Laisvalaikis

Tauragės muziejaus talismanu yra tapęs nykštukas barzdukas. Jį rasime stovintį ant pilies šulinio (autorius Kęstutis Plyskaitis), Archeologijos bokšte galite juo tapti įkišęs galvą į muliažą. Barzdukas animaciniame filmuke pasakoja apie skalvių istoriją Tauragės krašte. Naudojame reklaminius muziejaus knygų skirtukus, ant kurių užrašas: „Nykštukai barzdukai, suradę milžino dantį, iškart įkuria muziejų“ po edukacijos „Archeologija įdomiai“ vaikai gali gauti lipdukų su barzduko atvaizdu. Vos prieš keletą dienų muziejuje pastatytas suvenyrų aparatas, su kuriuo iš savo 5 ct monetos galite pasigaminti vieną iš keturių suvenyrų, taip pat ir su barzduko atvaizdu. Dar neseniai apie tokį beveik niekas nežinojo. Iš kur jis atsirado?

Barzduko išpopuliarėjimas

2009–2015 m. studijuojant archeologiją teko nemažai gilintis apie mūsų krašte žmonių tikėtas dievybes bei mitologines vietas. Nuo 2016 m. įstaiga perėjo daugybę pertvarkų laiką, buvo ieškoma naujo įvaizdžio, simbolio. Man užsiminus apie tokį barzduką, kolektyvui veikėjas patiko. Bet ypatingai legendą apie jį išvystė ir tarp lankytojų išplatino buvęs direktoriaus pavaduotojas Viktoras Kovšovas. Barzdukai – nykštukai, nešantys ir saugantys javus, kaukų sinonimas. Lauksargiai – pasėlių bei javų dievybės, globojančios kaimą.

Trumpai apie skalvius

Save žemaičiais laikantiems krašto gyventojams gali būti ne taip aišku, kas tie skalviai. Tai nukariauta ir vėliau su lietuviais asimiliavusi gentis, gyvenusi dabartiniame pietiniame Tauragės r., Pagėgių sav., vakariniame Jurbarko r. ir Kaliningrado srities Ragainės (Neman) r., Gastų (Slavsk) r. bei Lazdynų (Krasnoznamensk) r. vakaruose. Į besiformuojančią lietuvių tautą įsilieję skalviai kontroliavo Nemuno žemupį iki pat XIII a. pab., kai čia pradėjo brautis prūsų gentis nukariavę kryžiuočiai. Skalviai pasižymėjo savitais papuošalais, apranga, vietovardžiais, padavimais, tačiau natūralu, kad turėjo daug panašumų su savo kaimynais nadruviais, žemaičiais, lamatiečiais. Istorija taip suklostė, kad skalvių gyventos žemės didžiąja dalimi pateko į vokiškai kalbančių atėjūnų valstybes: Prūsiją, o nuo XIX a. pab. – Vokietiją. Neatsitiktinai iki pat sovietų atėjimo Tilžės rytinis kvartalas vadinosi Tilžės Prūsais, o netoli Mikytų buvęs kaimas – Prūseliais. Šalia Tilžės pastatytas vis dar nenaudojamas naujas tiltas ir aplinkkelis Kaliningrado srityje praeina pro pat Vorpilio piliakalnį ir Paskalvių (Dubki) kaimą. Legendinis Rambynas – pats Skalvos centras.

Apie mitologiją rašę tyrėjai

Amžininkų, gyvenusių tada, kai pagoniškos tradicijos dar buvo plačiai praktikuojamos, užrašai yra aukso vertės. Kalbant apie vakarų baltus: prūsų gentis, kuršius, nadruvius bei skalvius, tikras lobis yra Mato Pretorijaus 18 knygų rinkinys „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“, kurias autorius parengė XVII a. antrojoje pusėje. Aktualiausios 4, 5 ir 6 knygos, kuriose „užkonservuotos“ to meto vietinių baltų tradicijos ir tikėjimai, o skalviai ten minimi gan dažnai. Knygų autorius, istorikas, to meto standartais pasižymėjo nešališkumu ir kritiniu mąstymu, todėl jo knygos iki šiol yra vienas pagrindinių šaltinių atkuriant buvusias tradicijas. Nėra abejonės, kad XVII a. daug pagoniškų reliktų jau buvo nunykę, kadangi krikščionybė šiuose kraštuose jau karaliavo keturis šimtmečius. Nepaisant to, knygose randame daugybę įdomių papročių, kuriuos dvasininkija smerkė arba nesuprato. Nereiktų abejoti, kad to meto gan konservatyvūs valstiečiai iš kartos į kartą perduodavo šimtametes tradicijas. M. Pretorijaus knygose randame užrašus apie skalvių šventų ąžuolų, liepų, kriaušių garbinimą, tikėjimą nykštukais barzdukais, bezdukais ir kaukais, kurie visi yra  po žeme gyvenantys dievukai. Tarp šių dienų archeologų mitologinių vietovių reikšmę savo darbais įrodo Vykintas Vaitkevičius. Ryškiausiai jo veiklą iliustruoja dvi knygos: „Senosios Lietuvos šventvietės. Aukštaitija“ ir „Žemaitija“ bei vėlesnė knyga „Alkai“. Kitas mitologinius Nemuno žemupio, o ir visos Mažosios Lietuvos bei Tvankstos (Sembos) teritorijos objektus tyręs yra lietuvininkas, Kanadoje po karo apsigyvenęs kalbininkas Vilius Pėteraitis.

Kitą svarbių šaltinių dalį sudaro vardynai: „Lietuviški tradiciniai vietovardžiai. Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos“, „Vietovardžių žodynas“, „Lietuvių hidronimų etimologijos žodynas“ ir „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ tomai. Naudojantis jais buvo rasti akivaizdžiai mitologinę reikšmę turintys vietovardžiai, nepaminėti kitų mokslininkų.

Dar vieną svarbią šaltinių dalį sudaro užrašyti padavimai. Svarbiausias iš leidinių yra: „50 gražiausių Mažosios Lietuvos padavimų“, kraštiečio Jono Bickos ir Frico Tumoso sudarytas tarpukariu ir išleistas Lauksargiuose prieš pat Hitleriui okupuojant šį kraštą. Dėl savo saugumo autoriai turėjo skubiai sunaikinti didžiąją dalį tiražo. Muziejuje saugomas originalas. Knygoje užrašyti padavimai daugiausia apie piliakalnius, bet kartais kalbama ir apie šventus akmenis, šventus medžius. Skalvos padavimų rasime ir Jono Basanavičiaus knygoje „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“, Jono Balio rinkinyje „Iš Mažosios Lietuvos tautosakos“, Jono Remeikos „Kai dar amžina ugnis ruseno“.

Dykros

Ieškant informacijos rasta gan nemažai ankstesnių tyrėjų nepastebėtų mitologinės kilmės vietovardžių, ypač pietų Skalvoje, kuri šiandien Lietuvai nepriklauso. Sudėję visus objektus į lentelę bei sudarę žemėlapį galime susidaryti bendrą paplitimo vaizdą. Jau pakanka duomenų teigti, kad Nemuno žemupio kultūrą (gyvavusią I–VI a.), o vėliau iš jos kilusius skalvius supo dykros. Dykrų – neapgyventų tarpgentinių teritorijų, kurios pelkėtos, miškingos ir sudievintos, teoriją iškėlė archeologas Valdemaras Šimėnas. Kartografuoti objektai tik paliudija, kad mitologinių objektų nemažai esama dykrų pakraščiuose.

Visgi paaiškėjo, kad didžiausia mitologinių objektų ir vietovardžių sankaupa yra Skalvos centre – aplink Rambyną ir į šiaurę nuo jo – Lauksargių apylinkėse. Išimtį sudaro į šiaurę nuo skalvių plytėjusios teritorijos – šiaurinis Tauragės rajonas. Plačios teritorijos buvo apleistos Nemuno žemupio kultūros, kuri čia retai išsibarsčiusi gyveno iki VI a. Dabartiniai archeologiniai duomenys leidžia teigti, kad šią teritoriją iš šiaurės atkeliaujantys žemaičiai ėmė įsisavinti tik valstybės susidarymo laikais – XIII a. Tai buvo palanki terpė baltų dievybėms gyventi, todėl čia gausu ir mitologinių vietų, iš kurių išsiskiria į šiaurę nuo Žygaičių esantys miškai (kadaise girios) ir pelkės su tokiais pavadinimais kaip Vaidilai, Alkos kapai su verdančiu upeliu, Šventgiris, Velniadaubė ir keletas legendomis apipintų akmenų su įspaudais. Matyt, vėlesni yra keli Saulės kalnai, esantys šiaurinėje tiriamos teritorijos dalyje. Pastarieji būdingi tik Žemaitijos regionui ir galėjo atsirasti tik kai žemaičiai pradėjo apgyventi Nemuno žemupio kultūros apleistas teritorijas.

Visomis kitomis kryptimis yra 15–30 km tiek archeologiškai tuščia, tiek ir mitologiškai skurdi terpė – tarpgentinės dykros. Į šiaurės vakarus Šilutės rajone esantis regionas – Lamata, anksčiau kai kurių mokslininkų priskirtas Skalvai, šiandieniniais archeologiniais duomenimis, yra atskirtas apie 30 km negyvenamos dykros. Tą patį liudija ir mitologiniai objektai, kurie minėtoje dykroje nėra išplitę. Šiame Skalvos pakraštyje išskirtini pavadinimai: Vydutaičiai, Velnežeris, Juodupė. Į rytus nuo tiriamo regiono egzistavusi Vidurio Lietuvos kapinynų kultūra – aukštaičiai, taip pat atskirta 30 km dykros, kuri iš esmės yra iki šiol išlikusioje Karšuvos girioje ir joje esančioje didelėje Laukesos bei kitose, šiais laikais jau sumažėjusiose pelkėse. Be šios pelkės, verta paminėti vardus: Šventoji upė, Alkelis, Aukakalnis. Plačiausia dykra skiria Skalvą iš pietvakarių, pietų ir pietryčių, kadangi čia yra daug labai žemų, užliejamų, pelkėtų vietų, netikusių gyventi. Už jų gyveno nadruviai ir sūduviai. Šioje plačioje dykroje mitologinių objektų itin mažai, tačiau jų mažiau ir dėl to, kad šis regionas ne taip domino XIX a.–XX a. pr. vokiečių mokslininkus, tarpukariu jau suvokietėjusi didžioji visuomenės dalis šiais dalykais nesidomėjo, o vėliau kraštas nebeteko senųjų gyventojų, kurie dar būtų ką nors papasakoję. Todėl daugiausia tenka kliautis tik buvusių kaimų pavadinimais ir upeliais. Dykra čia ne mažesnė kaip 30–40 km. Pavadinimai: Dundeliai, Stablaukis, Barzdai, Perkūnai, Velniabalis, Skaisgiriai, Kaukvietis, Vaidėnai.

Dievybės

Analizuodami sąraše esančių objektų pavadinimų kilmę, rasime keletą siejamų su Velniu. Tai tikriausiai jau krikščionybės laikų vardai, atsiradę XVI–XVII a., tačiau realu, kad tos vietovės dar anksčiau gyvenusiems žmonėms turėjo mitologinę prasmę ir nebūtinai reiškė neigiamą vietą, kurios reikėtų vengti. Keletas pavadinimų byloja apie alkus – vietas, kur buvo deginama šventa ugnis ir aukojama. Vietovardžiai patvirtina, kad regione tikrai garbintos šios dievybės: Perkūnas, Velinas, Vydutis, Laima, barzdukai/bezdukai, kaukai (panašūs į barzdukus), lauksargiai, laumės, gyvūnų dievybės. Žvelgiant į žemėlapį tikėtina, jog kai kurie vietovardžiai gali būti senesni nei vėlyvieji IX–XIII a., kai skalvių gentis jau buvo glaudžiai susispaudusi Nemuno krantuose ir Jūros žemupyje. Jų protėviai – Nemuno žemupio kultūros žmonės gyveno daug plačiau išsibarstę. Kai kurie mitologiniai objektai yra būtent ten, kur baigėsi šios kultūros teritorija.

Mitologinio paveldo turime, tik reikia sugalvoti, kaip jį pritaikyti turizmo sektoriuje.

Nuotrauka