Rasita ir Tigrius. Asmeninio albumo nuotrauka
Fotografės nuotrauka, puošianti pilies garažus. Asmeninio albumo nuotrauka
Rasitos kalendoriai. Asmeninio albumo nuotrauka
Fotografų klubo „Jūraׅ“ narė Rasita Liulienė viešumoje matoma tiek, kiek feisbuko pažįstamų rate sušmėžuoja jos publikuojamos gamtos nuotraukos, moters užfiksuotos akimirkos neretai pasirodo televizijų orų programose. Turbūt retas žino, kad pilies ansamblio garažus puošia būtent šios tylios menininkės daryta nuotrauka. O įkvėpimo dviejų vaikų mama semiasi Piktupėnų laukuose, kuriuose vaikštinėja su dažnai fotografinių istorijų herojumi tampančiu šuneliu Tigriumi.
Fotoaparatą gavo dovanų
Neretai vaikai pomėgius „nusižiūri“ nuo savo tėvų. Taip ir Rasita: fotografija užsiėmė jos tėtis. Mergaitė stebėdavo, kaip jis su užsidegimu apžiūrinėja ką tik tamsiame kambarėlyje išryškintas nuotraukas, kokiu susižavėjimu dega akys fiksuojant gamtą, kaimą, žmones.
Nors vaikystėje sukiojosi pilyje įsikūrusiame Moksleivių kūrybos centre, fotografijos būrelio niekada nelankė, tačiau spėjo išklausyti vienus paskutiniųjų Romualdo Vaitkaus fotografijų kursus. Jaunystę moteris praleido Klaipėdoje. Prieš septynerius metus šeimai iš Klaipėdos persikrausčius į Pagėgių savivaldybę Rasita vėl atrado vaikystėje taip vertintą gamtos grožį.
– Mes gyvename Piktupėnuose. Pagėgių krašte mane labai žavėjo vėjo jėgainės. Didingi statiniai gamtos fone, naktį dega jų žiburėliai. Jau keletą metų gyvename kaime, tačiau mane jėgainės vis dar žavi. Gal dabar dažniau ieškau, kaip įamžinti jų atvaizdus kitu kampu. Man patinka jų metami šešėliai. Laimei, mūsų pačių namai yra kiek tolėliau nuo šių gigantų, nes jų ūžimas, metamų šešėlių judesys ilgainiui imtų varginti gyvenant arti, – kalbėjo Rasita.
Rūkas, lietus, debesys – moteriai patinka fotografuoti viską, kas susiję su gamtos pokyčiais. Anksčiau fotografuodavo telefonu, tačiau prieš penkerius metus vyras jai padovanojo fotoaparatą. Nuo to laiko fotoaparatas tapo nuolatiniu Rasitos palydovu.
Gaili neįamžintų kadrų
– Esu floristė, iki karantino dirbau Tauragėje, salone „Žiedlapis“. Kelionės iki miesto užtrunka, pakeliui galima pamatyti neįtikėtinų vaizdų. Ir būtinai tada, kai neturi fotoaparato. Tada nors nagus nusigraužk. Tai nutariau jį su savimi vežiotis kaskart. Kad ir reikia temptis nemažai sveriančią įrangą, man taip ramiau, – juokiasi Rasita.
Pakeliui matytus, bet neįamžintus kadrus moteris prisimena ilgai. Tačiau prisimena ir R. Vaitkaus duotą patarimą, kad ne visi kadrai privalo būti įamžinti, kartais pakanka pasimėgauti ir, Rasitos žodžiais tariant, „saugoti tuos vaizdus širdyje“.
– Dažnai prisimenu, kaip jaučiausi fiksuodama kokį konkretų kadrą. Kokia emocija mane lydėjo. Gal koks įvykis padarė įtakos mano regėjimo prizmei. Man tai svarbu. Man patinka fiksuoti ir žmonių emocijas. Tarkim, fotografuojant vestuves itin įdomu užfiksuoti vestuvininkų reakcijas į įvairius dalykus, – pasakoja Rasita.
Paprašyta įvardyti labiausiai įsimintinus užfiksuotus kadrus, fotografė prisimena fotografavusi savo šąlančius pirštus saulėtekio fone.
– Raudonas dangus, sveikini saulę... Dienos pradžia. Man patinka nuotraukos su medžių šešėliais. Na, o visokie vabaliukai, gėlytės – tai jau aišku – pagrindiniai nuotraukų herojai. Esu floristė, gal todėl, – sako moteris.
Žygiuose lydi Tigrius
Moteris kurį laiką dirbo Piktupėnų mokykloje, tačiau po jos uždarymo bei prasidėjus karantinui liko be darbo. Atsirado daug laisvo laiko fotografijai. O pagrindine meninių ieškojimų kryptimi tapo Piktupėnų laukai, žygių po juos palydovu – šunelis Tigrius.
Net ant pagrindinio pašnekovės telefono ekrano puikuojasi nuotrauka su šiuo ištikimu draugu. O koks pats mėgstamiausias moters įamžintas kadras?
– Važiuojant link Oplankio dvaro esantis posūkis. Man patinka fotografuoti kelio vingius, jie paslaptingi, juk niekada nežinai, kas už posūkio. Mudvi su mama šnekam, kad būtų jau galima surengti keliukų ir posūkių fotografijų parodą. Sukaupta jų nemažai, – sako Rasita.
Moters nuotraukos jau yra puošusios Pagėgių kultūros namus, Piktupėnų, Klaipėdos socialinių mokslų kolegijos bibliotekas. Ir nors menininkė turi patirties rengiant parodas, kuklinasi ieškoti pažinčių ir galimybių savo darbus eksponuoti dažniau. Sako – kainuoja, o rėmėjų ieškoti nedrąsu.
Prieš keletą savaičių feisbuke Rasita publikavo savo nuotraukomis iliustruotų kalendorių nuotraukas. Sako anksčiau tokius kalendorius darydavusi sau, vėliau ėmė dovanoti pažįstamiems, o po to atsirado ir pasirengusių už juos mokėti. Susidomėję moters darbais jų gali rasti jos feisbuko paskyroje Rasita Li.
Rasita ir Tigrius. Asmeninio albumo nuotrauka
Fotografės nuotrauka, puošianti pilies garažus. Asmeninio albumo nuotrauka
Rasitos kalendoriai. Asmeninio albumo nuotrauka
