Laisvalaikis

Liaudies išmintis, kad savam krašte pranašu būti nelengva, neretai pasitvirtina ir šiandien. Šimtai ir tūkstančiai kraštiečių svetimose šalyse pasiekia karjeros aukštumų, susikuria patogų gyvenimą ir grįžti gimtinėn nė nesvarsto. Vis dėlto ši patarlė tinka ne visiems. Yra žmonių, kurie, pamatę pasaulio, suvokia, kad gyvenimo prasmę ras tik gimtajame krašte. Tai liudija Simo Gaidelionio ir jo šeimos, kuriančios savo gyvenimą Eičiuose, istorija. Nors Eičiai kam nors gali pasirodyti Dievo pamirštu kaimeliu, Simas juos vadina tiesiog rojumi ir čia mato didelių galimybių, kai žmonės supras, kiek daug jie gali, jei tik pradeda daryti ir veikti patys, o ne laukia kokio nors stebuklingo išganymo.

– Šiek tiek papasakokit apie emigraciją – kodėl išvykote, ką veikėte užsienyje ir kaip apsisprendėte grįžti.

– Išvykau 2009 m., kai buvo beįsibėgėjanti 2008 m. krizė, dirbau kurjeriu vienoje įmonėje Klaipėdoje, išėjau iš jo, kito darbo ilgokai neradau, tad ir išvažiavau į Norvegiją. Pradžioje pradėjau dirbti, kaip ir dauguma, „juodą“ nelegalų darbą, nuo žmogaus prie žmogaus įvairius statybos ir remonto darbus. Pusmečiui prabėgus gavau keletą užsakymų Osle, juos įvykdęs likau jo apylinkėse. Sukontaktavęs su keliais draugais, kurie jau gyveno ten, pradėjau daugiau dirbti Osle. Po kelių mėnesių pavyko įsidarbinti įvairius darbininkus laikinam darbui išnuomojančioje agentūroje. Pradėjau nuo prastesnių ir trumpesnių darbų (įvairūs statybų valymo darbų, griovimo darbai ir pan.), vėl pradėjau gauti gerų atsiliepimų apie save iš klientų, todėl įmonės vadovai pradėjo duoti vis geresnių, geriau apmokamų darbų. 2011 m. vasarą laikinai papuoliau į įmonę, kuri užsiėmė pramoginėmis palapinėmis, angarais, dirbti sandėliuose, kadangi aš Lietuvoje dirbau darbą, susijusį su sandėliais ir logistika, tad buvo vienas malonumas, palyginus su statybomis. Iš kelių dienų laikinas darbas virto kelių mėnesių, kol baigėsi vasaros sezonas. Vėliau buvau pakviestas pasilikti, tad išėjau iš agentūros ir pradėjau darbuotis joje. Joje išdirbau beveik 5 metus, už gerą darbą buvau įvertintas ir kilau pareigose, teko padirbėti sandėlio vadovo pavaduotoju, logistikos vadybininku, tiekimo vadybininku. Per tą laiką išmokau norvegų kalbą. Vėliau perėjau į kitą įmonę, kuri užsiėmė tuo pačiu ir dirbo tame pačiame segmente, bet jos darbuotojai buvo senbuviai, nuo  pirmosios įmonės atsiskyrę dėl vidinių konfliktų. Oficialiai naujoje įmonėje pradirbau iki pat šių metų vasario, dirbdamas tiekimo/logistikos/sandėlio skyrių vadovu.

Išvažiavęs į Norvegiją visąlaik svajojau grįžti atgal, gyvenau ir svajojau, kaip būtų faina grįžti, bet dėl neblogo darbo, geresnių sąlygų vis nesiryždavau. Bet įvykus keliems dideliems gyvenimo posūkiams, nusprendžiau likti su šeima čia, Lietuvoje. Tuo labiau, jog pamačiau didelių galimybių būtent čia Tauragės regione, kur buvo įsikūrusi mano žmona.

– Grįžę į Lietuvą pasirinkote gyventi atokiame kaime – Eičiuose. Kodėl?

– Atokiame? Kas kaip supranta ir kas kaip mato. Osle 15 km nuo centro dar net nepasieki Oslo miesto ribos ženklo. Tad man Eičiai yra kurortinės vertės priemiestis, kuris būtų labai brangus Oslo regione. Arti gamtos, atokiau nuo pagrindinio kelio, švarus oras ir ramybė, jokių miesto kamščių ar dulkių... Tiesiog rojus.

Nuotrauka

– Paprastai žmonės nesikelia į kaimą gyventi vien jau dėl to, kad ten nėra darbo, o kasdien važinėti nepatogu. Yra turbūt ir daugiau nepatogumų, pavyzdžiui, ar gerai veikia internetas? Kokius matote gyvenimo kaime privalumus ir trūkumus?

– Įdomus klausimas... Manau, kad viskas priklauso nuo žmogaus ir ko jam reikia... Dar kartą pasikartosiu, Norvegijos atstumų masteliais, visa Lietuva yra vienas tik regionas ar rajonas. O 15 km – ašara Jūroj net ir Vilniaus ar Kauno masteliais, tad tas nepatogumas yra daugiau privalumas. Internetas.... Na taip, dar kol kas neturim šviesolaidinio, bet šiais laikais mišrus internetas puikiai tenkina poreikį, mobilusis ryšys su 4G pakankamas naudotis išmaniojo telefono privalumais. O privalumų daug daugiau – gyvenam ramiai, švariame ore, jokio miesto šurmulio, gatvių triukšmo, darželiuose užsiauginam savo ekologiškesnių daržovių ir pan., pasivaikščiojimai ar pasivažinėjimai dviračiu miške... Galima dar daug vardinti, bet čia priklauso nuo žmogaus požiūrio, ko jam reikia.

– Kaip jaučiatės gyvendami, kaip daugelis pasakytų, užkampyje? Ką veikiate, kokios jūsų mėgstamiausios pramogos? Ar miestietiškų pramogų nepasiilgstate

– Užkampis galbūt tam, kas niekad nebuvo nuėjęs toliau negu mato tą kažkokį kampą. O jei rimtai, man tai yra pats didžiausias ramybės centras. Mano mėgstamiausios pramogos – aktyvus laisvalaikis, sportas, dviračiai ypač miške, ne ant asfalto... Tad man čia idealu ir viskas vietoj, vos išėjus pro duris. Ką mes vadiname miestietiškomis pramogomis? Į Tauragę atvykstu tada, kada noriu ir kiek noriu (išskyrus karantino ribojimus). Jei reikia ar ko trūksta, nuvykstu į Klaipėdą ar Kauną, o kasdieniniame gyvenime pilnai užtenka to, kas yra. Gyvenau Panevėžyje, Kaune, Klaipėdoje ir Osle bei jo regione, tad miesto atsikandau jau pakankamai.

– Kaip kaime jaučiasi jūsų šeima? Ką atsakytumėte tiems, kurie įsitikinę, kad didmiestyje vaikai gauna kur kas geresnį išsilavinimą?

– Mano šeima jaučiasi gerai, nes čia nėra koncentracijos stovykla, jei yra koks noras ar pageidavimas, nuvykstame ten, kur norim. Mano galva, kad vaikai gauna gerą išsilavinimą ten, kur mokytojai yra geri, ir nesvarbu, ar kaime, ar miestelyje, ar didmiestyje. Svarbu, kad švietimo įstaiga koncentruotųsi į vaikų išsilavinimo kokybę, o ne programos įvykdymą, ką dabar pastebiu mūsų švietimo įstaigose.

– Kaip suprantu, esate veiklus žmogus. Kuo užsiėmėte Eičiuose, kaip įsitraukėte į bendruomenės veiklą, ir ne tik – juk esate ir VVG narys?

– Kai pernai grįžau į Lietuvą per savo tėvystės atostogas, turėjau laiko save realizuoti truputi kitaip nei esu pripratęs. Eičiuose esu naujas gyventojas, tik keletas metų, kai čia atvykdavau, ir tik nuo pernai pradėjau gyventi nuolat. Susipažinau su Eičių gyventojais, kartu pradėjom kelti ir bandyti spręsti problemas, norėjosi atgaivinti gyvenvietę. Aktyviai pareiškiau norą įsigyti kaime lauko treniruoklius, tada čia suveikė puikiai veikianti sistema, buvo duoti reikiami kontaktai – Tauragės r. VVG vadovės Nijolės Tirevičienės bei jos kolegės Laimos Šveikauskienės, kurios pasirūpino manimi ir kaip pirmokėliui surašė viską, ką turiu padaryti nuoseklumo tvarka, pamokė, kaip rašyti projektą, tada nukreipė į Tauragės rajono savivaldybės skyrių, kuris dirba su bendruomenėmis, jie padėjo tinkamai susirinkti reikalingas pažymas ir reikalingus dokumentus. Kadangi sistema sudirbo tiksliai, mes laimėjome projektą, ir lauko treniruokliai jau stovi Eičiuose. Eičių bendruomenėje vyko naujo pirmininko rinkimai ir jos nariai patikėjo bendruomenės vairą man, tai buvo daugiau avansu, tad dabar dirbam kartu ir bandau jų nenuvilti bei viršyti Jų lūkesčius. VVG nariu tapau automatiškai, kaip bendruomenės pirmininkas. Jau įvykdėme keletą projektų, pasikeitėme viso kaimo suoliukus, įgyvendiname bendruomeninio verslo projektą „Pavėžėjimo ir buitinių paslaugų teikimas vietos gyventojams“.

– Žinau, kad vėl tapote studentu. Kas paskatino vėl mokytis?

– Mokytis paskatino žinių stygius, kaip būtų galima plėsti kaimo bendruomenės veiklą, pradėjau dalyvauti Tauragės r. VVG rengiamuose įvairiuose mokymuose bendruomenėms, taip įgavau reikiamų žinių ir norėjosi plačiau. Vieną dieną gavau pasiūlymą iš Tauragės rajono VVG ir prof. Vilmos Atkočiūnienės (ji vesdavo įvairius mokymus), kad kviečiama mokytis į VDU Žemės ūkio akademijos Kaimo plėtros administravimo magistro programą, tad pasirodė tinkama sritis plėsti žinias, tad užpildžiau paraišką ir įstojau... Iš Tauragės regiono esam dviese, tad sistema veikia puikiai.

– Ar tiesa, kad atsikraustyti į Eičius jau pavyko įtikinti ir savo draugus?

– Taip, jau esame įtikinę ir giminaičius, ir keletą draugų, tad laisvi butai nuperkami. Džiaugiamės, kad vyksta ir natūrali kaita Eičiuose. Tikimės ir jaunų šeimų su vaikais, nes turime tiek ikimokyklinukų grupę, tiek pradinukų klasę, tiek Vaikų dienos centrą „Girinukas“, taigi vaikai bus užimti nuo 8 iki 18 val.

– Kokią matote „Karšuvos“ bendruomenę ir apskritai nuošalius kaimus ateityje, kokia jūsų vizija?

– Eičių bendruomenę „Karšuva“ matome stiprią ir savarankišką įvairiais aspektais. Kai Lietuvoje žmonės supras, kiek daug jie gali, jei tik pradeda daryti ir veikti patys, o ne laukia kokio nors stebuklingo išganymo... Tada nekils jokių bėdų, reikia tiesiog įdėti darbo, širdies ir viską daryti kaip sau.

Nuošalūs kaimai nėra problema, problema yra jaunimo stygius juose... Dabar visi labai daug ko nori lengvai, bet nenori įdėti darbo, kad tai turėtų, todėl ir keliasi į miestus, nes ten daugeliu dalykų yra pasirūpinta. Nereikia šluoti daugiabučio kiemo, nereikia pjauti žolės, kažkas surenka šiukšles ar suremontuoja, kas yra sulaužyta, tiesiog kažkas viskuo pasirūpina, o jums telieka gyventi ir džiaugtis arba būti nepatenkintiems...