Visą vasarą, jau aštuntus metus iš eilės spalvingais renginiais džiuginęs VIII-asis Tarptautinis Tauragės muzikos festivalis kviečia į uždarymo renginį. Šiandien Tauragės kultūros centre, pristatoma šimtmečio premjera Lietuvos regionuose – G. Kuprevičiaus opera „Prūsai“.
Šiemet Tauragės garbės piliečio Liudo Mikalausko subrandintas ir kraštiečiams dovanojamas muzikos festivalis kaip visada praturtino tauragiškių sielas įvairių formų ir spalvų renginiais. Prasidėjo jis su trenksmu – opera partizanų atminimui „Priesaika“ Pilies kiemelyje, kurioje, griaudžiant rokerių „Thundertale“ gitaroms, sužibėjo pats festivalio organizatorius, operos solistas L. Mikalauskas.
Vėliau mieste svečiavosi Suomijos simfoninis orkestras ir „Viešnia iš Lapenrantos“ Angelika Klas, vokalistė iš Portugalijos Viviane, traukusi ilgesingas Edith Piaf dainas, akordeono virtuozas, kraštietis Martynas Levickis, sutraukęs į Pilies kiemelį rekordinį skaičių – per tūkstantį klausytojų.
Tradicinis „Bangos piknikas“ su džiazo primadona Neda Malūnavičiūte ir bardu Olegu Ditkovskiu, jei būtų rengiami nuoširdžiausio ir spalvingiausio vasaros koncerto rinkimai – Tauragėje greičiausiai laimėtų publikos prizą. Rudenėjančios Pilies sienas virpino soprano Vaidos Genytės vokalas ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro pirmasis smuikas Zbignevas Levickis.
Na, o festivalio uždarymui, kaip ir atidarymui, pasirinktas galingas žanras – opera, be kita ko, šimtmečiui skirta premjera – G. Kuprevičiaus „Prūsai“.
Operos „Prūsai“ siužetas pasakoja apie tragišką šios tautos likimą. Centre – istorinė asmenybė Herkus Mantas, kurio vaidmenį atliks baritonas Mindaugas Rojus. Jo asmeniniai interesai kertasi su prūsų laisve. Prūsų vadas, draskomas vidinės kančios, abejoja, kurie interesai – asmeniniai ar visuomeniniai – svarbesni. Tauta negali be vado, o vadas be mylimos moters Kristinos.
Kristinos meilė – brandi ir altruistiška. Bet nutraukti kryžiuočių ir prūsų karą – ne jos jėgoms. Prūsai nepasitiki, vokiečiai varžo asmeninę pasirinkimo laisvę, sūnus nepažįsta tėvo, o mylimas vyras yra kamuojamas abejonių. Tokią realybę pakelti sunkiau, nei žengti į pagonių aukojimui paruoštą laužavietę.
Kūrinyje kuriamos dvi priešiškos stovyklos – tarp prūsų ir kryžiuočių. Pirmieji, ginantys savo laisvę, vaizduojami karingai. Juose gyva pagoniška dvasia ir tikėjimas gamtos jėga. Tačiau prūsų kariai neišvengia vienašališkumo – neapykanta kryžiuočiams stipresnė už sveiką protą. Kryžiuočiai – nykūs. Stingdanti tragedijos nuojauta sukuria įtampą, o H. Mantas, būdamas tikras savo tautos ir šalies patriotas iki galo eina negailestingos kovos prieš pavergėjus keliu.