„Laba diena, kur važiuojate? Gal galite pavėžėti?” – tokiais klausimais prasideda kiekvieno keliaujančio autostopu kasdienybė. Islandijoje viskas paprasčiau, šalį ratu juosia vienas pagrindinis kelias, vadinamasis ROAD1, kuris jungia visus pagrindinius Islandijos miestus. Taigi, iš mandagumo paklausę krypties, judame aplink Islandiją.
Tik iškišus nosį iš Reikjaviko-Keflaviko oro uosto supranti, kad patekai į kitokios gamtos ir žmonių mentaliteto šalį. Mūsų Lietuvos pakelėse – miškai, grūdinės kultūros augalų plotai, pievose besiganančios karvės, o Islandijoje – nė gyvosios dvasios, sutingusi lava, suakmenėję laukai ir pakalnių pievose besiganančios avys ar arkliai. Miškų Islandijoje, galima sakyti, nėra, o patys islandai kalbėdami apie savo miškus juokauja, kad jeigu pasiklydai islandiškame miške, viskas ką turi padaryti – tiesiog atsistoti.
Islandijos miestai taip pat pasižymi savo unikalumu. Reikjavikas – netipinė Europos sostinė, joje nepamatysi senamiesčio siaurų, akmenimis grįstų gatvelių, nepamatysi ir įspūdingos architektūros statinių, nebent Reikjaviko Hallgrimuro liuteronų bažnyčią. Tačiau pro pastatų kampus matysis tai, kas ne itin tipiška – kalnai, sniegynai, vandenynas. Kitoniškumu Islandijoje pasižymi ir jau minėtos bažnyčios, užsukus į garsiąją – Reikjaviko – iš karto pastebi, kad bažnyčios pastorė yra moteris, o apsilankius antro pagal dydį Islandijos miesto – Akureirio bažnyčioje, kad vargonininkas prasigrojimui atlieka „Metalicos“ „Nothing else matters”.
Supuvusių kiaušinių kvapas ir kopimas į kalnus
Ne paslaptis, kad keliavimas autostopu turi vieną nenuginčijamą privalumą – taip gali pažinti vietinius žmones ir šalį iš vietinių žmonių pasakojimų. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad Islandijoje yra tik šiek tiek daugiau nei 300 tūkst. gyventojų ir norėdami išvengti giminystės ryšiais susaistytų santykių su priešingos lyties atstovu, islandai į savo išmaniuosius telefonus gali parsisiųsti programėlę, kurios paieškos laukelyje įvedę žmogaus vardą ir pavardę, gauna žinutę apie pastarojo giminystės duomenis. O giminės medis telefone niekam nekelia jokios nuostabos. Įdomiausia, kad jie tai laiko visiškai normaliu reiškiniu, kartais net paklausdami: „Jūs taip pat maža tauta, pas jus irgi taip yra?“. Taip pat Islandijoje priimta nerakinti namų durų ar net automobilių, o dažnas islandas net neatsimena, kur paskutinį kartą matė savo buto raktus. Tačiau vietiniai prisipažįsta, kad dėl imigrantų, ypač sostinėje – Reikjavike, automobilius rakinti tapo būtinybė.
Visiems žinoma, kad Islandija garsėja geizeriais. Tik nuvykus į šia vietą, nosį iš karto priverčia suraukti kvapas, panašus į supuvusius kiaušinius, tačiau garuojančios žemės efektas ir, rodos, iš niekur šaudantis į viršų vanduo, įspūdį palieka ilgam. Taip pat ledo ir ugnies šalis garsėja kalnais. Taigi, tokioje kalnuotoje vietovėje, būtų tiesiog nuodėmė nepabandyti kopti į kalną. Patarimas tai darysiantiems ateityje – pasirūpinti specialia avalyne, kad kalno viršūnės netektų pasiekti vienomis kojinėmis. Nuo kalno atsiveriantis vaizdas į kalnų masyvus, juos išraizgiusias kalnų upes ir už 10 kilometrų esantį vandenyną, kuris užlipus į kalną atrodo ranka pasiekiamas, verčia susimąstyti – taip ir galėtų atrodyti pasaulio kraštas. Keisčiausias patirtas jausmas, kad galėjai tik tupėti susirietęs į kamuoliuką surastoje užuovėjoje, o atsistojęs ant kalno atbrailos bandyti kristi žemyn, – vėjas buvo toks stiprus, kad gali išlaikyti tavo atsilošusį kūną.
Pakelėje partrenkta avis – didžiausias dienos kriminalas
Islandija neturi geležinkelio sistemos, tačiau sutiktas islandas tikina: „Ilgą laiką Islandijoje sklido mitas, kad negalime sodinti įvairius vaisius subrandinančių medžių, nes jie esą neprigis, tačiau pradėjome tai daryti ir pamatėme, kad jie kuo puikiausiai prigyja mūsų žemėje. Dabar žmonės galvoja, kad dėl kalnuoto reljefo negalime turėti geležinkelio, tačiau ateis laikas ir šis mitas bus sugriautas.”
Kalbant apie kitą keliavimo būdą šalyje – viešuosius tarpmiestinius autobusus, verta paminėti, kad autobusų kursavimas gana retas bei, žinoma, atbaido aukštos skandinaviškos kainos. Būtent todėl Islandijoje populiariausios – užsakytos grupinės kelionės, mašinų nuoma, keliavimas dviračiu ar net pėsčiomis bei autostopu. Islandija yra laikoma viena saugiausių šalių autostopo aistruoliams, nes čia kiekvienas vidutinio amžiaus žmogus pasižymi ypač geromis anglų kalbos žiniomis. Islandai, paklausti apie šį titulą, juokauja: „Tikriausiai todėl, kad mūsų čia labai nedaug ir toks jausmas, jog visi vieni kitus pažįstame, todėl net ir kelyje nutrenkta avis kitą dieną atsiduria pirmame laikraščio puslapyje.“
Lietuviai pakelėje ir 24 valandos per parą šviesos
Pamenu tą kartą, kai kelyje išvydome dar kelis keliautojus autostopu, žinoma, nuėjome susipažinti ir paklausti, kur veda jų suplanuoti keliai. Ilgai kalbėjome priimta tarptautine anglų kalba, kol pagaliau paklausėme, iš kokios šalies yra mūsų pašnekovės. Atsakymas privertė šypsotis visam pusdieniui: „from Lithuania”. Tai šalyje, kurioje toks populiarus keliavimas autostopu, sutapimas ar ne, tačiau atrodė, kad šį keliavimo būdą labiausiai pamėgę lietuviai. Keliaudamas autostopu arba liaudiškai „tranzuojant“, sutinki įvairiausių žmonių. Kartą sustojo, kaip mes jaunuoliai pavadintume „klasiška mašina”, užsiropštėme ant jos odinių galinių sėdynių, vairuotojas ilgą laiką žiūrėjęs į mus tarė: „Ar žinote, kad ant šios mašinos galinės sėdynės sėdėjo amerikiečių aktorius Antonis Hopkinsas, legendinės britų roko grupės „Queen“ būgnininkas Rogeris Tayloras ir filmo „Batmanas“ režisierius, na ir dabar jūs”. Taip pat kelyje sutikome islandų dainininkės Bjork pusseserės vyrą, kuris papasakojo atlikėjos kelią link šlovės, keliaujant autobusiuku per Didžiąją Britaniją.
Islandija – šiauriniame pusrutulyje esanti šalis, todėl garsėja poliarinėmis dienomis – vasarą, kai visas 24 valandas per parą būna šviesu, ir poliarinėmis naktimis – žiemą. Islandijoje keliavome vasarą, iš pradžių, atvykęs tiesiog pasimeti laike, o kiekvienas ėjimas miegoti rodosi tarsi miegojimas grįžus paryčiais arba pietų miegas. Tačiau kelyje ši šviesa duoda saugumo ir jaukumo jausmą, o tai, jog tave užklupo naktis, pajunti tik atsisukdamas ir horizonte nematydamas nė vienos mašinos, kurių ir dienos metu srautas toks, kad per 10 min. tave pralenkia maždaug 5 mašinos. Kartais pasitaiko, kad kelyje nėra jokių taisyklių. Pavyzdžiui, tau prieš nosį išlindęs nedidelis lėktuvas, kurio pilotas nusprendė, kad jo pakilimo takas bus mašinų važiuojamas kelias.
Ši kelionė įrodė, kad kartais, norėdamas egzotikos ir išvysti kitokį „pasaulį“, nebūtinai turi žvalgytis į Azijos ar Lotynų Amerikos šalis, nes tai, ko ieškai, gali atrasti ir Europoje. O egzotika gali prasidėti tuomet, kai tau išskrendant, rugpjūčio pabaigoje, pradeda kristi pirmas sniegas. O taikliausias būdas pažinti šalį tokią, kokia ji yra – tai ne viešbučiuose užsakyti liukso kambariai ir ne turistų praminti takai, o gilesnis žvilgsnis vietinių žmonių pagalba.
