Tauragėje, muzikos klube „Rūsys“ su programa „Keturi tenorai“ svečiavosi „Humoro klubo“ komikai: Paulius Ambrazevičius, Dominykas Klajumas, Mantas Bartuševičius ir Vaidotas Šiožinis. Net keletą valandų be atvangos juokinę publiką vaikinai teigė, jog Tauragėje vykęs pasirodymas pateisino jų lūkesčius ir pažadėjo būtinai dar kartą čia sugrįžti, tik jau su nauja programa. Apie „Humoro klubo“ virtuvę kalbiname vieną iš jo įkūrėjų, P. Ambrazevičių.
– Kokį įspūdį paliko Tauragės publika? Kokie žmonės apskritai yra jūsų klausytojai?
– Labai maloni pasirodė publika ir tokia, kokios būtent tikimės savo pasirodymuose – jauna, atvira, mokanti pasijuokti ir iš rimtų dalykų, viską radom Tauragėje. Būtent tokių žmonių ir laukiam savo pasirodymuose.
– O kas yra rimti dalykai?
– Kiek pamenu, buvo paliestos ir tokios temos, kaip bažnyčia, politika ir pan., kai kurios tokios temos žmonėms dažnai būna tabu, o norisi, kad mūsų publika jokių tabu neturėtų.
– Bet ar visgi yra tokia tema, kuria juokauti nesiryžtumėte?
– Ne.
– Kas dabar yra tavo komandoje? Kuo šie žmonės ypatingi?
– Visų pirma tai nenorėčiau vadinti jų „mano komanda“, čia yra mūsų visų komanda ir visi esam „Humoro klube“ lygūs. Dabar esam keturiese: aš, Dominykas Klajumas, Mantas Bartuševičius ir Vaidotas Šiožinis. Visi juokingi ir visi per paskutinius metus–pusantrų padarę po didelį žingsnį į priekį. Mantas yra „žudikas kūdikio veidu“, visada atrodo toks geras ir malonus, bet gali kartais pasakyti tokių pokštų, kad žmonėms ausys links. Dominykas įneša labai daug energijos, po pasirodymų jis būna visas peršlapęs ir ne tik dėl medžiagų apykaitos, bet ir dėl to, kad atiduoda visą save. Vaidotas yra jauniausias iš mūsų visų ir jis patraukia jauniausios mūsų auditorijos dalies dėmesį, nes pats žino, kaip ten su jaunais žmonėm viskas vyksta.
– Na, o tu pats, ar laikai save „Humoro klubo“ siela? Berods esi vienintelis senbuvis, likęs nuo pat pradžių.
– Nežinau, turbūt nesu siela, tiesiog esu labiausiai patyręs ir daugiausiai visko matęs, daugiausiai kartų lipęs ant scenos, bet su šitais vyrukais jau esam pakankamai seniai kartu (Vaidotas ir Dominykas nuo 2011, Mantas nuo 2013 „Humoro klube“).
– Ar dabartinė sudėtis jus visus tenkina? Neplanuojate pokyčių?
– Kartą per mėnesį rengiame Vilniuje „atviro mikrofono“ vakarus, kur ant scenos gali lipti kas nori ir parodyti, kad moka juokauti. Tačiau per pastaruosius porą metų dar neatsirado tokių, apie kuriuos iškart pagalvotume, kad norim pakviesti prisijungti. Šita sudėtis yra gera, mums patinka, publikai patinka, bet nesam „užsidarę“, jeigu pamatysim ką nors gero – gali būti, kad ir pasikviesim.
– Ar yra gero pokšto receptas, kokios temos labiausiai juokina žmones?
– Geriausias pokštas visada bus tas, kuriame žmogus atpažins save, jam nutikusią situaciją, savo aplinkos žmones ir pan. Sunku pasakyti tikslią temą, bet svarbiausia, kad tai būtų atpažįstama. Pavyzdžiui, Mantas juokauja apie tapetais aplenktas knygas ir žmonės juokiasi ne tik dėl to, kad tai puikus pokštas, bet ir dėl to, kad visi esam mokykloje taip pat elgęsi. Taigi, situacijos atpažįstamumas visada yra svarbiausia pokšto dalis.
– Ar viskas jūsų pasirodymuose būna surepetuota? Ar paliekate vietos ekspromtui?
– 90 proc. visko, ką sakom ant scenos, yra visiškai surepetuota, pasiruošta ir atliekama beveik visuose miestuose vienodai. Atsiranda šiek tiek ir ekspromto, bet mes esam tokio tipo komikai, kurie daugumą pokštų pasiruošia. Kartais būna, kad netyčia išeina kokia nors gera improvizacija. Tada ją po visko užsirašai ir kitame mieste jau sakai kaip pasiruošto pasirodymo dalį. Kai kuriuos pokštus pasipildom vietinėmis aktualijomis, kad žmonėms patiktų. Aš tai stengiuosi daryti, nes lipu pirmas ant scenos ir turiu šiek tiek dar ir apšildyti publiką.
– Ar pritari, kad humoro jausmas yra aukšto intelekto požymis? Ir ar teisingas stereotipas, kad lietuvaičiai mažai juokiasi?
– Neteisingas. Lietuviai labai mėgsta juoktis, tik Lietuvoje juokas ir juokavimas laikomi kvailais dalykais, maždaug, negali juokauti daug viešumoje, nes atrodysi kaip „durnius“, o Lietuvoje baisiausia yra pasirodyti „durnium“. Nors man sugebėjimas juokauti ir suprasti humorą tikrai yra intelekto požymis. Turi „gaudyti“ kultūrines ir kitokias nuorodas, kad humorą suprastum iki galo, turi domėtis įvairiais dalykais, kad suprastum, apie ką kalba komikas.
Pabaigai noriu tauragiškiams padėkoti už puikų priėmimą, palinkėti gero savaitgalio ir pažadėti, kad tikrai grįšim su „Humoro klubu“, tik turim dabar susikurti naują programą, nes būtų nemandagu iš mūsų pusės atvažiuoti su tais pačiais pokštais.
Dėkojame už pokalbį.
