Prieš septynerius metus Adakave apsigyvenusi airė June Molloy, paklausta, ką gero ji atrado šiame Dievo užmirštame Tauragės rajono pakraštyje, neatsikvėpdama dėsto privalumus: čia nuostabi gamta, pragyvenimui kaime nereikia didelių išlaidų, saulė dažnai ritinėjasi žeme, auga skanios daržovės, o po laukus laksto stirnos. Prieš ketverius metus moteris anglų kalba išleido kulinarinę knygą apie lietuviškus patiekalus, o prieš trejus, įkvėpta vietinės gyvūnijos, parašė apsakymą vaikams.
Džiaugsmą atrado ištrūkusi iš darbo biure
Prieš atsidurdama Lietuvoje airė Dubline dirbo telekomunikacijų bendrovėje. Įmonę restruktūrizavus buvo mažinamas darbuotojų skaičius, gavusi išeitinę kompensaciją moteris leidosi į kelionę po Europą. Aplankiusi keletą šalių ji apsistojo Lietuvoje, Adakave įsigijo namą.
– Dar pradėjusi savo kelionę ėmiau rašyti internetinį dienoraštį „Mano maisto Odisėja“ („My food Odyssey“). Aprašydavau aplankytas šalis, daugiausia dėmesio skyriau kiekvienos jų virtuvei. Taip ir gimė mano knyga tokiu pat pavadinimu. Šioje knygoje aprašau devynis man labiausiai patinkančius lietuviškus patiekalus. Neseniai pastebėjau, jog internetinėje parduotuvėje „Amazon“ knygų apie maisto gaminimą reitinguose mano knyga tarp viso pasaulio knygų užima 59-ąją poziciją. Tai man išties didelis pasiekimas ir įvertinimas, – pasakojo airė.
Ant knygos viršelio – cepelinai. Kokia buvo moters pirmoji pažintis su šiuo patiekalu? June sako, jog cepelinai jai iškart patiko. Anot jos, lietuviškas maistas yra gana artimas airiškam, Airijos virtuvėje taip pat dominuoja bulvės ir kiauliena.
– Kiauliena, svogūniukai, padažas ant viršaus – mmm, pirštus apsilaižysi, – pirmą įspūdį apie cepelinus nusakė June. – Mes, airiai, taip pat valgome daug bulvių ir kiaulienos. Tik mes kiek kitaip marinuojame mėsą, prieš ruošimą ją laikome sūryme, tai mėsytę daro sultinga ir minkšta, lietuviai mėgsta marinuoti sausuoju būdu. Vienas pagrindinių patiekalų Airijoje yra kiauliena ir kopūstai, gardiname garstyčiomis. Taigi airiška virtuvė nėra tolima lietuviškajai, – dalijosi airė.
Įsirengė svajonių virtuvę
Apie maisto ruošybą, skirtingų šalių virtuves June nemažai sužinojo studijuodama universitete, tai įžiebė jos aistrą kulinarinėms kelionėms, eksperimentams. Kaip June sako, jos svajonių namelyje, Adakave, ji įsirengė savo svajonių virtuvę, kurioje praleidžia didžiąją dalį dienos. Čia ji išbando įvairius maisto ruošimo būdus, džiūgauja dėl savo kulinarinių sėkmių, stebisi dėl praradimų.
Greta namo stovi šiltnamis, kuriame ji augina daržoves. Neseniai savo feisbuko paskyroje moteris dalijosi vaizdo įrašu, kaip į šiltnamį meta sniegą, esą girdėjusi, jog tai maitina, drėkina per žiemą išsausėjančią žemę.
– Čia, Adakave, aš turiu visas sąlygas, apie kurias kai kurios moterys gali tik pasvajoti. Įsigijusi namą (vadinamąjį „alytnamį“ aš turėjau galimybę jį įsirengti taip, kaip noriu. Pažiūrėkite, dabar aš sėdžiu verandoje su milžiniškais langais į rytinę pusę. Iš čia atsiveria nuostabus vaizdas į laukus. Toje pačioje namo pusėje yra mano virtuvė. Didžiąją dalį dienos čia šviesu, galiu mėgautis saule, šiluma, – moteris šių eilučių autorei vaizdo skambučio metu aprodė savo kambarius, – Kaip matote, virtuvėje nėra nė vienos pakabintos spintelės – visos ant žemės. Man patinka erdvės pojūtis virtuvėje. Taigi čia turiu viską, ko gali norėti moteris.
Sužavėjo gamta
Moteriai patinka Lietuvos klimatas, gamta. Nors lietuvaičiai skundžiasi saulės trūkumu, pasak jos, Airijoje saulėtų dienų – dar mažiau. Nors žiemos ten švelnios, tačiau ir vasaros vėsesnės, termometro stulpelis retai perkopia 25 laipsnius šilumos. June žavisi Lietuvos klimato sąlygų įvairove, nuolat besikeičiančia gamta, kurią ji dažnai įamžina fotografijose. O sužavėta vietinės gyvūnijos moteris parašė apysaką vaikams.
– Atvykusi į Lietuvą pamačiau man neįtikėtiną vaizdą. Laukuose išvydau stirną. Netoli jos – ir lapę. Keista, tačiau lapė jos nesivijo. Jos ėjo viena greta kitos. Tarsi draugės, einančios ta pačia kryptimi. Pirmaisiais mano gyvenimo Lietuvoje metais žiniasklaidoje skambėjo istorijos apie iš Baltarusijos į Lietuvą atklystančius vilkus. Visa tai žadino vaizduotę, ėmiau užrašinėti mintyse gimstančias istorijas, pamažu gimė naratyvas knygai „Girios sargas“ (angl. „Guardian of Giria“). Pagrindiniu herojumi pasirinkau šerną, „blogiečiais“, antagonistais, tapo būtent tie iš Baltarusijos atklystantys vilkai, – apie savo antrąją knygą pasakojo June.
Mažame Airijos miestelyje prie jūros užaugusiai June laukinių gyvūnų netekdavo išvysti, jos žodžiais tariant, nebent žuvėdrų, tad Adakavo laukuose, miškuose šmėžuojantys gyvūnai jai – tikra egzotika.
Nesu išranki, madų nesivaikau, man nereikia ištaigingų drabužių – esu paprasta. Auginu savo daržoves, tad mano išlaidos nedidelės. Dirbdama pavienius darbelius internetu aš uždirbu nedaug, tačiau man tiek ir pakanka.
Pamėgo kaimišką gyvenimą
Prieš atvykdama į Adakavą moteris gyveno Dubline. Airijos sostinėje, pasak jos, pragyvenimas yra brangus. Vien nuomai tenka skirti apie 2000 eurų, panašiai tiek kainuotų automobilio draudimas ir mokesčiai, sveikatos draudimo išlaidos.
– Nesu išranki, madų nesivaikau, man nereikia ištaigingų drabužių – esu paprasta. Auginu savo daržoves, tad mano išlaidos nedidelės. Dirbdama pavienius darbelius internetu aš uždirbu nedaug, tačiau man tiek ir pakanka. Norėdama gyventi Airijoje, turėčiau grįžti dirbti į biurą, čia gi aš didžiąją laiko dalį praleidžiu gamtoje. Šiuo mano gyvenimo momentu tai man – privalumas. Negaliu tvirtinti, kad čia praleisiu visą savo likusį gyvenimą, tačiau dabar man norisi būtent to, ką aš ir gaunu gyvendama Adakave, – pasakojo airė.
Šių eilučių autorei išreiškus pastebėjimą, jog Adakavas neretai laikomas rajono užkampiu, June tam paprieštarauja. Jos akimis, Adakavas yra tarpinė stotelė tarp Klaipėdos ir Vilniaus – miestų, kuriuose gyvena didžioji dalis jos draugų lietuvių.
