Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ direktorius Romualdas Vaitkus – ne tik patyręs fotomenininkas, bet ir žingeidus bei aistringas keliautojas. Per 40 pasaulio šalių aplankęs vyras, šį pavasarį, ilgai lauktų atostogų metu, su savo žmona Edita išsirengė į trijų savaičių kelionę po Vietnamą. Pora, savarankiškai keliaudami įvairiomis transporto priemonėmis, sukorė per 5 000 kilometrų, išmaišė nuošaliausius kaimelius bei didžiausius miestus. Anot R. Vaitkaus, į Aziją sugrįžti traukia kontrastai ir nepakartojami gamtos vaizdai.
Be abejonės, dokumentinės fotografijos profesionalas nepamiršo pasiimti fotoaparato. Nors, kaip pats sakė, labiau, nei anksčiau stengėsi įspūdžius fiksuoti keliautojo akimi, nei fotoobjektyvu. Todėl parsivežė tik 3 tūkstančius nuotraukų. Daug tai, ar mažai, spręskite patys. Tauragės fotografų klubo „Fotojūra“ įkūrėjas sutiko, jog nors kelionės metu kartais labiau norisi patirti akimirką, o ne ją nufotografuoti, parsivežtos nuotraukos pasitarnauja vėliau. Įamžinti įspūdžiai išlieka ilgam, nuotraukas smagu pavartyti po kelionės praėjus ilgesniam tarpui – taip iš naujo gali išgyventi jau primirštus įspūdžius.
Paklaustas, ką daugiausiai fotografuoja, R. Vaitkus nenustebino – labiausiai patyrusio dokumentikos fotografo akį traukia žmonės ir emocijos, kultūriniai skirtumai. O fotografuoti per tris savaites tikrai buvo ką – buities kontrastingumas, kvapą gniaužiantys gamtos vaizdai, ryžių terasos ir vietinių gyventojų spalvingi aprėdai, gausios šeimos vakarienė ant molinės aslos, lauke gaminamas maistas, pusmetrio pločio gatvės – tai tik maža dalis besikeičiančių vaizdų, kuriuos pavyko užfiksuoti fotografui.
Anot R. Vaitkaus, norint kiek įmanoma daugiau pamatyti – geriausia keliauti savarankiškai. Tuomet savo nuožiūra galima rinktis transportą, – nepamainoma priemone nardyti siauromis Vietnamo gatvelėmis ir kalnų keliukais gali tapti vietinių vairuojami motociklai. Pasak vyro, toks kelionės būdas, nors gali atrodyti pavojingas – iš tikrųjų yra gan saugus. Vietiniai – labai įgudę vairuotojai, o pačiam susigaudyti sudėtingose eismo sąlygose gali atrodyti neįmanoma. 6 juostų gatvėse didmiesčiuose gali susidaryti įspūdis, kad transportas juda be tvarkos. Tačiau, anot R. Vaitkaus, ten galioja savos taisyklės, kurias išmano tik vietiniai.
Taip pat, pasak fotografo, renkantis savarankišką kelionę, galima sutaupyti dvigubai. Svarbiausia nusipirkti pigius bilietus, tam reikia sekti pasiūlymus interneto svetainėse, tokiose kaip pigusbilietai.lt. Turizmo infrastruktūra gerai išvystyta net nuošaliausiuose kampeliuose. Esą net kaimuose galima rasti kur nusiprausti, išsiskalbti. Be to, vietiniai – labai draugiški, nors ne per daug įkyrūs. R. Vaitkus pasakojo, jog nuošalesniuose kaimeliuose smalsiems gyventojams baltieji – tikra egzotika. Prašymai kartu nusifotografuoti, paliesti, pasisveikinti – įprastas dalykas. Vietnamiečiai labai mėgsta fotografuotis ir tai daro rodydami įvairias grimasas bei tik jiems suprantamus ženklus ir gestus.
Savarankiška kelionė paranki ir tuo, kad nereikia prie nieko taikytis, savo nuožiūra galima keisti planus ir nuspręsti, kiek kurioje vietoje pasilikti, atsižvelgiant ir į oro sąlygas. Oro temperatūra Vietname siekia 35 laipsnius, tačiau dėl drėgmės oras labai tvankus. O aukštesnėse vietovėse susidaro net rūko debesys, kurie taip pat greitai pranyksta, kaip ir atsiradę.
R. Vaitkus teigė, jog užsimanius keliauti į egzotišką šalį – tikrai nėra ko bijoti. Pakanka nors kiek mokėti angliškai, mat vietiniai patys kalba labai laužyta kalba, minimaliai, tačiau, esant būtinybei, į pagalbą galima pasitelkti gestus – „susirodyti“ ženklais. O kartą pradėjus žvalgytis po svečias šalis, po to sunku sustoti. Vyras teigė, jog kiekvienam patartų pamatyti Europą, Jungtines Amerikos Valstijas, Aziją bei Izraelį. Kultūrų skirtumai tarp šių skirtingų regionų padeda susidaryti bendrą vaizdą, koks margas yra pasaulis.
Keliaudamas po Vietnamą R. Vaitkus sėmėsi ir profesinių žinių, idėjų. Aplankė keliasdešimt muziejų, kalbėjosi su turizmo informacijos centrų darbuotojais.
Paklaustas, kas labiausiai sukrečia keliaujant po Vietnamą, vyras sakė prie kontrastingų vaizdų esąs pratęs – Azijos šalyse vieši ne pirmą kartą. Jau yra aplankęs Indiją, Tailandą. Be abejo, abejingais keliautojų nepaliko miestai – vakarietiškasis Saigonas, Da Nang, Hue, kurio senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, Mekongo deltos salynai.
Tačiau atmintyje įsirėžė ir ekologinės problemos – nuostabaus turistų pamėgtose grožio įlankose plūduriuojančios šiukšlės bei socialiniai kontrastai – vienas kitą ant kupros nešantys mažučiai vaikai, moterys, tempiančios didžiulius malkų nešulius. R. Vaitkus teigė, jog pabandęs pakelti pastarąjį, buvo nustebintas jo svorio – net vyrui sunku pajudinti iš vietos ryšulį, kurį nešdama smulkutė moteris, atrodo, lengvai liuoksi per laukus. Tačiau pietums ant saulės džiovinama pelė nuostabos jau nesukėlė, kaip ir vietinio maisto aštrumas. Vyras teigė, kad lauko kavinėse maistas – pats skaniausias bei džiaugėsi, jog jiems pavyko sveikiems įveikti vietinio meniu iššūkius – virškinimas nesustreikavo.
Anot keliautojo – žavi vietnamiečių paprastumas – vakarienei susirinkusių keliolika šeimynykščių, sutūpusių tarpduryje ant žemės, vietos stoka nesiskundžia. Mažučiame kambarėlyje telpa dar ir motoroleris, buities rakandai, vaikų lovos dažniausiai – palubyje. Lankydami budistų šventyklas keliautojai sutiko vaikus keistai išskustais plaukais – iš pradžių pamanė, jog tai tam tikra etninė grupė. Vėliau išsiaiškino, jog šie vaikai – našlaičiai, todėl jiems privalu nešioti šias šukuosenos. Dar vienas keistas dalykas – vietinių kultūros dalimi tapusios medicininės kaukės – respiratoriai. Juos gyventojai dėvi dėl oro užterštumo. Tačiau prie jų yra taip įpratę, jog nenusiima ir ten, kur oras grynas.
Didelį įspūdį keliauninkams paliko įvairiausių formų kapinės. Priklausomai nuo regiono – jos labai skirtingos, kai kur kapai atrodo tarsi daugybė mažų spalvingų šventyklų, kitur – tarsi šilumos mazgai ryžių laukuose. Lyg atskiras pasaulis – Halongo įlankoje matyti žvejų kaimeliai ant vandens.
Įspūdžių bagažas neeilinis ir dėl to, kad R. Vaitkus – labai smalsus keliautojas. Vyras juokavo, kad kartais sulaukdavo žmonos Editos prašymų sustoti, kai pasišaudavo įsiropšti į vos matomas kapinaites siauru kalnų keliuku ar kokį užkampį. Tačiau galiausiai Edita visgi pasiduodavo vyro smalsumui – pora ypatingą prioritetą teikė turistų dar neužeitoms nuošalioms vietoms. O jose pamatyti vaizdai ir patirti įspūdžiai, pasak keliautojų, tikrai verti patirto nuovargio ir pastangų jas pasiekti.
