Nepriklausomybės akto atradėjas prof. Liudas Mažylis: „Patriotiškumą vaikams galima išugdyti tik savo pavyzdžiu“
Įkelta:
2021-02-15
Nuotrauka
senovinis vaikas
Aprašymas

Straipsnio rengėjų nuotrauka

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, chemijos mokslų daktaras, o dabar ir Europos Parlamento narys Liudas Mažylis plačiai išgarsėjo 2017 metais. Didelei visos šalies, o ypač istorikų, nuostabai, jis Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve rado 1918 metų Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą lietuvių ir vokiečių kalbomis. Šių dokumentų ilgus metus buvo ieškoma įvairiausiose vietose, tačiau nesėkmingai. Kokių savybių ir įgūdžių turi turėti žmogus, kad atliktų tokį darbą? Iš kur jis jų semiasi? Ne paslaptis, kad žmogaus asmenybė formuojasi nuo vaikystės. Apie vaikystę, tėvus ir ypatingus namus kalbamės su pačiu profesoriumi Liudu Mažyliu.

Apie visapusišką vaikų lavinimą ir mokymą atkakliai siekti tikslo mintimis dalinasi ir Zita Aleksandravičienė, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė.

–Gerbiamas profesoriau, ar laiminga buvo Jūsų vaikystė?

Sakyčiau, kad laiminga. 1954 metais, kai gimė toks Liudukas, visai giminei tai buvo didelis įvykis. Kaip man pasakojo, atsidūriau dėmesio centre, tapau įvykių ašimi (juokiasi). Augdamas ir pats jaučiau, kad esu svarbus tėvams, seneliams ir net platesnei giminei – dėdėms, tetoms. Jų buvo daug, mano tėtis turėjo net 30 pusbrolių ir pusseserių.  

–Ar Jūs šeimoje augote vienas?

Turiu jaunesnę seserį. Ji gimė, kai man buvo ketveri. Aš tiesiog reikalavau, kad būtų būtent sesutė, nes turėti broliuką man atrodė kažkaip mažiau naudinga (juokiasi). Galvojama, ar tokių metų vaikas gali ką nors atsiminti. Gali. Aš labai gerai prisimenu tą telefono skambutį iš gimdymo namų, kuomet močiutė padėjo ragelį ir pasakė: „Mergaitė. Tau – sesutė“. Man, kitaip nei kai kuriems vaikams, buvo pasakojama, kad vaikai perkami ligoninėje, o ne gandras atneša. Tai aš jau iš anksto buvau pasakęs: „Pirkite sesutę būtinai“. Mane bandė perkalbėti: „O jei sesučių nebus likę...“. Liuduko atsakymas buvo: „Gal dar kokia viena bus...“.

–Kaip Jūs buvote auklėjamas? Ar griežtai?

Auklėjimo būdą, kurį man taikė, įvardinčiau gimnaziniu griežtumu. Užaugau pedagogų šeimoje. Mano tėvai buvo mokslininkai, dėstytojai, senelis Pranas Mažylis – akušeris-ginekologas, profesorius. Tais laikais buvo visiems savaime suprantama, kad vaikas privalo klausyti suaugusiųjų, juos gerbti. Šeimoje buvau visokeriopai lavinamas, man buvo teikiama daug žinių, diegiami įvairūs įgūdžiai. Pakankamai griežtai jie buvo diegiami.

Kita vertus, mano močiutė Antanina Mažylienė (ji buvo prancūzų kalbos mokytoja), nejučiomis man sugebėjo įdiegti gana žaismingų įgūdžių, pavyzdžiui, išmokė žaisti kortomis, šachmatais, teisingu būdu nulupti pašto ženklus nuo vokų ir gražiai juos kolekcionuoti. Prancūzų kalbos ji mane mokė subtiliu būdu. Kadangi aš mokiausi rusų ir vokiečių kalbų, tai prancūzų mokytis jau spyriojausi. Tad ji man girdint nuolat kartodavo prancūziškas frazes ir eilėraščius. Aš dabar ir po 50 metų galiu jums jas atkartoti.

Nuotrauka
senovinis vaikas

–Kokių, būdamas vaikas, turėjote namuose pareigų?

Pagrindinė pareiga buvo mokytis. O apie kitas pareigas galėčiau pasakyti taip – vykdydavau kai kuriuos suaugusiųjų pavedimus. Buvau mokomas kuo nors nuosekliai rūpintis, būti atsakingu. Kai man buvo dešimt metų, namuose atsirado šuniukas. Net jo pase buvo įrašyta, kad aš esu Pifo šeimininkas. Aš juo nuosekliai rūpinausi, šėriau, vedžiojau, kartą per metus nuveždavau nuo pasiutligės paskiepyti. Dar pamenu, kad vaikystėje buvau skardinėje linų prisisėjęs, laisčiau, prižiūrėjau.

Jei kalbėtume apie mokslus, turėjau dar vieną pareigą – mokytis groti pianinu. Aš tarsi pats ir įsiprašiau. Pas mus namuose buvo tarpukario laikų, geros firmos pianinas. Niekas juo negrojo. Kai buvau penkerių metų, ėmiau skambinti vienu pirštu. Ir tada man pasamdė privačią mokytoją. Vėliau užsispyriau, kad noriu į muzikos mokyklą. Penkerius metus mokiausi Naujalio muzikos mokykloje ir mečiau, pasidarė per sunku. Ten ruošė profesionalius muzikantus, tai, matyt, buvo ne man.

–Ar vaikystėje domėjotės Lietuvos istorija? Ar buvote patriotiškai auklėjamas šeimoje?

Kai aš augau, buvo gilus sovietmetis. Apie patriotizmą Lietuvai kalbėti viešai buvo labai pavojinga. Tačiau namuose, šeimoje, aš sužinojau daug dalykų, kurie buvo uždrausti, apie kuriuos viešai buvo nekalbama ir mokykloje nemokoma.

Unikalus dalykas – per visą sovietmetį mano senelio, profesoriaus Prano Mažylio, namuose niekas nepadarė kratos. Išliko visa jo turtinga biblioteka. Tas knygas ir dabar matau prieš akis, kai su jumis kalbu. Man vaikystėje labai romantiška buvo retkarčiais įsisukti į tą biblioteką ir pasiskaityti, pavyzdžiui, apie Lietuvos kunigaikščius. Bibliotekoje buvo ir senų tarpukario laikraščių.

Šeimai, žinoma, rūpėjo, kad aš, išėjęs už namų ribų, nenukrypčiau nuo viešosios sovietinės doktrinos ir ko nors neprišnekėčiau, nes tai buvo labai pavojinga. Tačiau kartu artimieji man namuose pripasakodavo pačių įdomiausių dalykų apie Lietuvos istoriją, apie tarpukario gyvenimą. Mano senelio šeima tarpukariu priklausė Kauno elitui, bendravo su aukštais politikais, kitais žymiais asmenimis. Senelis buvo asmeniškai pažįstamas su Vasario 16-osios akto signataru Steponu Kairiu. Jų vasarnamiai šalia stovėjo, buvo kaimynai.

Taigi, sakyčiau taip – patriotiškai buvau auklėjamas subtiliai. To auklėjimo poveikis buvo didžiulis. Aš labai daug žinojau apie Lietuvos istoriją, nes augau ypatingoje aplinkoje, iš artimųjų girdėjau daug įdomių pasakojimų apie tai, ką jie patys savo akimis matė ir išgyveno.

Antra vertus, aš augau Kaune, o žinios apie tarpukarį yra užkoduotos pačiame Kaune, ir jo architektūroje, ir žmonių prisiminimuose, visame kame. Net ir giliame sovietmetyje Kaune buvo žinoma apie tai, kas vyko tarpukariu. Visi mano draugai žinojo. Buvo svarbu tiktai mokykloje per istorijos pamoką nepasakyti: „Tamsta mokytoja, o tėtis man kitaip pasakojo...“

–Didelio visuomenės dėmesio sulaukėte, kai 2017 m. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve radote 1918 metų Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą lietuvių ir vokiečių kalbomis. Iki tol kažkodėl nei vienam istorikui nešovė į galvą jų ten ieškoti. Toks Jūsų žingsnis rodo įžvalgumą ir atkaklumą. Iš kur šios savybės?

Pirmiausiai pataisyčiau Jus: buvo ieškoma, tik iki tol – nesėkmingai. Sakyčiau, kad tai aš išsiugdžiau vėliau, ne vaikystėje. Tačiau, be abejo, tam tikri auklėjimo pagrindai padedami vaikystėje. Atkakliai siekti tikslo buvau mokomas nuo vaikystės, tačiau ne vienodai intensyviai, skirtinga tėkme. Atkaklaus darbo išmokė, pavyzdžiui, grojimas pianinu. Muzikos mokykloje turėjau groti ne lengvas populiarias daineles, o sudėtingus klasikinius kūrinius. Buvo sunku.

Nuo septintos klasės aš lankiau chemijos būrelį. Ši sritis reikalauja labai didelio kruopštumo, nuoseklumo, išbaigto tikslo siekimo. Kaip žinote, esu chemikas. Kai parašiau pirmą rimtą savo mokslinę publikaciją, man buvo 26-eri. Buvo 6 bendraautoriai, įskaitant mano mokslinį vadovą. Bet gerai atsimenu, kad straipsnį parašiau ir išsiunčiau į redakciją būtent aš.

Sakytumėte, cheminė veikla ir svarbių valstybei dokumentų ieškojimas yra skirtingi dalykai, tačiau tam tikrų paralelių čia tikrai galima išvesti. Apie Lietuvos istoriją aš pasikalbėdavau su savo teta, chemijos mokslų daktare Liūda Rasteikiene. Ji,  kaip ir mano tėtis bei močiutė, apie istoriją man pasakojo labai vaizdžiai, fiziškai ir apčiuopiamai. Dar reikia pridurti, kad aš esu kolekcininkas  – per šią veiklą išsiugdžiau sunkią pareigą sisteminti. Štai visų šių poveikių ir pareigų visuma paveikė mano mąstymą ir atvedė prie to sprendimo ieškoti Nepriklausomybės Akto dokumentų. 

Beje, didelės reikšmės turėjo ir tai, kad aš moku vokiečių kalbą. Jei aš nuo vaikystės nebūčiau išmokytas vokiškai, nebūčiau važiavęs į jokį Berlyną, kaip to nedarė ir daugelis istorikų, dėl labai primityvios, pragmatinės ir paprastos priežasties – jie nepakankamai moka vokiškai. Aš su didele nuostaba tą suvokiau.

–Jūsų manymu, kokias savybes vaikuose reikėtų ugdyti, verta ugdyti? Kaip vaiką nukreipti teisinga linkme? 

Sakyčiau taip – pirmiausia reikia pažinti vaiko polinkius, atpažinti, kas jam gerai sekasi, kas jam smagu. Į tai ir orientuotis. Mano gimnaziniame auklėjime buvo laikomasi nuostatos, kad tai, kas tau lengvai einasi, yra kaip ir nevertinga. Vertinga neva yra tai, kas reikalauja ilgų, sisteminių, kruopščių pastangų. O aš sakyčiau, kad pirmiausiai reikia vaiko natūroje įžvelgti, kam jis yra visų gabiausias, kokia veikla jam bus maloni, nebus sunkumas. Taip galima išugdyti talentus. Be abejo, kruopštus darbas mėgiamoje srityje taip pat labai reikalingas.

–Kas vaikystėje Jums buvo pats didžiausias autoritetas?

Mano diedukas profesorius Pranas Mažylis buvo neginčijamas visos šeimos autoritetas, absoliutus autoritetas. Dar man autoritetas buvo pradinių klasių mokytoja, nuoširdžiai ją mylėjau. Autoritetais buvo ir mano minėti dėdės bei tetos, taip pat vyresni kiemo draugai.

–Jūsų manymu, kaip vaikus sudominti Lietuvos istorija? Kaip juos išauklėti Lietuvos patriotais?

Tai vienas sunkiausių dalykų. Pasakysiu jums kalambūrą: padėstykite keletą metų istoriją studentams, tada nueikite mokyti į mokyklą. Tai bus daug sunkiau, nei universitete. O tada šeimoje pabandykite savo vaikus sudominti istorija – bus dar sunkiau. Sudominti vaikus istorija yra nelengvas iššūkis.

Patriotiškumą galima išugdyti tik savo pavyzdžiu. Pavyzdys visada uždega. Tėvams visų pirma reikia patiems mylėti Lietuvą. Minėjau, kad mano tėtis, teta, močiutė gebėjo man papasakoti apie Lietuvos istoriją taip, kad visada būdavo įdomu, jie pasakojo gyvai, ne vadovėliškai, su meile ir užsidegimu. 

–Koks Jūs buvote paauglystėje, ar maištavote? Kaip tėvai į Jus reagavo?

Sakyčiau, kad maištavau pasyviai. Paauglys aš buvau ypatingu laikotarpiu. Tomis dienomis, 1972 metais, kai Kaune susidegino Romas Kalanta, man sukako aštuoniolika metų. Tėvai mane nuvarė į kirpyklą, kad nusikirpčiau, kad milicija manęs nepalaikytų tuo, kurį reikia bananais atidaužyti, supakuoti ir išvežti. Taigi, ilgų plaukų auginimas buvo mano pasyvi maištavimo forma.

–Kaip užauginti laimingą vaiką?

 Pats sunkiausias klausimas. Vieno recepto nebūna. Turiu dukrą, jos reikėtų paklausti, kaip mano, ar jos vaikystė buvo laiminga. Galiu pasakyti tik tiek, kad aš buvau ir esu su savo dukra labai laimingas.

Sėkmė aplanko tuos, kurie daug ir nuosekliai dirba bei planuoja laiką

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Zita Aleksandravičienė dalijasi mintimis apie tai, kaip svarbu nukreipti vaiką teisinga linkme, išmokyti atkakliai siekti tikslo ir visapusiškai palaikyti:

Vaiko mokymosi ir tikslo siekimo įgūdžiai formuojami nuo mažens. Jo lavinimui ir ugdymui be galo svarbi palaikanti artima aplinka, t. y.  šeima – tėvai, seneliai, kiti artimieji, taip pat ir mokytojai. Labai svarbus artimas tarpusavio ryšys.

Niekas taip neskatina vaiko veikti, kaip suaugusiojo pavyzdys, siekiai, patirtis, jo gyvenimo būdas ir skiepijamos vertybės. Vaikas stebi ir kopijuoja suaugusiųjų elgesį, pats eksperimentuoja ir panaudoja pamatytas elgesio apraiškas. Vaikas remiasi suaugusiųjų nurodytomis ribomis ir taisyklėmis.

Visapusiškam vaiko lavinimui didelės įtakos turi tėvų domėjimasis vaiku, jo pažinimas, mokėjimas išklausyti ir išgirsti, kas jam sekasi ir įdomu, skatinimas užsiimti kuo įvairesne veikla.

Taip pat labai svarbu, kad tėvų lūkesčiai vaiko atžvilgiu būtų realūs ir pamatuoti.

Būnant darželyje, pradinėje mokykloje, vaikui sveika išbandyti kuo daugiau būrelių, naujų veiklų tam, kad labiau galėtų pažinti save. Tačiau jau nuo 11-12 m. vaikas turėtų pasirinkti vieną ar kelias konkrečias sritis ir nesiblaškyti. Tuo laiku labai svarbu mokyti vaiką išbūti ne tik ten, kur lengva ir įdomu, bet ir ten, kur reikia įdėti nemažai pastangų ir darbo. Svarbu išmokyti vaiką įveikti  įvairius sunkumus, tikslo siekti atkakliai, nuosekliai bei sistemiškai.

Šiais skubos laikais dažnai tikimės greitų rezultatų. Tačiau svarbu vaikus mokyti pasidžiaugti ir pasimėgauti darbo procesu, ne tik rezultatais.

Pravartu vaikus mokyti ne tik įveikti sunkumus, bet ir tinkamai išgyventi nesėkmes, joms ištikus, neprarasti savitvardos. Nesėkmės kartais atveria mums naujas galimybes. Sėkmė aplanko tuos, kurie įdeda daug pastangų, nuoseklaus darbo ir planuoja laiką.

 

 

Nuotrauka
ResPublica
Įkelta:
prieš 1 valanda
Šį pirmadienį duris atvėrė kavos studija „ResPublica“. Nors prisėsti jaukioje aplinkoje vis dar draudžiama, klientai mielai užsuka kavos išsinešti.
Nuotrauka
k
Įkelta:
prieš 1 dieną
Šiais metais Kaziuko mugės šurmulys gal ir nesklis miestų ir miestelių gatvėmis, tačiau šią dieną su vardadieniu sveikinti galima tūkstančius lietuvių – kovo 4-ąją savo vardo dieną švenčia beveik 10 tūkst. Kazimierų, Kazių ir Kazyčių, – praneša Registrų centras.
Nuotrauka
skyrybos
Įkelta:
2021-03-02
Moksliniai tyrimai įrodo, kad išsiskyrusių tėvų vaikai, suaugę ir sukūrę šeimas, daug dažniau ir patys patiria skyrybas, nei tie, kurie užaugo neišsiskyrusių tėvų šeimose. Ar įmanoma šiam „paveldimam“ elgesio modeliui užkirsti kelią? Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Jūratė Marcinkevičienė sako, kad bent sumažinti šią riziką tikrai galima. Kartu ji pabrėžia, kad tikrai yra daug gražių pavyzdžių, kai kilę iš išsiskyrusių šeimų žmonės sukuria tvirtas santuokas, puoselėja gražų, ilgalaikį ryšį, augina vaikus.  
Nuotrauka
gulbės
Įkelta:
2021-03-01
Pažvelgus į Facebook‘ą, ima baltas pavydas: kolegos gamtininkai iš Klaipėdos krašto dalijasi artėjančio (o gal jau atėjusio?) pavasario nuotraukomis. Nemuno delta džiugina stebėtojus gausiais žąsų ir pempių būriais, ten praskrenda eurazinės  cyplės ir smailiauodegės antys, yra užfiksuotos parskridusios gervės ir netgi kai kur stebina ankstyvų gandrų pasirodymai...  O kaip gi mūsų krašte? Ar dar toli tas ilgai lauktas pavasaris?
Nuotrauka
Asmeninio albumo nuotrauka
Asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2021-02-28
Tauragė – išties kūrybingų žmonių kraštas. Tai dar kartą patvirtino visai neseniai internetu rodyta tiesioginė konkurso „Klaipėdos knyga 2020“ renginio transliacija, kurios metu pristatyta Kęstučio Macijausko knyga „Debesų žuvys“. Knygos autorius – Klaipėdos dramos teatro aktorius ir režisierius, daugeliui pažįstamas ir iš televizijos ekrano. O maloniausia mums, tauragiškiams, – kad Kęstutis – mūsų kraštietis, o jo knygoje jo kartos žmonės gali atpažinti savo vaikystę, jaunystę, pokario laikotarpį, žmonių santykius, gyvenimą.
Nuotrauka
gydytoja
Įkelta:
2021-02-26
Išgirsta vėžio diagnozė daugeliui išmuša tvirtą pagrindą iš po kojų ir sukelia daug baimių bei nuogąstavimų. Jie dažnai neduoda ramybės ir gydymo metu, taip pat jam pasibaigus – pacientus kankina nežinomybė dėl ateities, ligos progresavimo ar sugrįžimo galimybės. Nors onkologinė liga žmogui yra išties rimtas išbandymas, anot ekspertų, šiandien tai tikrai nėra mirties nuosprendis, o tinkamas gydymas ir pagalba organizmui po jo gali padėti sėkmingai įveikti ligą ar kontroliuoti jos eigą.
Nuotrauka
namas
Įkelta:
2021-02-24
Nekilnojamojo turto portaluose publikuojamas skelbimas apie parduodamą Stoties gatvėje stovinčio namo, kuriame kadaise viešėjo Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, dalį. Namas – tarpukario statybos, jame kadaise buvo įrengta klinika.
Nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka
Įkelta:
2021-02-21
Gimtoji kalba mums atveria duris į pasaulį, visą gyvenimą žmogui išlieka pati artimiausia ir brangiausia. Iki kovo 11 dienos viešojoje Birutės Baltrušaitytės bibliotekoje paskelbtos Lietuvių kalbos dienos. O ryt startuoja ir virtualūs Knygų savaitės renginiai. Tiesa, pirmasis – jau šį vakarą.
Nuotrauka
garnys
Įkelta:
2021-02-19
Žvejai žinos: Tarailiuose yra pilkasis garnys, kuris vasarą kasdien braido ieškodamas žuvies. Paukštis taip pamėgo upės pakrantę, kad susivėlino laiku išskristi į šiltuosius kraštus. Sausio pradžioje, atslinkus arktiniam šalčiui, garniui iškilo grėsmė žūti.
Nuotrauka
Genovaitės Urmonaitės feisbuko paskyros nuotrauka
Genovaitės Urmonaitės feisbuko paskyros nuotrauka
Įkelta:
2021-02-16
Genovaitė Urmonaitė ir jos vadovaujamas Tauragės liaudies teatro kolektyvas minėdami Vasario 16-ąją buvo originalūs kaip visada: surengė simbolinį bėgimą Pilies aikštėje skambant dainai apie Tauragę.
Nuotrauka
Birutės Slavinskienės nuotrauka
Birutės Slavinskienės nuotrauka
Įkelta:
2021-02-16
„Ką pasakytumėte Karaliui Mindaugui? Už ką padėkotumėte Gabrielei Petkevičaitei-Bitei? Kuo jus įkvepia Juozas Miltinis? Ką apie šiandieninę Lietuvą papasakotumėte Vincui Kudirkai?“ – į šiuos klausimus atsakyti Lietuvos moksleivius kviečia Vasario 16-ąją prasidedanti akcija „Laiškas istorijai“. Penkiasdešimties pašto dėžučių, kur galima įmesti laišką, žemėlapyje – net dvi Tauragės vietos: prie Vinco Kudirkos ir Vlado Putvinskio paminklų.
Nuotrauka
blynai
Įkelta:
2021-02-15
Šiemet žiema gausi sniego, o už lango dar spaudžia šaltukas, tačiau Užgavėnės neabejotinai yra viena iš pavasarį pranašaujančių švenčių. Ir nors dėl karantino jų šįmet su šokiais ir dainomis aplink laužą atšvęsti nepavyks – Vilma Juodkazienė, prekybos tinklo „Iki“ maisto ekspertė, sako, kad tradicinis blynų kepimas yra lengviausias būdas, leidžiantis simboliškai paminėti žiemos išvarymą.
Nuotrauka
airė
Įkelta:
2021-02-13
Prieš septynerius metus Adakave apsigyvenusi airė June Molloy, paklausta, ką gero ji atrado šiame Dievo užmirštame Tauragės rajono pakraštyje, neatsikvėpdama dėsto privalumus: čia nuostabi gamta, pragyvenimui kaime nereikia didelių išlaidų, saulė dažnai ritinėjasi žeme, auga skanios daržovės, o po laukus laksto stirnos. Prieš ketverius metus moteris anglų kalba išleido kulinarinę knygą apie lietuviškus patiekalus, o prieš trejus, įkvėpta vietinės gyvūnijos, parašė apsakymą vaikams.
Nuotrauka
Maistas
Įkelta:
2021-02-12
Įvairios staigmenos – svarbi vasario 14-osios dalis, kai didžioji pasaulio dalis švenčia meilės dieną. Visgi šiemet įsimylėjusiųjų dieną poros praleis ne romantiškai vakarieniaudamos restoranuose, o namuose. Tad lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ maisto gamybos ekspertė Brigita Barantinskaitė dalijasi keliais itin paprastais receptais, kuriais mylimuosius nustebinti galės ir virtuvės naujokai. 
Nuotrauka
rde
Įkelta:
2021-02-12
Labai greitai pasaulis grįš į savo įprastą kursą, ir mes vėl pradėsime ... keliauti! Kažkas vyks į kaimyninį miestą, kažkas persikels per  Atlanto vandenyną ir bet kokiu atveju turėsite tinkamai pasiruošti, kad kelionė būtų tobula. Ką reikia pasiimti su savimi kelyje? Ko negalite apsieiti? Pinigai ir pasas, be abejo, užima pirmąsias dvi pozicijas būtinų dalykų sąraše. Bet kas dar?
Nuotrauka
a solution
Įkelta:
2021-02-12
Artėjantis pavasaris leidžia dažniau susimąstyti apie šiltas dienas ir aktyvesnį laisvalaikį, tačiau tuo pačiu primena, jog teks užsiimti ir sodo bei daržo priežiūra. Visgi, apsirūpinus svarbiausiomis sodo prekėmis, tai padaryti galima kur kas paprasčiau. Išskyrėme populiariausius, skirtingoms reikmėms pritaikytus gaminius – pasitikrinkite, ar visais jais jau esate apsirūpinę.
Nuotrauka
Asociatyvios nuotraukos šaltinis: canva.com
Asociatyvios nuotraukos šaltinis: canva.com
Įkelta:
2021-02-11
Artėjant Šv. Valentino dienai, kiekvienas norime nustebinti savo mylimą žmogų: padovanoti originalią dovaną ar praleisti romantiškai dieną. Kadangi šalyje vis dar paskelbtas karantinas, galimybių, kaip romantiškai praleisti meilės dieną, sumažėjo. Visgi šiuo metu saugiausia niekur neiti iš namų, todėl Šv. Valentino dieną raginame švęskite namuose: jaukiai žiūrint filmus ar serialus, prisimenant nuostabias akimirkas, praleistas kartu. O, kad Valentino diena būtų ypatinga, kviečiame ją pradėti romantiškais pusryčiais.
Nuotrauka
Paauglė prie kompiuterio
Įkelta:
2021-02-11
73 proc. 14-18 metų jaunuolių mano, kad internete slypi grėsmės ir pavojai – tai atskleidė bendrovės „Spinter tyrimai“ praėjusių metų pabaigoje Nacionalinės švietimo agentūros užsakymu atliktas reprezentatyvus tyrimas. Pandemijos metu, kai nebegalime susitikti ir bendrauti gyvai, veikla internete ir socialiniuose tinkluose yra gerokai suaktyvėjusi. Nors nebevykstame atostogauti, nerengiame vakarėlių, savo mintimis ir nuotraukomis dalijamės netgi dažniau – taip numalšiname išaugusį bendravimo alkį.  
Nuotrauka
vaikai
Įkelta:
2021-02-10
Vaiko teisių gynėjai dažnai susiduria su atvejais, kai girtaujantys tėvai nebegalvoja apie savo vaikus, smurtauja prieš juos fiziškai ir emociškai, vaikai gyvena skurde ir emociniame bei fiziniame apleistume. Šiandien tėvų piktnaudžiavimas alkoholiu yra dažniausia vaiko teisių pažeidimų ir laikinosios globos nustatymų priežastis Lietuvoje. Ydingas tėvų gyvenimo būdas vaikams kenkia ne tik čia ir dabar, bet neigiamai paveikia ir jų ateitį.