Laisvalaikis

Pakeliaukime po tarpukario Tauragės rajone išsibarsčiusius miestelius. Žemaitijos mažaisiais centriukais 1918–1940 m. Lietuvoje vadinti bažnytkaimiai buvo pilni gyvybės.

Adakavas turistus traukė jaukumu ir ramybe. Apsuptas miškų tuo pačiu kaimo vardu pavadintas gyvavo ir dvaras. Rusų priespaudos laikais dvarvietėje buvo įkurta ištisa burliokų kolonija, kuri miestelyje turėjo nedidelę cerkvę. Deja, apie šią vietą nėra išlikę jokių pasakojimų ar padavimų. Todėl spėjama, kad tai gana naujas ir vėlesniais laikais atsiradęs kaimelis. Nepriklausomoje Lietuvoje buvo įkurta Tauragės apskrities savivaldybės išlaikoma vaikų prieglauda. O lietuvaičių švietimo draugija atsakingai vadovavo žemės ūkio mokyklos veiklai bažnytkaimyje.

Batakiai tarpukariu vadinti miesteliu. Legendos byloja, kad senovėje čia gyveno dvarininkas Batockis. Miestelis pradėjo augti tuomet, kada Trakų kaštelionas St. Jonavičius pastatė bažnyčią. Per gražiąsias Batakių apylinkes teka Ančios upė. Už kilometro nuo miestelio stovi nedidelis, bet aukštas kalnelis. Vietinių žmonių tarpukariu Piliūte pramintas. Teigiama, kad šioje vietoje buvo senovės lietuvių pilaitė. Tarpukariu Piliūtė priklausė Šaulių sąjungos skyriui, ten buvo įsikūrę patriotų namai. Batakiai garsėjo savo Šventos Onos atlaidais.

Gaurės bažnytkaimis išsiskyrė iš kitų vietovių savo grožiu. Senoje periodikoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą garsėjo kaip kontrabandininkų miestelis. Pro šalį tekanti Šešuvies upė buvo nuolatinė maudynių vieta. Manoma, kad miestelio vardas kilo iš gaurų žolės, kuri tankiai želdavo apylinkės pelkėse. Tarpukariu bažnytkaimis plėtėsi, augo, didėjo. Gyveno 165 žmonės, penki iš jų – žydai. Prekyba koncentravosi lietuvių rankose. 1925 m. ūkininkai įsteigė kooperatyvą „Gerovė“. Gaurės valsčiuje vaikai galėjo mokytis keturiose pradžios mokyklose. Aplink Gaurę buvo daugybė dvarų, kurie liko amžinai gyvi baudžiauninkų ir jų palikuonių prisiminimuose.

Gražiame Jūros upės slėnyje, pakalnėje, apsuptas aukštų upės skardžių, įsikūręs Pagramančio bažnytkaimis. Smetoninėje Lietuvoje buvo apaugęs aukštais medžiais, todėl iš toliau atrodė kaip miško dalis. Tarpukariu nutiestas modernus plentas Tauragė–Šilalė pagerino susisiekimą ir prisidėjo prie apylinkės plėtros. Pagramantis buvo įvardinamas kaip linkęs augti ir plėstis. Senųjų valstiečių skaudūs prisiminimai savo jaunystės dienas siejo su netoli buvusiu dvaru.

Nuotrauka

Skaudvilės miestelis buvo įsikūręs prie Šiaulių–Tauragės plento ir kitų kelių sankryžoje. Dvarininkas Ignas Miševičius 1779 metais pastatė bažnyčią, įkūrė parapiją. Dar seniau ten buvo Batakių parapijos klebono karčiama, kurią vadino Skaudviete. Tarpukariu vykdavo didžiausios turgaus ir jomarkų dienos visoje apskrityje. Iš tolimiausių kampelių atvažiuodavo ūkininkai, prekybininkai ir būriai elgetų. Ypač Skaudvilė išgarsėjo arklių prekyba. Netoli miestelio esantis Dionizo Poškos baublys sulaukdavo gausybės turistų iš visos Lietuvos. O tuo metu modernus naujasis žemaičių plentas buvo nutiestas visai netoli Kryžkalnio. Miestelyje buvo statomi gražūs mūriniai namai. Gyventojų populiacija siekė pusantro tūkstančio dūšių.

Sartininkų bažnytkaimyje daugybė žmonių dirbdavo durpyne. Anksčiau buvo kūrenama ne malkomis, o durpėmis. Nors aplink Sartininkus augo tankūs miškai, poreikis durpėms buvo didelis.

Dar vienas miestelis, įsikūręs miškingoje vietovėje, buvo Žygaičiai. Netoli telkšojo didelis trijų ar keturių kilometro pločio ežeras. Krantai buvo labai lėkšti, užžėlę samanomis. Draudenio vardu vadintame vandens telkinyje buvo nuolat maudomasi, prie jo poilsiaujama. Iš ežero tekėjo Ežerūna. Draudenyje žvejoję vyrai aprūpindavo Tauragės prekybininkus žuvimi. Miestelį puošė didelė mūrinė bažnyčia. Centre veikė visos Žygaičių valsčiaus savivaldybės įtaigos.

Nuotrauka

Netoli Tauragės, prie Požerūnų geležinkelio stoties, stovėjo keturių kampų kelių metrų aukščio akmeninis paminklas. Žmonės paprastai vadino Napoleono monumentu. Paminklas iškilo 1912 m., prabėgus šimtmečiui nuo Napoleono kariuomenės žygio į Rusiją. Išskirtinai prūsų generolui Jorkui pagerbti, kuris buvo vokiečių būrių prancūzų kariuomenėje vadas. Jo korpusas sudarė kairįjį Napoleono kariuomenės sparną ir žygiavo pro Tauragę į Rygą.

Prancūzams patyrus pralaimėjimą, prūso Jorko būriai turėjo išsilaikyti Kurše, Žemaitijoje ir Klaipėdos krašte. Rusai, stumdami prancūzus iš Lietuvos, pradėjo kalbinti generolą išduoti Napoleoną. Šiek tiek padvejojęs, Jorkas sutiko ir sudarė su rusais sutartį. 1812 m. gruodžio mėn. 30 d. Požerūnų malūne pasirašyta vadinamoji Tauragės konvencija.

Sutartimi sakoma, kad prūsų kariuomenės daliniai išlieka neutralūs. Užima žemes tarp Klaipėdos, Tauragės, Tilžės ir laukia nurodymų iš Vokietijos karaliaus. Šis Jorko žingsnis tapo pretekstu prūsams išsivaduoti nuo prancūzų globos ir atkurti nepriklausomybę. Dėl šios sutarties sudarymo Napoleono kariuomenė neteko beveik 20 tūkstančių vyrų. O garsusis karvedys, sužinojęs, kas nutiko, pareiškė: „Tai skaudžiausia, kas galėjo nutikti“.

Antrojo pasaulinio karo metu 1944 m. paminklas buvo susprogdintas. 2012 metais tauragiškių iniciatyva monumentas atkurtas.

Visa Tauragės apskritis garsėjo savo piliakalniais. Apylinkėje tarpukariu buvo priskaičiuojama netoli 80 senųjų praeities liudininkų. Manoma, kad tokią piliakalnių gausą lėmė „parubežio“ teritorija. Nes per Tauragę ištisais amžiais veržėsi priešai gilyn į Žemaitiją. Pilkapiai stovėjo kas tris, keturis kilometrus tam tikra tvarka. Sudarė visą gynybos mechanizmą.