„Mirtis ištinka netikėtai. Gyveni, gyveni, sukiesi savo rūpesčių rate – pyst, ir tu jau užvertęs kojas. Nejau to žmonės nesupranta? To savo būties laikinumo“, – kontempliavau skubėdama į rajono savivaldybės valgyklą. Jau buvau pereinanti į kitos egzistencinės temos apmąstymus, kai man po kojomis netikėtai atsirado rūsio laiptai.
Taip, atsirado. Kai mąstai labai giliai, į tokias smulkmenas kaip laiptai ar medis pakelėje nekreipi dėmesio. Tik spėjau pastebėti, kaip ant šlapių laiptų slysteli mano plokščiapade avalyne apautos pėdos, tada – viskas tarsi sulėtintame filme. Jaučiu, krintu aukštielninka. Dusliu, į žemę besiplojančio arbūzo garsu, tvojuosi pakaušiu ir nugara. Į laiptus. Ir dar kokius keturis laiptus nusliuogiu žemyn. Aptemsta, nutyla.
Prašviesėja.
– O tu, kur spirgus padėjai? – girdžiu balsą iš tamsybių.
Pramerkiu akis. O skausmas! Regis, nė įkvėpt negaliu. Ir pajudėt. Negaliu. Guliu.
– Pakraustyk, pažiūrėk, – tęsia.
Suvokiau, jog tai ne angelai. Aš guliu ant į valgyklą vedančių savivaldybės rūsio laiptų. Priešais mane – sandėliuką primenantis kambarėlis. Jame kuičiasi virėjos. O aš nė nepajėgiu jų pašaukti.
Guliu kokią minutę, nes skauda, ir patikiu, kad galimai mane suparalyžiavo.
Kažkas pora metrų nuo viršugalvio iš aukščiau esančios laiptinės smunka pro duris.
Nejau negali prieiti?
Pagaliau atsisėdu. Skauda nugarą, sutrenktą ranką, galvą. Valgyti tikrai nebenoriu.
Ir pikta, ir graudu. Likimo ironija – dar vakar darbe lankėsi darbų saugos specialistė.
„Nelaimės tyko visur, maža kas nutiks“, – bėrė „specė“, o aš svarsčiau, kad jau aš tokia durna nebūsiu ir nelandžiosiu ten, kur, pavyzdžiui, dega namas ir ant galvos gali užkristi koks nors lubų balkis.
Koks balkis, koks gaisras! Pasirodo, gali beskubėdamas kotletų sprandą nusisukti.
Nuo šiol apie būtį galvoju tik atsigulusi. Gyvenimas pernelyg ekstremalus, kad apie jį galvotum judėdamas. Gyventi norisi.