2020 Liepos 15 d.
Trečiadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Laisvalaikis

Skonio šedevrai gimsta nakties tyloje

  • Įkelta: 2020-01-13

Ar kada susimąstėte, kodėl dovanojame vieni kitiems dovanas? Tikriausiai ne todėl, kad mums trūksta kokių nors daiktų ar kad mūsų vaikai negauna saldumynų. Tikriausiai todėl, kad taip išreiškiame savo meilę artimiesiems ir draugams, parodome, kad jie mums rūpi. Ypač jei dovana išskirtinė, pagaminta savo rankomis, o jai pagaminti prireikia ne vien šokolado, pieno, cukraus ar riešutų, bet ir ilgų valandų prie viryklės. Ir, žinoma, daug meilės.

Skirti dovanoms

Eglė Umantė, šiuo metu esanti motinystės atostogose, saldumynų gamyba susidomėjo vos prieš keturis mėnesius, tačiau jos rankų darbo saldainiai jau spėjo užkariauti ne tik artimųjų širdis: įvairioms progoms jų pagaminti prašo dažnas jų paragavęs pažįstamas. Vis dėlto Eglė sako nesvarstanti galimybės iš savo pomėgio sukurti verslą – uždirbti iš jo būtų sudėtinga.

Šešerius metus iki sūnaus gimimo Eglė dirbo vadybininke, jai kasdien tekdavo bendrauti su daugybe klientų. Užsiimti kokia nors veikla po darbo nebūdavo nei laiko, nei noro. Nebuvo  būtinybės, nes prireikus saldumynų tiesiog įsigydavo. Pirmus metus gimus sūnui irgi nebuvo kada nė pagalvoti apie jokią kitą veiklą, išskyrus vaiko priežiūrą. Dabar sūnui jau eina antri metukai, jis jau darosi savarankiškesnis, tad ir laiko atsirado šiek tiek daugiau, o ir veiklos norisi. Paklausta, kaip kilo mintis gaminti saldainius, juo labiau, kad pati nėra didelė saldumynų mėgėja, Eglė pradeda iš toli:

– Mūsų šeimos didelės, aš iš trijų vaikų, vyras iš šešių, tad ratas platus – sesės, pusbroliai, visi turi vaikučių, tad progų netrūksta. Dovanos neretai tampa tikru galvos skausmu, nors mėgstu dovanas, skiriu joms daug dėmesio, apgalvoju kiekvieną detalę ir apie Kalėdų dovanas galvoti pradedu nuo vasaros. Man nepriimtina „įšokti“ į „Maximą“ ir pagriebti pirmą po ranka pakliuvusią šokolado plytelę ir ją kažkam įteikti. Visuomet domėjausi sveikos gyvensenos principais, gimus sūnui pasikeitė vertybės, dar labiau ėmiau vertinti viską, kas sveika, kokybiška, be chemijos, tvaru, pradėjau svarstyti, ką galėčiau sukurti pati, savo rankomis. Kilo mintis pabandyti namuose pagaminti dovanoms skirtų išskirtinių saldainių.

Pirmas jos gaminys – dovana tėčiui gimtadienio proga. Jų Eglė jam įteikė visą dėžę.

– Pamatęs tuos saldainius jis taip nustebo! Pats jų nevalgė, nusinešė į darbą, pavaišino visą kolektyvą, išpasakojo, kad juos pagamino dukra. Vėliau jų nusiunčiau seseriai, gyvenančiai Švedijoje. Ten rankų darbų gaminiai ypač vertinami. Irgi sulaukiau begalės komplimentų. Sesuo su tėčiu mane, galima sakyti, stumte išstūmė – tik tu daryk. Taip ir prasidėjo: tai vieno artimo gimtadienis, tai kito, gausu ir kitokių progų, – pasakoja moteris.

Procesas – magiškas

O kaip vyksta pats saldainių gamybos procesas? Apie jį Eglė pasakoja tarsi apie magišką nuotykį:

– Naktis, namuose tylu, niekas nekrebžda, už lango tuščia, tik vėjelis plevena, o aš gaminu, verdu, maišau, labai ilgas procesas. Antai ši žvaigždutė, – rodydama į karamelinį saldainį, pasakoja Eglė, – tai absoliuti meditacija, atsitraukimas nuo visko. Mano vyras stebisi, kaip aš nepavargstu, nes saldainius gaminu miego ir poilsio sąskaita. O man tas nakties ar ankstaus ryto laikas, kai viskas tarsi apmirę, toks stebuklingas ir įkvepiantis!

Gaminti karamelinius, vadinamuosius irisinius, saldainius užtrunka turbūt ilgiausiai – pieną su šlakeliu grietinėlės ir cukrumi reikia virti kelias valandas nuolat maišant, atsitraukti nevalia nė minutei. Paskui karamelė kelias valandas vėsta, po to seka kitas gamybos etapas. Vėl kaitini, vėl maišai... Vienas sluoksnis paprasto iriso, kitas sluoksnis – su riešutais, paskui – juodas šokoladas. Ir taip iki galutinio rezultato. Kol sukūrė galutinius receptus, teko nueiti ilgą eksperimentų kelią: tada, pasak Eglės, naktimis visai mažai miegojo, vis svarstė, ką receptūroje galėtų dar pakeisti, kokį dar ingredientą galėtų išbandyti. Dabar, kai receptūra ištobulinta, ji sako tiesiog besimėgaujanti procesu ir harmonija.

– Žmonės neįvaizduoja, kiek visko išbandyta juos kuriant, – sako E. Umantė. – Neįmanoma papasakoti proceso, kol saldainis pasiekia dėžutę. Tai be galo nuoširdus ir atkaklus darbas, nesibaigiantis saldainių gamyba – toliau seka kūrybinis pakavimo procesas, kur svarbi kiekviena detalė – net korteles, pridedamas prie dovanos, kuria dailininkė.  

Saldainių receptūroje – šokoladas, riešutai, grietinėlė, pienas. Dar liofilizuotos (džiovintos dideliame šaltyje) uogos, kurios nuo ką tik nuskintų skiriasi tik tuo, kad jose nėra vandens. Jos dabar itin populiarios, nes visi tiesiog pamišę dėl sveikos gyvensenos ir kuo natūralesnių produktų, nori sveikesnių ir kuo natūralesnių skanumynų.

Dabar visuotinai piktinamasi cukrumi, teigiama, kad tai sveikatos priešas numeris vienas. Eglė gana skeptiška: pasak jos, visi prieš cukrų nusiteikę, bet nereiškia, kad taip ir daro – visgi dauguma mieliau renkasi tradicinio skonio saldėsį. Ji mano, jog prie kavos ar arbatos suvalgyti vieną saldainį – jokia nuodėmė, svarbu juo pasimėgauti. Juk teigiamos emocijos naudingos.

– Po gabaliuką atsikąskim, pajauskim, kas ten įdėta, pasigardžiuokim. Mano gamintas saldainis  sveria apie 30 g, o „parduotuvinis“ saldainis – apie 7 g. Todėl maniškio tikrai užtenka vieno, – svarsto saldainių kūrėja.

Verslui per sudėtinga

Gimus sūnui, pasak jos, pasikeitė ir vertybės, ir visas gyvenimas. Eglė ėmė kur kas daugiau dėmesio kreipti į produktų sudėtį, stengtis, kad aplinkoje būtų kuo mažiau chemijos, sintetikos.

– Apskritai siekiu natūralumo visur: net ir dėžutės, į kurias sudedu saldainius, nedažytos, ir raištelis iš natūralaus pluošto, ir rinkdamasi produktus atidžiai žiūriu sudėtį, kad būtų kuo natūralesni. Prekybos centruose parduodamų šokoladų sudėtis vos tilptų ant popieriaus lapo, o savo saldainiams radau tokį šokoladą, kurio sudėtyje – vos keturi ingredientai. Irisiniame saldainyje – tik pieno produktai ir šokoladas. Juk jie skirti mano artimiesiems, tad dedu tik tai, ką naudočiau pati. O galiojimo laikas nėra aktualus, nes jie gaminami tik tada, kai reikia, nelaikau pagamintų gaminių, – svarsto Eglė.

Šių dienų pasaulyje, kai visi „atsikandę“ masinės gamybos, ima vis labiau vertinti išskirtinius, rankų darbo gaminius, galbūt vertėtų atidaryti savo kavinukę ar krautuvėlę, o gal tiekti saldainius į parduotuves? Tokių minčių Eglė neturi: ji sako kol kas gyvenanti tik šia diena, ir mėgaujasi veikla į kurią įdeda daug savęs, jos pomėgis susideda netik iš saldainių gamybos, toliau seka kūrybinis pakavimo procesas: ji stengiasi skirti ypatingą dėmesį kiekvienai detalei, net pakuotę puošiančios kortelės kuriamos dailininkės.

– Pramonė visko prigamina, o ir įvairių kepyklėlių pilna, tačiau saldainių niekas negamina. Nes jų gamyba – labai ilgas, nuoseklus darbas, susidedantis iš daug etapų, – sako ji. – Nežinau, ar tai galėtų išsivysti į verslą, perdaug sudėtinga. Neplanuoju net ir mugėse dalyvauti. Ir apie kaštus kalbant – labai didelės išlaidos, viskas kainuoja. Pavyzdžiui, nusiperki 100 g riešutų, o sveikų, tinkamų naudoti, randi tik 40 g. Nežinia, kaip tai išsivystytų į verslą. Tai tik kelio pradžia...

Beje, Eglė dar gamina ir sojos vaško žvakutes. Sako, visada mėgusi namie sukurti harmoningą atmosferą užsidegdama žvakių, tačiau atsiradus vaikeliui susimąsčiusi, kokiu oru kvėpuoja. O radusi informacijos nustėro iš siaubo – pasirodo, žvakės gaminamos naudojant sintetines chemines medžiagas, o degdamos jos skleidžia nuodingus garus, galinčius neigiamai paveikti sveikatą, ypač kūdikių. Todėl ėmėsi pati gaminti natūralias sojų vaško žvakes.

Australijoje ir toliau sparčiai plinta katastrofiškus padarinius paliekantys krūmynų gaisrai. Iš tolimo krašto atskrieja kraupios žinios – jau sudegė daugiau nei 8 mln. hektarų žemės ploto – maždaug tiek, kiek užima Austrija, ir 1,5 mln. hektarų daugiau, nei užima Lietuva. „Tauragės žinioms“ pavyko gauti autentiškų įspūdžių: susisiekę su Australijoje jau daugiau nei dešimtmetį gyvenančiu tauragiškiu Vitalijumi Klumbiu išgirdome naujienų ne tik apie patį gaisrą, bet ir kokių sunkių pasekmių jis sukelia: senka vandens atsargos, viskas brangsta.

Penktadienio vakarą šauliai, žygių ir aktyvaus laisvalaikio entuziastai leisis į penkiolikos kilometrų žygį po Tauragės apylinkes. Renginio organizatoriai žada staigmenas.

Tauragės krašto muziejus „Santaka“ jau netrukus lankytojams pristatys sukurtą išmaniąją programėlę. Muziejaus lankytojai galės pasinerti į krašto istorijos labirintus stebėdami išmanius ekspozicijos taškus planšetiniame kompiuteryje.

Žiurkė – ateinančių metų simbolis. „Kai kam tai sėkmės simbolis, kiti kalba, kad kadaise šis padarėlis padaręs daug blogybių ir nežada nieko gero... O iš tiesų bus taip, kaip tikėsime patys. Ši žiurkiukų pora nori nešti sėkmę, laimę ir viską, kas gero, tik nenusprendžia, kuo būti... Sage? Pakabuku automobilyje? Raktų ar kuprinės puošmena? Žaisliuku ant eglutės? Kas patiktų tau? Galbūt turi kitų idėjų?“ – taip nertų žaisliukų kūrėja Donata Donelienė pristato vieną paskutinių savo darbelių. Jos darbų kraitėje – ir paršiukai, ir avytės, ir laputės, ir kitokie žavūs padarėliai. Ir skirti jie nebūtinai vaikams. Antai knygų skirtukai patiks visiems, kurie mėgsta skaityti ir nemėgsta „pamesti“ skaitytų puslapių. Skirtukas „žiurkius“ gali tapti puikia dovana artėjančių švenčių proga arba tiesiog nauju aksesuaru knygai.

Pildo vaikų svajones
  • Įkelta: 2019-12-20

UAB SDG ir VšĮ „Saugi pradžia“ jau 10 metų vykdo socialinį projektą „Kalėdinės vaikų svajonės“, kurio metu ne tik pildosi vaikų svajonės, bet ir ugdomas jų savarankiškumas, lavinamas gebėjimas siekti tikslo, bendradarbiauti, mokytis planuoti laiką, taupyti, atlikti darbą atsakingai.

Praėjusį savaitgalį daugelyje Lietuvos miestų sužibo Kalėdų eglės ir prasidėjo didžiųjų metų švenčių laukimas. Pirmąją kalendorinės žiemos dieną, simboliškai, miesto žaliaskarę įžiebė ir Tauragės gyventojai. Šventės metu miestą nušvietė įspūdingi fejerverkai, paskelbę ir kalėdinio laikotarpio renginių maratoną.

Norkaičių kaime yra unikali vieta, vadinama Saulėkalniu. Taip vadinasi ir folkloro ansamblis, Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre suburtas prieš metus. Nors folkloro ansambliui pavadinimas jau „prilipo“, iškilmingos vardynos įvyko tik dabar, praėjusį savaitgalį. Šį vardą pasiūlę paminklosaugininkas Edmundas Mažrimas, Pagramančio regioninio parko kultūrologė Lina Misiulytė ir literatų klubo „Žingsniai“ vadovas Eugenijus Šaltis tapo krikštatėviais, o vardynos surengtos laikantis senųjų, protėvių puoselėtų tradicijų.

Trečiadienį rajono taryba susirinko į paskutinį šių metų posėdį. Salėje buvo justi šventinė nuotaika, ant stalų puikavosi dovanos, politikų veiduose – šypsenos. Darbotvarkėje buvo numatyta sąlyginai nedaug – 20 klausimų. Tačiau jų svarstymas gerokai nusikėlė, Tarybos nariams susiginčijus dėl darbotvarkės. Metų pabaigai opozicija taip pat nepatingėjo paruošti pranešimo ir apkaltinti mero meluojant bei klaidinant visuomenę. Tad sugiedoto himno žodžiai „vienybė težydi“ greitai išgaravo politikams iš galvų. O posėdžio „vinimi“ tapo konservatoriaus Raimondo Matemaičio provokacija opozicijai: jis pareiškė, jog tie, kurie balsuos prieš vieną iš darbotvarkės klausimų, parodys, kad yra sovietizuoti. Socialdemokratai neišlaikė: vienas frakcijos narių tėškė R. Matemaičiui į akis – „tu durnas esi“.

Per didžiąsias šventes ir ilguosius savaitgalius vagys pluša kaip bitės. Svarbu: net trumpam išvykus nesudarykite tuščių namų įspūdžio. 

Visų Lietuvos miestų ir miestelių gyventojų prašoma pagalbos nufotografuoti ir įkelti jų gyvenvietės eglutę į „Lietuvos miestų eglės 2019“ rinkimų projektą, vykstantį „Special“ nuotraukų dalinimosi programėlėje. Projekto „Lietuvos miestų eglės 2019“ tikslas - vienoje vietoje surinkti visų Lietuvos miestų ir miestelių Kalėdų eglutes.

„Mirtis ištinka netikėtai. Gyveni, gyveni, sukiesi savo rūpesčių rate – pyst, ir tu jau užvertęs kojas. Nejau to žmonės nesupranta? To savo būties laikinumo“, – kontempliavau, skubėdama į rajono savivaldybės valgyklą. Jau buvau pereinanti į kitos egzistencinės temos apmąstymus, kai man po kojomis netikėtai atsirado rūsio laiptai.

Jaukų antradienio vakarą, skambant muzikos garsams, į Padėkos vakarą Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje susirinko ištikimi įstaigos bičiuliai, rėmėjai. O padėkos dovana jiems visiems tapo nuostabus „Beatles‘n‘Jazz“ projektas.

Sekmadienį, 13 val., miestiečiai kviečiami į kalėdinę programą „Gerumu sušildyk“. Nuo 10 val. veiks kalėdinė mugė. Specialiame koncerte „Man labai patinka Kalėdos“ pasirodys žinomi solistai, Kultūros centro jaunimo džiazo studija ir gospelo choras „Glorija“. Šventės metu svečiai galės vaišintis arbata ir paragauti maltiečių sriubos.

Šeštadienį, gruodžio 7-ąją, vyks ekstremalų asociacijos organizuojamas žygis „Mažoji Lietuva. Karšuvos giria“. Žygeiviai klaidžios po Karšuvos girią, kops į aukščiausias Lietuvos žemynines kopas.

Didelė dalis kasmetinių švenčių ir daugeliui žmonių svarbių progų yra palydimos fejerverkais – ir taip yra ne tik Lietuvoje, tačiau ir visame pasaulyje. O kadangi fejerverkai yra tokie populiarūs ir naudojami jau tūkstančius metų, būtų labai įdomu ir naudinga sužinoti keletą galbūt daugeliui iš jūsų dar negirdėtų faktų.

Vėlyvas ruduo šiemet gana šiltas, su žaliomis vejomis, vėjuotas ir be sniego. Bet tokios orų išdaigos vis tiek nieko neapgauna: žiema ant nosies. Išėjus į mišką stebina tyla, tik vėjas ūžia medžių viršūnėse. Paukščiai, kurie turėjo ir norėjo išskristi, jau išskrido, kurie nusprendė pasilikti – pasiliko, bet juos dabar ne taip lengva pamatyti, ypač miške, nes skirtingai nei pavasarį, dabar jie yra tylūs. 

Vienintelis muzikinis klubas Tauragėje „Rūsys“ ruošiasi švęsti ketvirtąjį gimtadienį. Klubo šeimininkas Šarūnas Paulikas džiaugiasi, jog tauragiškiams vieta pasilinksminti ir reikalinga, ir patraukli. Lankytojus šeštadienį 22 val. pasitiks staigmenos ir dovanos.

Tauragės rajono savivaldybė skelbia, jog kalėdinių renginių maratonas mieste startuos jau gruodžio 1 dieną. Kalėdų eglės įžiebimo šventė prasidės muge ir teatralizuota pasaka vaikams, o scenoje pasirodys Vaidas Baumila. Gruodžio mėnesį net tris savaitgalius veiks kalėdinės mugės, tradiciškai bus galima paskambinti Kalėdų seneliui. Laukia ir naujovių: vietoje traukinukų – apžvalgos ratas, o prakartėlė bus iškraustyta prie Švč. Trejybės bažnyčios.

Šį sekmadienį iniciatyvos „Judėkime kartu“ autoriai organizuoja pažintinį žygį intriguojančiu pavadinimu – „Pelkių bastūnai“. Ruošiamasi pasivaikščioti po Laukėsos durpyną netoli Eičių, Viešvilės rezervato pašonėje. Žygeiviams teks pažinti aukštapelkę, žemapelkę ir ten glūdančias istorines paslaptis. Organizatoriai sako, kad kiekvienu žygiu stengiasi nustebinti patys save ir žygio dalyvius supažindinti su galbūt užmirštomis istorijomis.

Ar esate matę lietuviškus riboto leidimo laikrodžius pavadinimu „Tauras“? Šis prekės ženklas sparčiai skinasi kelią elektroninėje erdvėje ir užkariauja išskirtinio stiliaus mėgėjų širdis. Laikrodžių išleidimo į rinką koncepcija – ypatinga, praktiškai unikali. Prieš kurį laiką paskelbiama apie artėjantį naujos kolekcijos pristatymą, iš anksto užsiregistravę elektroninėje erdvėje pirkėjai gauna nuolaidos kuponą ir nekantriai laukia kolekcijos pasirodymo. Riboto leidimo kolekcijoje yra tik keli šimtai rankų darbo laikrodžių, o išgraibstomi jie vos per keliolika valandų. O įdomiausia laikrodžių istorijoje tai, jog šį unikalų verslą sukūrė tauragiškis Andrius Vaičiūnas. Paskiausios kolekcijos „Tauras“ laikrodis puošia ir Tauragės rajono mero Dovydo Kaminsko riešą.

Lapkričio 17 d. minima Tarptautinė studentų diena. Tauragėje esančios vienintelės aukštojo mokslo įstaigos, Kauno kolegijos Tauragės skyriaus, studentai šią dieną atšventė vakar. Ir ne bet kaip – rinkdami aukas maltiečiams.

Priešpaskutinė lapkričio savaitė atneš pokyčių – pirmomis dienomis šalyje tęsis šilti, be gausesnių kritulių orai, tačiau savaitei persiritus į antrą pusę jau teks ir šilčiau apsirengti. Tuo metu šilumą išstums žiemiškesni orai – temperatūra kris žemyn, kai kur gali ir saujelė snaigių pasirodyti.

Daugiau nei 12 kg sveriančio kopūsto nuotrauką „Tauragės žinių“ redakcijai atsiuntęs ūkininkas Saulius Šetkus iš Dapkiškių augina ir kitų daržovių. Tačiau labiausiai pirkėjus stebina didžiuliams arbūzams dydžiu prilygstantys sveiki, gražūs kopūstai.

Sekmadienį Tauragės bendruomenių namuose zujo vaikai – vyko kalėdinio meduolio rekordininko gimtadienio šventė. Į šventei skirtas erdves pramogų ištroškę tauragiškiai vos tilpo.

Stojus sovietų okupacijai, Lietuva turėjo galimybes priešintis – su okupacijos grėsmėmis kovoti dar po Pirmojo pasaulinio karo įkurta Šaulių sąjunga turėjo per 60 tūkst. narių visoje šalyje (šešis kartus daugiau nei dabar). Tačiau okupantai pirmiausia ėmėsi šios organizacijos nuginklavimo ir susidorojimo su jos aktyviais nariais. Nuo užplūstančio raudonojo maro persekiojimų apsisaugoti ir jam priešintis Lietuvos jaunimas pasirinko partizaninį veikimo būdą. Partizanų eilėse daugumoje buvo šauliai. Kaip 1953 m. pastebėjo pulk. ltn. M. Karaša, beveik kiekvieno partizano kepurėje pastebimas šaulio uniformos ženklelis – trikampis, skirtingas nuo karinės uniformos kepurės ženklelio. Ar tai nėra įrodymas, kad šauliai išėjo į Lietuvos girias, kartu nešdamiesi Tėvynės meilę bei laisvės troškimą?