Premjerinio spektaklio „Stot! Teismas eina!“ akimirkos. Asmeninio albumo nuotraukos
Genovaitė Urmonaitė. Asmeninio albumo nuotrauka
Genutės Urmonaitės Pirmoji Komunija. Asmeninio albumo nuotrauka
Tauragės liaudies teatrui šie metai ypatingi: teatras mini gražią sukaktį – 60-metį. Puiki proga dar kartą pakalbinti jo režisierę, puikiai daugeliui pažįstamą Genovaitę Urmonaitę, paklausti, kaipgi ta sukaktis paminėta, kaip teko pandemijos ir karantino akivaizdoje pajusti ir perteikti kitiems šventišką nuotaiką, su kokiomis mintimis pasitinka gražiausias metų šventes. Į visus klausimus Genovaitė atsakė savu, „fliuksišku“ stiliumi – ilgu monologu su vis pasikartojančiu žodžiu NESPĖJAU...
Tauragės liaudies teatro režisierė Genovaitė Urmonaitė: Asmeniškai visiems, o ir Tauragės liaudies teatro jubiliejiniams 60-mečio metams baigiantis, bandau visų pirma pati sau kelti klausimus ir ieškoti atsakymų, kas galėjo būti kitaip arba kodėl buvo taip, o ne kitaip.
NESPĖJOM surengti kiekvienais metais vykstančio respublikinio jau 28-ojo tradicinio mėgėjų teatro festivalio „Kvartetas“. Buvo numatyta data – lapkričio 7-oji. Laukėm atvykstančių Skaudvilės teatralų su režisiere Zita Jurevičiene, kauniečių smagaus spektaklio, kurio režisierė Hana Šumilaitė ir, mano nuomone, vieno geriausio aktorių, o jau skaitovo tai tikrai – Andriaus Bialobžeskio. Jau nesistebim, kad vakare sužinom, jog ryt kažko negali daryti. Ar nuliūdom? Taip, bet visi linksmai pasakėm, kad jeigu kurį vakarą pasakys, kad rytoj galima eiti žmonėms dovanoti širdžių šviesą, tai lagaminai visų prie durų... Gal tik Andrius, kuriam visą gyvenimą atrodė, kad ką nusprendei, suplanavai ir turi įvykti, sekundei net pyktelėjo (kažin ant ko?), bet aš gerai žinau kodėl. Pavasariniam karantinui atėjus diena anksčiau turėjo Tauragėje vaidinti spektaklį. Durys, kaip sakoma, prieš nosį užsivėrė...
Ak, ta mūsų profesija, kurios vis tiek neišdavėm, nepardavėm ir jau liksim joje ir su ja. Su poezijos tekstais, su aktorių pasišventimu, su žiūrovų skambučiais, kurių sulaukiu labai daug... Paskambinę jie drąsina, palaiko, įkvepia, bet dažniausiai, pokalbiui įsibėgėjus, ta drąsintoja, palaikytoja, įkvėpėja būnu aš. Ta užsispyrėlė, einanti keliais, kaip Andrius Bialobžeskis, mums kartu daug metų atostogaujant Šventojoje aktorių poilsio namuose „Žaldokynė“ su jo legendine Baba Kaze (aktorė ir režisierė Kazimiera Kymantaitė) kas vakarą pajūriu eidavęs į Palangą prie Gintaro muziejaus klausytis simfoninio orkestro koncerto. Kai tas NESPĖJOM ne visada nuo mūsų priklauso, tai gal ir ne toks skaudus žodis. Kaip tada suspėsi, jeigu nežinosi, kaip būna, kai nespėji? Kaip neskaudės, jeigu nežinosi, kaip būna, kai skauda? O kada bus labai linksma diena, kaip tu suprasi, kad jinai linksma, jeigu prieš tai kažkurią dieną nepajusi nesuvokiamo iki sužaloto galvos kaulo užplūdusio liūdesio?
NESPĖJAU užsakyti Bažnyčių gatvėje Liaudies teatrui puošti eglutės. Kol galvojau, kaip puošim, visi užsisakė. Bet aš juk ir nepaimu pirmos pasitaikiusios pjesės, o paskui, kai ji guli prieš akis, nepradedu dėlioti taškų. Taigi, kai buvo sugalvota, kaip teatro eglė atrodys, jos mums neliko. „Nereikia miegoti, sugalvojai ir daryk“, – sakau sau, eidama pro jau sustatytas ir dar nepuoštas egles. Ir staiga, kaip dažnai atsitinka Kelyje, pasirodo Ženklas. Eglučių – 60! Liaudies teatrui – 60! Taigi tai yra tik simbolinis ženklas mūsų visų norui daryti gerus darbus. Ir, svarbiausia, pasidžiaugti kitų gražiais darbais. Ir padėkoti. Šiuo atveju – ir skaičiui 60!
O kada bus labai linksma diena, kaip tu suprasi, kad jinai linksma, jeigu prieš tai kažkurią dieną nepajusi nesuvokiamo iki sužaloto galvos kaulo užplūdusio liūdesio?
NESPĖJAU, bet VILTIS Gyva. Laukdami šv. Kalėdų prisimename, kaip buvo pernai, su kuo sėdome prie Kūčių stalo. Šiemet daugiau laiko (bent jau mūsų profesijos žmonės) praleidžiame su savimi, dirbdami kitus ne mažiau svarbius, o kartais dar sudėtingesnius darbus, besiruošdami susitikti su žiūrovais.
Ant mano buto koridoriaus sienos kabo keletas labai brangių įrėmintų fotografijų, kuriose esantys žmonės yra kaip šeimos nariai. Ir jų kasdien kaip ir nebepastebi. Paskutiniosiomis dienomis akis vis užkliūva už prieš daugiau kaip 50 metų darytos mano Pirmosios Komunijos nuotraukos. Joje su mumis, vaikais, stovi ir mūsų tikybos Mokytojas kunigas Vladas Rabašauskas, mane ir mano klasės draugę kaimynę Birutę poterėlių mokęs mano tėvų namuose. Mat buvo mūsų kaimynas, artimas tėvų draugas, 1967 m., 1968 m. su mūsų šeima sėsdavęs prie bendro Kūčių stalo. Manau, kad nei vienai, nei kitai pusei nebuvo labai lengva, tad giminiškų sielų susitikimas tais metais vėl buvo nulemtas. Juk tik 10 metų praėję, kai tėvai grįžo iš tremties. Brolis, sukirtęs rankom ir baigęs kažkurią klasę labai gerais pažymiais, šv. Kalėdų proga iš kunigo dovanų gauna tokį mažytį nematytą tranzistorių, prilygstantį stebuklui. Ir prasideda Gyvenimo Stebuklai. Su amžinu Perpetuum Mobile. Kartais, bet vis rečiau aplankant kunigą Vladą Panevėžio katedroje, Svėdasų bažnyčioje... Šią vasarą mamai (beje, jie abu tais pačiais metais, 1933-aisias gimę, sakau, kad reikia aplankyti. Ai, gal kitą mėnesį... Jau susiruošiau, bet išgirdau, kad šiuo metu... ne tas metas. Tad skambinu vieninteliam mamos broliui, savo krikšto Tėveliui, šiemet atšventusiam 90-metį. Ir dabar dar kartą sau pasakau, kad visada darysiu, ką sugalvosiu, greitai tikėdama, kad pavyks, kad nereikės gailėtis ir sakyti – NESPĖJAU.
Sugalvojome su Teatro kolektyvu gražiausius jubiliejinius renginius dar praėjusiais metais. Ir ne taip jau sunku buvo metų pradžioje surengti tradicinę Kraštiečių šventę Vilniuje, vasarą pakeliauti su teatru po Lietuvą, surengti nepaprastai šiltą velykinių eilių skaitymą Tauragės katalikų bažnyčioje, parapijos salėje sutikti Vytautą V. Landsbergį ir jo filmą „Vanago portretas“, paruošti, visokiais būdais derinant susitikimų vietas ir repeticijų grafikus, net dvi naujas premjeras, sukviesti gausų būrį žiūrovų į Vido Bartmino sodyboje-bityne tradicinį vasaros pabaigos renginį, Kultūros rūmuose pristatyti knygą, skirtą Liaudies teatro 60-mečiui, pabūti prisiminimais su jau išėjusiais į amžinąją šviesą, apsikabinti su gausiu dabartinių teatralų būriu, nusilenkti žiūrovui, dėl kurio ir gyvename, ir esame, ir būsime.
Gruodžio 12-ąją turėjome Kultūros rūmuose parodyti premjerą „Stot! Teismas eina!“ ir baigti jubiliejinius teatro metus. Spektaklis pastatytas remiantis septyniais jau statytais Liaudies teatre spektakliais iš lietuviškos dramaturgijos XIX a. pabaigos–XX a. pradžios aukso fondo. NESPĖJOM? Spėjom, nes nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tauragės kabelinė televizija nufilmavo visą spektaklį. Man taip gražu ir reikalinga, kad kasdien vis žiūriu nors mažą ištraukėlę ir esu tikra, kad kai „Po mūsų nebebus mūsų“ (Vidmantės Jasukaitytės knygos pavadinimas), ieškos to įrašo visi, kurie prisimins su džiugesiu mus pažinę…
Premjerinio spektaklio „Stot! Teismas eina!“ akimirkos. Asmeninio albumo nuotraukos
Genovaitė Urmonaitė. Asmeninio albumo nuotrauka
Genutės Urmonaitės Pirmoji Komunija. Asmeninio albumo nuotrauka
