Penki tauragiškiai, šiuo metu gyvenantys Vilniuje, spalio mėnesį leidosi kelionėn į Vietnamą. Socialistinė respublika keliautojų dėmesį pritraukė egzotika ir įspūdinga gamta. Džiunglės, kumščio dydžio vorai, nuodingos gyvatės, tropinis karštis – tai tik keli pavojai, kuriuos užgožė vietinių svetingumas ir patirti įspūdžiai. Anot tauragiškio Tomo Meilos, jį itin sužavėjo vietnamietiška virtuvė. Net ir prieskoniais apibarstytas, pačirškintas 5 centimetrų dydžio kirminas jam buvo skanus. Kelionės akimirkomis ir patirtais nuotykiais keliautojai dalijasi su „Tauragės žinių“ skaitytojais.
– Tomai, papasakok, kaip kilo mintis nusibelsti į Azijos valstybę – Vietnamą, kuris nėra populiariausia turizmo kryptis?
– Pomėgis keliauti seniai įsišaknijęs manyje. Aplankyta ne viena šalis Europoje vien šiemet (Švedija, Danija, Latvija). Esu avantiūristas, tad sulaukęs pasiūlymo aplankyti tolimąjį Vietnamą, ilgai nesvarsčiau. Pasakiau – padarykime tai! Esu įpratęs į kelią leistis dviese ar trise, bet šį kartą prie starto linijos stojom šešiese. Iš pradžių kiek baugino, kaip seksis sutarti, ar visų norai sutaps, ar užteks jėgų tempti kuprinę tris savaites. Tačiau keliavau su seniai pažystamais ir laiko patikrintais draugais, šauniaisiais nuotykių ieškotojais, tauragiškiais Julium Vladička, Rasa Atgalainyte, Egle Kavaliūnaite ir Ingrida Anulyte, bei Mažeikių atstove Monika Ramanauskaite, tad kelias neprailgo ir kiekviena diena buvo pilna juoko ir gerų emocijų.
– Žinau, kad kelionų agentūros – ne jums. Kaip planavote išvyką?
– Nesame „novaturiškų“ kelionių mėgėjai, nedomina ir viešbučio žvaigždučių kiekis. Įdomiau, kai kelią susiplanuoji pats ar tiesiog likimas jį koreguoja. Aš pats nesu mėgėjas planuoti, bet prieš kelionę peržiūrėjau nemažai video „Youtube“, kaip kiti keliauja, ką aplanko, kaip „nepasimauti“ ant vietinių bandymų užsidirbti. Domėjausi šalimi, valdymo forma (kaip žinia – kūjis ir pjautuvas ten garbinamas) ir, žinoma, orais. Julius sudėliojo preliminarų kelionės maršrutą, kurį papildėme pagal norus ir stengėmės jo laikytis, bet ne visada pavykdavo. Kad nukeliautum į Vietnamą, reikia vizos. Lietuvoje konsulato nėra, o artimiausias – Varšuvoje. Tačiau jų pasiūlytos kainos mūsų netenkino. Tad susiradome agentūrą Vietname, kuri atrodė patikima ir atsiuntė kvietimo laišką bei prašymą vizai gauti. Vizą pasidarėme atvykę oro uoste ir tai kainavo apie penkis kartus pigiau.
– Iškilo nesklandumų?
– Spalio vidurys, kuprinė sukrauta, bilietas rankoje, nuotykiui pasiruošę. Nuotykis asmeniškai man startavo nuo pirmų minučių. Išvaizdos pokyčiai apsunkino išvykimą. Kadangi pasas darytas prieš keletą metų, tad muitinėje pareigūnams buvau nepanašus (užaugusia barzda – red. past.) į nuotraukoje esantį asmenį. Teko ilgokai įrodinėti, net trims pareigūnams, kad tai aš, bet galų gale praleido. Tiesa, visa tai pasikartojo ir Vietname, bet ten viskas praėjo sklandžiau ir su daugiau šypsenų. Gavę vizas, išsikeitę eurus į vietinę valiutą (Vietnamo dongai, vieną eurą galima nusipirkti už 24388 – red. past.), tapome milijonieriais ir pradėjome kelionę.
– Šaltą lietuvišką rudenį iškeitėte į Azijos tropinį klimatą.
– Atvykome su žieminiais rūbais, tad pirmas jausmas, išėjus iš oro uosto, atėmė žadą. Nežmoniškas karštis ir drėgmė. Rūbai iškart prilipo prie kūno. Jausmas – kaip pirtyje. Kadangi naudojomės išmaniosiomis technologijomis, greit susiradom nakvynę per booking.com ir pasinaudojome „uber“ paslaugomis, kad pasiektume nakvynės vietą, nes po dviejų skrydžių, trukusių 2h 30 min ir 9 h 30 min, norai buvo trys – dušas, maistas ir lova.
Pradžioje buvo nuotykis po nuotykio. Vietnamas – labai ilga šalis, kurią pervažiuoti trunka iki trijų parų. Įsigijome vietinį skrydį iš Saigono (aka Ho Chi Minh City) į sostinę Hanojų. Na ir, žinoma, vos spėjome į skrydį. Tik su šaunios oro uosto apsaugos pagalba bei dėl Ingridos sugebėjimų susikalbėti su nemokančiais anglų kalbos, be didesnių eilių praėjome visas patikras ir bėgte pasiekėme lėktuvą paskutiniai.
Po poros dienų miestuose, kurie nustebino triukšmu, stulbinančiu ir protu nesuvokiamu eismu, kvapais, netvarka, architektūra, parkų gausa, gatvės prekeiviais, siūlančiais įsigyti nuo bandelės iki kuprinės, patraukėme į kalnus – į gamtą. Atstumus nuo taško a iki taško b, per visą kelionę, mums padėjo įveikti: traukiniai, autobusai, naktiniai autobusai su miegamomis vietomis, motoroleriai (teko važiuoti ir po tris ant vieno), laivai, dviračiai, taksi. Ėjome ir, žinoma, pėsčiomis, su kuprine ant pečių.
– Nustebino gamta?
– Gamta tiesiog atimdavo žadą, jautėmės it pakliuvę į rojų. Kalnai, uolos, kriokliai, džiunglės, terasiniai ryžių laukai, geltonosios, raudonosios kopos, auksinio smėlio ir žydro vandens paplūdimiai. Aplankėme ir tokių rojaus kampelių (Ba Be nacionalinis parkas), iš kurių nesinorėjo išvažiuoti – nedaug paliestų turizmo, tikriausiai dėl sudėtingesnio pasiekiamumo.
– Vietiniai Jums buvo draugiški?
– Kas liečia žmones, tai teko sutikti įvairių. Kartą nusprendę, kad jau pats laikas pradėti pasitikėti vietiniais, po poros valandų buvome neblogai „išdurti“ – nuvežti ne ten, kur mums reikia ir už tai dar turėjome papildomai susimokėti. Bet visą tai atpirko sutikta vietinė moteris, kuri padėjo išspręsti ginčą su visiškai angliškai nekalbančiais žmonėmis ir padėjo sėkmingai pasiekti kelionės tikslą. Taip pat su vietiniais teko kepti žuvį, kurią ką tik ištraukė su tinklais ir gerti jų gaminamo vyno, tiesiog ant jūros kranto. Įdomiausia, kad jie labai sunkiai šneka angliškai arba visai nešneka, bet vėl gelbėjo technologijos ir puikiai bendravom „Google translate“ pagalba. Dėl nesugebėjimo susišnekėti, teko net piešti, kad gaučiau, ko noriu. Buvo tokių, kurie labai rūpinosi mūsų saugumu, nors nejautėme grėsmės, bet instruktuodavo kur neiti, ko nedaryti.
– Ar brangu keliauti po Vietnamą?
– Perkant bilietus iš anksto, verta skraidyti lėktuvais. Tai gali būti net pigiau, nei ilga kelionė traukiniu, bet mano rekomendacija yra kelionė naktiniu autobusu su gulimomis vietomis. Visų pirma, kelionė vyksta naktimis, tad susitaupo išlaidos nakvynei, antra – patogu, nes tikrai patogiai išsimiegi ir, kaip visur Vietname (net gūdžiausiose džiunglėse), yra veikiantis Wi-Fi. Trečia – pigu. Žinoma, būtina išbandyti motorolerius. Tam reikia turėti tarptautinį vairuotojo pažymėjimą. Šiaurinėje Vietnamo dalyje niekas jo netikrina, tad galima laisvai keliauti motoroleriais. Pietuose stabdo ir kiekvieną baudžia. Žinoma, ten galima nesunkiai išsisukti duodant kyšį, nes to reikalauja net pareigūnai. Kyšio dydis priklauso nuo policininko nuotaikos. Tiesa, tai net neatrodo kaip kyšis, duodi jam ,,arbatai įsigyti“. Motoroleriai padeda pigiau pasiekti lankytinus objektus ir sutaupyti, neišleidžiant pinigų nuobodžioms ekskursijoms. Taip galima pasivažinėti nuostabiais serpentinais, purvo ir akmenų nuošliaužų apgadintais keliais, įkalnėmis ir nuokalnėmis, kur net paspaudus stabdžio rankenėlę, motoroleris greitėja. Taip gali pajusti tą džiunglių kvapą ir viską pamatyti, paliesti iš arti.
Apie gamtą galėčiau pasakoti valandų valandas, nes ji paliko didžiausią įspūdį, dėl jos mes ir atvykome. Per visą kelionę apvažiavome visą šalį iš šiaurės į pietus, pamatėme tikrai įvairios gamtos. Kopėme į 3 km, aukščiausią Vietnamo viršukalnę (Fancipan 3,143 m), brovėmės per džiungles, kad įlystume į neapsakomo dydžio ir grožio urvus, kuriuose pilna šikšnosparnių. Plaukėme laivais, kad išvystume nuostabius krioklius, į Unesco paveldą įrašytas Ha Long bay – per 2000 įvairiausio dydžio iš vandens iškilusių salų, maudėmės kerinčio kraštovaizdžio apsuptame ežero viduryje, tiesiog šokinėdami iš laivo.
– Egzotika nepavojinga?
– Pietuose reljefas kiek lygesnis, ten aplankėme pasakiško grožio ir dydžio baltąsias bei raudonąsias kopas. Sūraus vandens bei auksinio smėlio paplūdimiai lepino mus paskutinėmis kelionės dienomis, todėl teko keliems iš mūsų ir skaudžiai nudegti. Saulė ten negailestinga, bučiuoja net per debesis ir to pakanka, kad atsirastų pūslės. Štai dėl ko vietiniai 35 laipsnių karštyje vaikšto su džinsais ir džemperiais, su saule jie nedraugauja.
Taip, gyvačių matėme. Geriau nepamatyti jų, nes galvoji, kad nėra ir jautiesi saugiau. Žinant, kad ten jų yra virš šimto rūšių ir beveik visos nuodingos, smagumo brautis per miškus buvo mažiau, o viena bendrakeleivė net paniškai bijojo kiekvieno krebždesio. Vorai ten kumščio dydžio, nemeluoju. Labai mažai mačiau paukščių. Karvės keliuose, karvės miesteliuose, karvės visur. Bet tai vietinių nestebina, ilgainiui nebestebino ir mūsų.
Skiepijomės nuo hepatito A ir B. Atliekamos trys injekcijos, tad bent pusantro mėnesio iki kelionės reiktų pradėti skiepytis, nes pakanka dviejų skiepų, kad užsikrėsti būtų neįmanoma. Trečią pasidarai grįžęs, kad gautum pasą, kuris gali praversti keliaujant į Afriką, kur yra privalomi skiepai. Taip pat skiepijomės nuo stabligės ir difterijos (nemokama Lietuvos piliečiams), nežinosi kas nutiks, tad geriau apsidrausti.
– Mačiau video, kuriame bandei valgyti kirminą! Papasakok apie vietnamietišką virtuvę.
– Maistas – fantastiškas! Daug valgėme gatvėse, nei karto nepasitaikė, kad nepatiktų. Pradžioje atrodė nešvaru, bet įpratome, nes skonis atpirko viską. Nesu aštrių patiekalų mėgėjas, bet valgiau nesiraukydamas. Vietnamo virtuvė tikriausiai vakarietiškiausia iš pietryčių Azijos. Daug įtakos jai padarė, prancūzų kolonistai. Daug prancūziškos virtuvės akcentų. Jūros gėrybės – neapsakomo skonio. Kiauliena, vištiena, jautiena, žuvis sutinkama kiekviename meniu. Taip pat galima paskanauti sraigių, varlių, ryklių, gyvačių, stručių. Taip, teko suvalgyti 5 cm dydžio kirminą, keptą ant grotelių. Kadangi jis buvo su prieskoniais, tai skonis pasirodė kaip kepsnio. Tik jausmas valgant, lyg kokią gumą kramtytum, bet tikrai skanu. Kelionės pabaigoje jau pradėjome svajoti apie lietuviškus produktus, kas apie bulves su kefyru, kas pašteto norėjo, kas mamos kotletų.
– Pavargote? Kokią kelionę planuosite kitiems metams?
– Kelionės pabaigoje skyrėme daugiau laiko poilsiui. Pasivaikščiojome po miestą, pasėdėjome restoranėliuose, merginos ieškojo nusipirkti kažko išskirtinio sau. Kelionės pabaigoje prisijungė kiti draugai, susitikę dalinomės įspūdžiais ir patirtimi. Nusprendę, kad galime keliauti visi kartu, svarstėme kitų metų kryptį. Visų norai sviro į Pietų Ameriką. Tad prasideda naujas planavimas ir paieškos, kur ir kaip pigiau nukeliauti, patirti naujų iššūkių ir įspūdžių!
