėjo. Visi aktoriai, sužinoję, kiek metų prabėgo nuo laiko, kai buvo daryta nuotrauka, stebėjosi – jiems atrodė, jog metai praskriejo neįtikėtinai greit.
Nuotraukų koliažų kairėje išvysite seną nuotrauką, dešinėje – neseniai įamžintas akimirkas.
Prieš 40 m. Su Zenonu Komskiu ir šviesios atminties Antanu Naraškevičiumi. 1981-ųjų žiema. Kodėl režisierius Antanas Naraškevičius, chorvedys Zenonas Komskis ir aš Liaudies teatro kabinete lipome ant slidžios palangės fotografuotis? Nežinau. Gal todėl, kad su fotoaparatu į kultūros namus ėjo istorikas Edmundas Mažrimas? Juk tos nuotraukos taip greit nepasidarydavo. O proga gera, vaizdas labai geras, o mes visada buvome nerealiai drąsūs...
Prieš 28 m. Su Vigantu Užmiškiu. 1993 metai. Scena iš pjesės „Blinkuva-2, arba po dešimties metų“ pagal Juozo Erlicko dramą. Po beveik 30 metų gražių Edmundo Mažrimo dekoracijų nebeturime, tačiau V. Užmiškis, vaidinęs Petrą Garnevičių, pilkąjį kostiumą išlaikė, o mano neperšlampamas apsiaustas ne tik vaidino ant personažo Helen Blinkevičienės pečių, bet ir daugiau nei ketvirtį amžiaus kiekvieną vasarą ant mano pečių išeina pašokti baidarėje arba šiaip gatvėje po meilės lietumi… (P.S. Štai ką reiškia, kai nedaug turi, tai ir taupyti moki, ir ekologiškas, ir „retriškas“, ir originalus esi...)
Prieš 22 m. Su Elyte Loveikiene. 1999 - metai. Į Lietuvos teatro ir tautos istoriją pirmasis viešas lietuviškas vaidinimas – Keturakio „Amerika pirtyje“ Palangoje įrašytas aukso raidėmis. 100-mečio proga beveik kiekvienas teatras stengėsi prisiminti ir kažkaip paminėti šį neeilinį įvykį. Ne išimtis ir mūsų teatras, pastatęs klasikinę komediją, atidariusią vartus ir profesionaliam Lietuvos teatrui. O scenoje matyti dabar jau teatro veteranę Elytę Loveikienę ilgus dešimtmečius teatro žiūrovams buvo didelė laimė. Tų metų vasarą su spektakliu, kuriame Elytė sukūrė pagrindinį Agotos vaidmenį, dalyvavome Palangoje vykusiame 100-mečio minėjime, rodėme spektaklį. Grįžę vaidinome Tauragės žiūrovams, tautinių šokių pyne spektaklį pagyvino choreografės Stasės Čilinskienės vadovaujami jaunieji šokėjai, o man teko garbė Elytei Loveikienei įteikti medalį, skirtą pirmam viešam lietuviškam vaidinimui.
Prieš 31 m. Su Onute Bikneriene. 1990 metai. Iškilmingai paminėjome Tauragės liaudies teatro 30-metį. Kultūros namuose vaidinome ištraukas iš devynių spektaklių. Pasirodė jose daugiau nei 30 aktorių. Dar 1968-aisiais režisierius Juozas Grigas pastatė spektaklį pagal Petro Cvirkos romaną „Žemė maitintoja“. Onutė Biknerienė, stovėjusi prie teatro ištakų, ir teatro jubiliejui skirtame renginyje dalyvavo spektaklio epizode, kuriame atliko Monikos vaidmenį. O kiek kalbų, kiek prisiminimų, ašarų ir juoko buvo, kai vakarą galėjome pratęsti „Versmės“ salėje (dabar patalpos priklauso liuteronų bendruomenei) su svečiais, šeimų nariais, draugais ir gausiu būriu teatralų! Neužmirštamos akimirkos, atvedusios ir į šią dieną!
Prieš 19 m. Su Jonu Dedūra ir Rimantu Šimaičiu. 2002 metai. Vidmantė Jasukaitytė „Golgotos vynuogės“. Pjesėje perteikiami santykiai darniai su pasauliu gyvenančiam žmogui nesuprantami. Deja, toks tas pasaulis. Ištrauka:
„Tavo motina kažkur pasidėjo trobos raktus ir apkaltino tave juos paėmus... Motina varinėjo tave kaip žandaras nesiliaudama tavęs koneveikti, niekinti, plūsti. Ji kiršino prieš tave tavo brolį ir pasakė tą lemtingą sakinį: „Vis tiek Juonis tam išgamai galą padarys...
Raktai atsirado, Vilius Orvydas sėdėjo liūdnas ir sukrėstas, nes visas jo gyvenimas, paremtas kuriant didžiulius erdvinius statinius teturėjo vieną kryptį – visais keliais į vieningą Viešpaties sąmonę... Kas ir kada galėjo pasaulyje sustabdyti nors vieną žmogų, kurio kūnas paklūsta dvasiai, nes juk nėra nieko, kas ne joje...
Aš sutiksiu tave, mažasis broli Viliau Kazimierai Gabrieliau, kurio širdis sustojo saulėtą vasaros popietę, tvarkant savo Akmeninį ir Amžinybės pagarbinimo sodą, nes tu esi visai šalia mūsų, mumyse ir aplink mus esančioje šviesoje“.
Tikiu šventai, kad Vidmantė Jasukaitytė ir Vilius Orvydas amžinoje šviesoje susitiko. O aš džiaugiuosi, kad ne tik po to, kai „po mūsų nebelieka mūsų“ galiu kalbėti apie Juos. Galiu kalbėtis su gyvaisiais, kad po Jų mane ilgai lydėtų Jų žodžiai, o mintys įkvėptų...
Prieš 14 m. Su Zofija Košiene ir šviesios atminties Edmundu Mažrimu. 2007-ieji metai. Juozo Montvilos pjesė „Didysis geismas“. Kai tave ligoninės palatoje, iš kurios jauti, kad namų durų jau nepraversi, aplanko vyras (aktorius E. Mažrimas) su meiluže (aš), atrodo, jau nerastum žodžių... Teatras atrakina sielos duris, veikėjų lūpomis mums, teatro žmonėms, suteikta stebuklinga galimybė patiems sakyti ir perduoti žiūrovams tokį tekstą, kurio gal gyvenime ištarti niekaip neprasivertų lūpos... Bet teatre...Ach, tas teatras... Mano Meilė. O ji turi tūkstančius spalvų. Ir jos visos reikalingos. Tam, kad visą gyvenimą teatras ir išliktų Meilė.
