Spektaklis Keturakis „Amerika pirtyje“ Danguolės ir Raimundo Ramanauskų sodyboje. 2014 m. Iš kairės: Raimundas Ramanauskas, Lina Misiulytė, Genovaitė Urmonaitė
Spektaklis Žemaitė „Trys mylimos“ Zofijos ir Jono Košių sodyboje. 2005 m. Iš kairės: Zofija Košienė, Vitalija Juškevičiutė, Genovaitė Urmonaitė.
Spektaklis Kazimieras Būga ir Mykolas Palionis „Dėdė atvažiavo“ Rimutės ir Vaclovo Karbauskių sodyboje. 2015 m. Iš kairės: Audronė Masedunskaitė, Orestas Valančius, Onutė Biknerienė, Vigantas Užmiškis, Genovaitė Urmonaitė, Eugenijus Kriaučiūnas
Spektaklis Kazimieras Čiplys-Vijūnas „Bobutės susipyko“ Elvyros ir Algio Valinčių sodyboje. 2012 m. Iš kairės: Raselė Pocienė, Vida Meiland, Genovaitė Urmonaitė, Elytė Loveikienė, Edmundas Mažrimas, Onutė Biknerienė, Jonas Dadūra, Orestas Valančius, Liutauras Fetingis, sėdi Algis ir Elvyra Valinčiai.
Spektaklis Aleksandras Fromas-Gužutis „Gudri našlė“ Vido Bartmino šeimos sodyboje-bityne. 2018 m. Iš kairės: Edvinas Kleinas, Genovaitė Urmonaitė, Vytautas Jocys, Nojus Mockus
Karantinas pakeitė menininkų gyvenimą – menas masiškai išėjo į aikštes, gatves, kitas netradicines erdves. Pavienių atvejų buvo ir anksčiau, tačiau šiemet tai tapo visuotiniu judėjimu. Genovaitei Urmonaitei tai nebuvo iššūkis – tokį scenos meno pateikimo būdą dar prieš 15 metų pakoregavo pats gyvenimas. Šiemet, kai Tauragės liaudies teatras mini savo 60-metį, jo vadovė ir režisierė sako: „Per tokias patirtis, kai beveik kas mėnesį atsirandi kitoje vietoje su unikaliais pastatymais ir besikeičiančia aktorių vaidyba, improvizacijomis, klaidomis ir nesėkmėmis, vėl kyli, eini ir suvoki, kad svarbiausia šioje teatrinėje veikloje yra Žmogus“.
– Kaip gimė mintis pradėti vaidinti, kurti spektaklius ir juos rodyti netradicinėje erdvėje?
– 2005-ųjų metų kovo 18 d. įvyko asociacijos „Mažoji scena“ atidarymas. Dar tik keturis mėnesius nebedirbau etatu Liaudies teatre. Jau vedžiau lietuvių kalbos ir literatūros pamokas mokykloje, už nugaros – 25-eri teatriniai metai, didžiulė patirtis. Bet – jeigu naujas etapas, tai ir turi būti kažkas nauja. Tuo labiau, kad niekada nemėgstu drungno vandens ir takų, smėliu pabarstytų...
Po asociacijos iškilmių, kurios vyko Tauragės apskrities viršininko administracijos salėje ir kuriose dalyvavo tuometis Kultūros viceministras, kompozitorius, Nacionalinės premijos laureatas Faustas Latėnas, Pagėgių savivaldybės Šilgalių mėgėjų teatras, Jurbarko vaikų folklorinis ansamblis, Tauragės vyrų choras, Šilalės sakralinės muzikos ansamblis bei pilnutėlė salė neslepiančių susidomėjimo (kai kurie net ir skepticizmo) žiūrovų, – o kas čia bus? Ar išsilaikys? O kam reikia? Juk, sakė, skersai gatvės – dvi kultūrinės oficialios įstaigos. Drąsu? Taip. Bet klausai širdies balso, kuris nemeluoja. O dar po mėnesio įvykus renginiui, skirtam Motinos dienai, toje pačioje salėje dalyvaujant Martyno Mažvydo mokyklos 6 ir 8 klasių, kurioms dėsčiau lietuvių kalbą ir literatūrą, mokiniams, muzikantams iš Panevėžio Povilui Vyšniauskui bei Julijai Maksimiec, poetei Vidmantei Jasukaitytei, nusprendžiau, kad viskas buvo ir yra įmanoma. Tad naujoji premjera, kurią jau ir repetavome Jūros gatvėje, Zofijos ir Jono Košių sodyboje, ten ir turi įvykti. Šeimininkai draugiški, vieta ideali fantazijai skleistis, repeticijoms vakarai pasitaikė be lietaus ir net saulėtai šilti, tai ko nekviesti žiūrovų? Birželio 12 d. įvyko premjera – Žemaitės „Trys mylimos“. Be pačios Zoselės ir manęs, pakviečiau vaidinti teatre dar nevaidinusius aktorius: mokytoją Vitaliją Juškevičiutę, buvusį Gaurės mokyklos direktorių Juozą Vaitkų, vaistininką Robertą Marcinkevičių. Žiūrovų prigužėjo pilnas kiemas, juos bandonijos garsais pasitiko Raimundas Ramanauskas bei Giedrius Jagminas, kaimynai sėdėjo savo kiemuose už tvorų, visi plojo, juokėsi. Jaučiausi, kaip atsidūrusi XIX amžiaus slaptame lietuviškame vakare... Ir kai po spektaklio dviejų moterų – Rasos Liorančienės ir Reginos Mičiulienės, kurios padėjo, kad įvyktų premjera, paklausiau nuomonės, kažkuri atsakė, jog nematė, tik galvojo, kad man pasisektų. Ir penkiolikai metų praėjus aš nerandu dėkingumo žodžių, tik visada laukiu jų premjerose, vadinu talismanais ir žinau, kad joms esant mums sekasi...
– Na, juk galėjot ir kitais metais pastačius spektaklį jį rodyti Košių namų kieme?
– Galėjom, bet galvojau, jog reikia patikrinti žmonių draugiškumą, sąmoningumą, meilę teatrui, humoro bei rizikos jausmus bei faktorius ir bandyti brautis į privačias valdas. Oi, koks saldus jausmas priimti iššūkius, kelti pačiam kliūtis, jas įveikti, o jeigu kada ir kitas numes rąstą per kelią, tu jau sugebėsi jį patraukti...
Spektaklis – Kazimieras Čiplys-Vijūnas „Bobutės susipyko“ – buvo repetuojamas Elytės ir Vlado Loveikių kieme, T. Ivanausko gatvėje. Likus savaitei iki premjeros persikraustėme repetuoti į tą erdvę, kurioje ir įvyko premjera. Tai Butkelių kaime esanti tautodailininkų Agutės ir Zenono Radvilų sodyba. Erdvė vaidinti buvo fantastiška. Tai ir kalnelis, kylantis į gatvę, kuria pareidavo Edmundas Mažrimas namo neva žvyrą vežęs, tai ir iš pakalnės tikro daržo atbėgęs Liutauras Fetingis, rankoje laikydamas kaimynės Elytės Loveikienės ožkos nugraužtą kopūstą. Oi, supyks Onutė Biknerienė, tad nuo pakrantės atėjusi kaimynė atsisėsti jau nebus kviečiama, bet su šluota vejama lauk ir net dovanos – kiaušiniai pasipils ant žiūrovų galvų...
– O ką spektakliui suteikia ta netradicinė ir vis kita aplinka?
– Kiekvieną spektaklį repetuojant netradicinėje erdvėje jis įgauna ypatingą spalvą, leidžia smagiai prisiliesti prie literatūrinės medžiagos ir kuo autentiškiau bandyti perteikti tą senąja gerąja klasika tapusią lietuvių literatūrą, o per ją – ir to meto žmonių gyvenseną, kalbą, papročius. Smagu, kad repeticijose, kurios dažniausiai vykdavo vasarą, galėdavo dalyvauti aktorių vaikai, tų žmonių, kurie svetingai mus priimdavo savo sodybose, artimieji. Būdavo savotiškos edukacinės valandėlės, kai iš vėjo nulaužta medžio šaka tapdavo senelio lazda, o ant šiaudų kitkų ar sukrautos šieno kupetos vykdavo vos ne pagrindinis veiksmas.
Spektaklį „Bobutės susipyko“ vaidiname jau daugiau kaip 10 metų. Prisitaikome vis naujose erdvėse – ar tai būtų Elvyros ir Algio Valinčių sodyba, ar Vilniaus Mažasis teatras, kur kasmet renkasi mūsų tikrai taip mylimi, šeimos nariais tapę kraštiečiai...
Kelis metus vaidinome Danguolės ir Raimundo Ramanauskų sodyboje. 2014 metais minėjome pirmojo viešojo lietuviško vaidinimo – Keturakio „Amerika pirtyje“ – 115-ąsiais metines. Turbūt nėra teatro, kuris vienaip ar kitaip neminėtų, neprisimintų tos datos, kai 1899 m. rugpjūčio 20 d. į Palangą, tuomet dar priklausančią Rygos gubernijai, miesto šviesuolių suburti drąsiam žingsniui pastatyti spektaklį tada, kai lietuviška spauda buvo uždrausta, ryžosi įvairių profesijų, ne profesionalai artistai. Rizikuodami suėmimais ir kitokiomis bausmėmis. Labai vaizdžiai tą dieną yra aprašiusi Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kai, rodos, matai ne tik iš aplinkinių vietovių arklių traukiamais vežimais atvykstančius žiūrovus, bet girdi ir jauti jų alsavimą, matai degančias akis. Ir kaip mums nesistengti tikrąja prasme lakstyti po pievą, išeiti iš bet kokių scenos rėmų Ramanauskų sodyboje, kai pats šeimininkas Raimundas kinkosi savo gražiausią arklį, sėda važnyčioti ir pro žiūrovus veža Bekampienę (mane) ir Agotą (Lina Misiulytė) pro žiūrovus į turgų. O po spektaklio pats šeimininkas visiems žiūrovams verda košę... Tad teatralams kitais metais nuvykus į Gruziją ir iš anksto suderinus su Tbilisyje įsikūrusia Lietuvos ambasada pavyko spektaklį suvaidinti ambasados kieme. Juolab, tai dar prasmingiau, nes Keturakis garsiąją komediją ir rašė Tbilisyje.
O vieną vasarą kilo mintis pasiprašyti, kad į savo gražiąją namų teritoriją įsileistų buvęs dvi kadencijas Seimo narys Vaclovas Karbauskis. Šeima gerai pažįstama, lankydavosi Liaudies teatro premjerose, o man net teko tikrai laimė du mėnesius Liuksemburge būti aukle jų 1 metų anūkui. Sūnaus šeima turėjo albumą su įžymių, Lietuvai nusipelniusių žmonių nuotraukomis. Mudu su Augustėliu vartėme jį ir aptikome fantastiškai gražią prezidento Valdo Adamkaus ir jo žmonos Almos nuotrauką jaunystėje Romoje vienoje iš aikščių. Ir vaikas visada, kai paklausdavau, kur Adamkus, surasdavo jo nuotrauką. Vieną kartą bakstelėjo į aikštėje tupintį balandį ir nuo to laiko, paklausus, kur Adamkus, jam visada norėjosi bakstelti tik į balandį... Va šitaip, ir maži, ir dideli pasako, kad svarbiausia žemėje – taika. Tad taikingai ir draugiškai spektaklį – „Dėdė atvažiavo“ – ir pradėjome repetuoti Karbauskių sodyboje. Pavėsinėje vakarais garuodavo šeimininkės Rimutės ruošta žolelių arbata, šeimininkas pjovė žolę, nešė kėdes ir suolus, tad premjeros dieną būtų pravertęs dar vienas savanoris, kuris būtų reguliavęs į premjerą atvykstančių mašinų srautą. Spektaklį parodėme dar 18 kartų ir būtume galėję džiuginti žiūrovus dar ne vienerius metus, bet vienam aktoriui išsikėlus gyventi į užsienį, tiesiog nekilo ranka ieškoti, kas jį galėtų pakeisti. Tiesiog man kartais negalioja senas posakis, kad nepakeičiamų žmonių nėra. Tokiais atvejais aš atsakau, – žiūrim, ką į ką keičiam. O tada ir sprendimas kitoks ateina.
Net ketvirtus metus gerąja žodžio prasme užimti Vido Bartmino sodybą-bityną patarė jo mylima pusseserė, o mano kaimynė Zelma Bendikaitė-Okmanienė. Tai tik pasakymas ir priminimas visiems žmonėms, kad su kaimynais sugyventi tiesiog būtina, privaloma, nes tai nuskaidrina gyvenimo kasdienybę. Juk todėl su džiaugsmu žiūrime į darniai darnioje bendruomenėje pavėsinę statančius, šiukšles renkančius, žuvienę prie bendro laužo verdančius ir dainas traukiančius kaimynus... Pasidžiaugti, padėti, patarti, susipažinti, tobulėti – tokia mintis ir buvo parodžius trejus metus iš eilės Vido sodyboje spektaklius – „Burtininkė“, Aleksandro Fromo-Gužučio „Gudri našlė“, Stasio Žemaičio „Mirta Činčibiraitė“. Per kiekvieną repeticiją pasirodydavo pats šeimininkas su medumi ir agurkais, su gira ir obuoliais... Ir vis prakaitą braukdamas, nes mums vis kildavo naujų minčių, kurių kitai dienai be Vido pagalbos niekaip nespėdavome padaryti. Bendromis pastangomis, tikrai sunkiu darbu premjeros dieną sulaukdavome ne tik džiaugsmo, ne tik iš Tauragės atvykstančių žiūrovų, bet ir palaimos, kai jiems skirstantis dar ilgai netildavo Bartminų šeimos kapelos muzikos garsai ir liaudiškų dainų žodžiai.
– Per televiziją mačiau, kad ir Oskaro Koršunovo teatras vaidina spektaklius Vilniuje, netradicinėse erdvėse, kur bilietai dingsta per valandą. Taigi ir scenos korifėjai prisimena lietuviško teatro ištakas...
– Režisierius O. Koršunovas, kurį nepaprastai gerbiu ir myliu, per tą pačią televizijos laidą sakė: „Užaugom (teatras) be dotacijų darže kaip piktžolė, bet daržą papuošėm“. Jiems, kaip ir mums, tai buvo ir yra savotiška nubrėžta gairė, kaip galima dirbti.
Per tokias patirtis, kai beveik kas mėnesį atsirandi kitoje vietoje su unikaliais pastatymais ir besikeičiančia aktorių vaidyba, improvizacijomis, klaidomis ir nesėkmėmis, vėl kyli, eini ir suvoki, kad svarbiausia šioje teatrinėje veikloje yra Žmogus. Scenoje, salėje, užkulisiuose, šiuo metu likęs namuose ir galbūt sergantis, o gal paprasčiausiai nelabai ir mylintis teatrą, nesilankantis jame... Bet tu gerai žinai, kad dirbi ir Jam. Žmogui.
Visų visų lauksime rugpjūčio 30 d. nuo 14 val. Vido Bartmino sodyboje-bityne, kur matysite spektaklį, ištraukas iš spektaklių, klausysitės poezijos ir muzikos, laižysite medų!
Spektaklis Keturakis „Amerika pirtyje“ Danguolės ir Raimundo Ramanauskų sodyboje. 2014 m. Iš kairės: Raimundas Ramanauskas, Lina Misiulytė, Genovaitė Urmonaitė
Spektaklis Žemaitė „Trys mylimos“ Zofijos ir Jono Košių sodyboje. 2005 m. Iš kairės: Zofija Košienė, Vitalija Juškevičiutė, Genovaitė Urmonaitė.
Spektaklis Kazimieras Būga ir Mykolas Palionis „Dėdė atvažiavo“ Rimutės ir Vaclovo Karbauskių sodyboje. 2015 m. Iš kairės: Audronė Masedunskaitė, Orestas Valančius, Onutė Biknerienė, Vigantas Užmiškis, Genovaitė Urmonaitė, Eugenijus Kriaučiūnas
Spektaklis Kazimieras Čiplys-Vijūnas „Bobutės susipyko“ Elvyros ir Algio Valinčių sodyboje. 2012 m. Iš kairės: Raselė Pocienė, Vida Meiland, Genovaitė Urmonaitė, Elytė Loveikienė, Edmundas Mažrimas, Onutė Biknerienė, Jonas Dadūra, Orestas Valančius, Liutauras Fetingis, sėdi Algis ir Elvyra Valinčiai.
Spektaklis Aleksandras Fromas-Gužutis „Gudri našlė“ Vido Bartmino šeimos sodyboje-bityne. 2018 m. Iš kairės: Edvinas Kleinas, Genovaitė Urmonaitė, Vytautas Jocys, Nojus Mockus
