2020 Sausio 21 d.
Antradienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Laisvalaikis

Skonio šedevrai gimsta nakties tyloje

  • Įkelta: 2020-01-13

Ar kada susimąstėte, kodėl dovanojame vieni kitiems dovanas? Tikriausiai ne todėl, kad mums trūksta kokių nors daiktų ar kad mūsų vaikai negauna saldumynų. Tikriausiai todėl, kad taip išreiškiame savo meilę artimiesiems ir draugams, parodome, kad jie mums rūpi. Ypač jei dovana išskirtinė, pagaminta savo rankomis, o jai pagaminti prireikia ne vien šokolado, pieno, cukraus ar riešutų, bet ir ilgų valandų prie viryklės. Ir, žinoma, daug meilės.

Skirti dovanoms

Eglė Umantė, šiuo metu esanti motinystės atostogose, saldumynų gamyba susidomėjo vos prieš keturis mėnesius, tačiau jos rankų darbo saldainiai jau spėjo užkariauti ne tik artimųjų širdis: įvairioms progoms jų pagaminti prašo dažnas jų paragavęs pažįstamas. Vis dėlto Eglė sako nesvarstanti galimybės iš savo pomėgio sukurti verslą – uždirbti iš jo būtų sudėtinga.

Šešerius metus iki sūnaus gimimo Eglė dirbo vadybininke, jai kasdien tekdavo bendrauti su daugybe klientų. Užsiimti kokia nors veikla po darbo nebūdavo nei laiko, nei noro. Nebuvo  būtinybės, nes prireikus saldumynų tiesiog įsigydavo. Pirmus metus gimus sūnui irgi nebuvo kada nė pagalvoti apie jokią kitą veiklą, išskyrus vaiko priežiūrą. Dabar sūnui jau eina antri metukai, jis jau darosi savarankiškesnis, tad ir laiko atsirado šiek tiek daugiau, o ir veiklos norisi. Paklausta, kaip kilo mintis gaminti saldainius, juo labiau, kad pati nėra didelė saldumynų mėgėja, Eglė pradeda iš toli:

– Mūsų šeimos didelės, aš iš trijų vaikų, vyras iš šešių, tad ratas platus – sesės, pusbroliai, visi turi vaikučių, tad progų netrūksta. Dovanos neretai tampa tikru galvos skausmu, nors mėgstu dovanas, skiriu joms daug dėmesio, apgalvoju kiekvieną detalę ir apie Kalėdų dovanas galvoti pradedu nuo vasaros. Man nepriimtina „įšokti“ į „Maximą“ ir pagriebti pirmą po ranka pakliuvusią šokolado plytelę ir ją kažkam įteikti. Visuomet domėjausi sveikos gyvensenos principais, gimus sūnui pasikeitė vertybės, dar labiau ėmiau vertinti viską, kas sveika, kokybiška, be chemijos, tvaru, pradėjau svarstyti, ką galėčiau sukurti pati, savo rankomis. Kilo mintis pabandyti namuose pagaminti dovanoms skirtų išskirtinių saldainių.

Pirmas jos gaminys – dovana tėčiui gimtadienio proga. Jų Eglė jam įteikė visą dėžę.

– Pamatęs tuos saldainius jis taip nustebo! Pats jų nevalgė, nusinešė į darbą, pavaišino visą kolektyvą, išpasakojo, kad juos pagamino dukra. Vėliau jų nusiunčiau seseriai, gyvenančiai Švedijoje. Ten rankų darbų gaminiai ypač vertinami. Irgi sulaukiau begalės komplimentų. Sesuo su tėčiu mane, galima sakyti, stumte išstūmė – tik tu daryk. Taip ir prasidėjo: tai vieno artimo gimtadienis, tai kito, gausu ir kitokių progų, – pasakoja moteris.

Procesas – magiškas

O kaip vyksta pats saldainių gamybos procesas? Apie jį Eglė pasakoja tarsi apie magišką nuotykį:

– Naktis, namuose tylu, niekas nekrebžda, už lango tuščia, tik vėjelis plevena, o aš gaminu, verdu, maišau, labai ilgas procesas. Antai ši žvaigždutė, – rodydama į karamelinį saldainį, pasakoja Eglė, – tai absoliuti meditacija, atsitraukimas nuo visko. Mano vyras stebisi, kaip aš nepavargstu, nes saldainius gaminu miego ir poilsio sąskaita. O man tas nakties ar ankstaus ryto laikas, kai viskas tarsi apmirę, toks stebuklingas ir įkvepiantis!

Gaminti karamelinius, vadinamuosius irisinius, saldainius užtrunka turbūt ilgiausiai – pieną su šlakeliu grietinėlės ir cukrumi reikia virti kelias valandas nuolat maišant, atsitraukti nevalia nė minutei. Paskui karamelė kelias valandas vėsta, po to seka kitas gamybos etapas. Vėl kaitini, vėl maišai... Vienas sluoksnis paprasto iriso, kitas sluoksnis – su riešutais, paskui – juodas šokoladas. Ir taip iki galutinio rezultato. Kol sukūrė galutinius receptus, teko nueiti ilgą eksperimentų kelią: tada, pasak Eglės, naktimis visai mažai miegojo, vis svarstė, ką receptūroje galėtų dar pakeisti, kokį dar ingredientą galėtų išbandyti. Dabar, kai receptūra ištobulinta, ji sako tiesiog besimėgaujanti procesu ir harmonija.

– Žmonės neįvaizduoja, kiek visko išbandyta juos kuriant, – sako E. Umantė. – Neįmanoma papasakoti proceso, kol saldainis pasiekia dėžutę. Tai be galo nuoširdus ir atkaklus darbas, nesibaigiantis saldainių gamyba – toliau seka kūrybinis pakavimo procesas, kur svarbi kiekviena detalė – net korteles, pridedamas prie dovanos, kuria dailininkė.  

Saldainių receptūroje – šokoladas, riešutai, grietinėlė, pienas. Dar liofilizuotos (džiovintos dideliame šaltyje) uogos, kurios nuo ką tik nuskintų skiriasi tik tuo, kad jose nėra vandens. Jos dabar itin populiarios, nes visi tiesiog pamišę dėl sveikos gyvensenos ir kuo natūralesnių produktų, nori sveikesnių ir kuo natūralesnių skanumynų.

Dabar visuotinai piktinamasi cukrumi, teigiama, kad tai sveikatos priešas numeris vienas. Eglė gana skeptiška: pasak jos, visi prieš cukrų nusiteikę, bet nereiškia, kad taip ir daro – visgi dauguma mieliau renkasi tradicinio skonio saldėsį. Ji mano, jog prie kavos ar arbatos suvalgyti vieną saldainį – jokia nuodėmė, svarbu juo pasimėgauti. Juk teigiamos emocijos naudingos.

– Po gabaliuką atsikąskim, pajauskim, kas ten įdėta, pasigardžiuokim. Mano gamintas saldainis  sveria apie 30 g, o „parduotuvinis“ saldainis – apie 7 g. Todėl maniškio tikrai užtenka vieno, – svarsto saldainių kūrėja.

Verslui per sudėtinga

Gimus sūnui, pasak jos, pasikeitė ir vertybės, ir visas gyvenimas. Eglė ėmė kur kas daugiau dėmesio kreipti į produktų sudėtį, stengtis, kad aplinkoje būtų kuo mažiau chemijos, sintetikos.

– Apskritai siekiu natūralumo visur: net ir dėžutės, į kurias sudedu saldainius, nedažytos, ir raištelis iš natūralaus pluošto, ir rinkdamasi produktus atidžiai žiūriu sudėtį, kad būtų kuo natūralesni. Prekybos centruose parduodamų šokoladų sudėtis vos tilptų ant popieriaus lapo, o savo saldainiams radau tokį šokoladą, kurio sudėtyje – vos keturi ingredientai. Irisiniame saldainyje – tik pieno produktai ir šokoladas. Juk jie skirti mano artimiesiems, tad dedu tik tai, ką naudočiau pati. O galiojimo laikas nėra aktualus, nes jie gaminami tik tada, kai reikia, nelaikau pagamintų gaminių, – svarsto Eglė.

Šių dienų pasaulyje, kai visi „atsikandę“ masinės gamybos, ima vis labiau vertinti išskirtinius, rankų darbo gaminius, galbūt vertėtų atidaryti savo kavinukę ar krautuvėlę, o gal tiekti saldainius į parduotuves? Tokių minčių Eglė neturi: ji sako kol kas gyvenanti tik šia diena, ir mėgaujasi veikla į kurią įdeda daug savęs, jos pomėgis susideda netik iš saldainių gamybos, toliau seka kūrybinis pakavimo procesas: ji stengiasi skirti ypatingą dėmesį kiekvienai detalei, net pakuotę puošiančios kortelės kuriamos dailininkės.

– Pramonė visko prigamina, o ir įvairių kepyklėlių pilna, tačiau saldainių niekas negamina. Nes jų gamyba – labai ilgas, nuoseklus darbas, susidedantis iš daug etapų, – sako ji. – Nežinau, ar tai galėtų išsivysti į verslą, perdaug sudėtinga. Neplanuoju net ir mugėse dalyvauti. Ir apie kaštus kalbant – labai didelės išlaidos, viskas kainuoja. Pavyzdžiui, nusiperki 100 g riešutų, o sveikų, tinkamų naudoti, randi tik 40 g. Nežinia, kaip tai išsivystytų į verslą. Tai tik kelio pradžia...

Beje, Eglė dar gamina ir sojos vaško žvakutes. Sako, visada mėgusi namie sukurti harmoningą atmosferą užsidegdama žvakių, tačiau atsiradus vaikeliui susimąsčiusi, kokiu oru kvėpuoja. O radusi informacijos nustėro iš siaubo – pasirodo, žvakės gaminamos naudojant sintetines chemines medžiagas, o degdamos jos skleidžia nuodingus garus, galinčius neigiamai paveikti sveikatą, ypač kūdikių. Todėl ėmėsi pati gaminti natūralias sojų vaško žvakes.

Žiurkė – ateinančių metų simbolis. „Kai kam tai sėkmės simbolis, kiti kalba, kad kadaise šis padarėlis padaręs daug blogybių ir nežada nieko gero... O iš tiesų bus taip, kaip tikėsime patys. Ši žiurkiukų pora nori nešti sėkmę, laimę ir viską, kas gero, tik nenusprendžia, kuo būti... Sage? Pakabuku automobilyje? Raktų ar kuprinės puošmena? Žaisliuku ant eglutės? Kas patiktų tau? Galbūt turi kitų idėjų?“ – taip nertų žaisliukų kūrėja Donata Donelienė pristato vieną paskutinių savo darbelių. Jos darbų kraitėje – ir paršiukai, ir avytės, ir laputės, ir kitokie žavūs padarėliai. Ir skirti jie nebūtinai vaikams. Antai knygų skirtukai patiks visiems, kurie mėgsta skaityti ir nemėgsta „pamesti“ skaitytų puslapių. Skirtukas „žiurkius“ gali tapti puikia dovana artėjančių švenčių proga arba tiesiog nauju aksesuaru knygai.