Autorės ir Edgaro Jurgilo Facebook profilio nuotraukos
Žūklė museline meškere (angl. flyfishing, – red. past.) – tai ir menas, ir sportas, ir filosofija. Per dešimtmetį ištikimi šiam hobiui Edgaras Jurgilas ir Tadas Dargis Pagramančio regioniniame parke rengia edukacinius užsiėmimus, moko vaikus žvejybos museline meškere subtilybių, mėtymo technikos, muselių rišimo meno. Žvejai siekia šviesti visuomenę aplinkosaugos temomis – visą pagautą laimikį jie paleidžia, to paties moko ir vaikus.
„Tauragės žinių“ žurnalistę Edgaras J. pakvietė iš arčiau susipažinti su šia netradicine žūkle – apsiginklavę bridkelnėmis, meškere ir polaroidiniais akiniais briste patraukėme Akmena – prieš srovę.
– Taip eidami užeiname žuviai už nugaros, nes ji plaukia statmenai srovei, – žvejų gudrybėmis dalinosi Edgaras.
Polaroidiniai akiniai nuo saulės žvejojant šiuo būdu būtini, mat kitaip neįžiūrėsi vandens paviršių skrodžiančios muselės, anei ją medžiojančios žuvies. Kita būtina įranga – neperšlampančios kelnės su batais (bridkelnės), nes žūklė dažniausia vyksta brendant vandeniu. Be abejo, reikalinga žvejybai paruošta muselinė meškerė su specialiu valu ir imitacinės muselės, surištos ant kabliuko, kurias žvejai dažniausiai riša patys, mainosi tarpusavyje arba įsigyja žūklės reikmenų parduotuvėse. Kaip tvirtino muselininkai, imitacinių muselių rišimą drąsiai galima priskirti menui. Jos rišamos iš įvairių plūdrių medžiagų – plunksnų, žvėrių kailių, panaudojant specialią įrangą.
–Tarp muselininkų turime tokią nerašytą taisyklę, jei į renginį pas mus ateina naujokas, visi padovanojame jam po vieną muselę pradžiai, – apie žvejų draugiškumą pasakojo Tadas.
Žvejybos technika nėra paprasta – yra daugybė būdų užmesti meškerę, priklausomai nuo to, kokioje upės vietoje – rėvoje ar užutėkyje žvejojama, kokią žuvį norima pagauti. Taisyklingai išlavinti judesius galima tik padedant profesionalui, tam prireikia ne vienerių metų. Tačiau, pasak žvejų, rezultatas vertas pastangų – žvejyba museline – vienas nuostabiausių laisvalaikio praleidimo būdų.
Žūklaujant šiuo būdu, upe dažnai nueinama dešimtys kilometrų, grožintis gamtos vaizdais, ieškant neatrastų vietų ir žuvų slėptuvių. Tai neabejotinai aktyvi fizinė veikla – tiek bridimą vandeniu, tiek nuolatinį valo mėtymą galima drąsiai priskirti sportui, nekalbant apie valandų valandas praleistas gryname ore – laikas čia, regis, nebeegzistuoja.
– Museliavimas yra ir hobis, poilsis, ir filosofija. Esmė yra net ne pati žvejyba. Labiau koncentruojamasi į mėtymą, muselių rišimą, buvimą gamtoje. Dažnai net žuvies dydis nėra svarbu – svarbiau žuvies medžioklė, azartas. Museline sugaunamos žuvies dydis dažnai būna mažesnis, nei žvejojant kitais būdais. Žvejojant museline nuo vandens paviršiaus, gali matyti pačią žuvį, gaudančią imitacinį vabzdį – tai yra nepakartojamas grožis, – užsidegimu dalijosi Tadas ir Edgaras.
Ši žūklė ypatinga dar ir tuo, kad gaudomos specifinės žuvų rūšys – dažniausiai kiršliai, upėtakiai, šlakiai, lašišos. Šios žuvų rūšys yra saugomos, jų žvejyba griežtai reglamentuojama – žvejoti galima tik tam tikrose vietose tam tikru metų laiku, įsigijus leidimą. Akmenoje žvejoti galima iki rugsėjo pabaigos, Jūroje – nuo Nemuno iki užtvankos – iki spalio 15 dienos. Vėliau prasidės lašišinių žuvų nerštas. Nors pagal žvejybos licencijos taisykles galima pasiimti iki 3 lašišinių žuvų per dieną, Tadas su Edgaru laikosi savos filosofijos: sugavai – paleisk. To paties moko ir kitus.
Žvejų teigimu, norint nelikti it musę kandus, reikia nemažai biologijos žinių – išmanyti šių žuvų rūšių gyvenimo būdą, įpročius ir fiziologiją, žinoti, kokia musele galima jas suvilioti tam tikru metų laiku. Jei žuviai nepatiks masalo spalva ar forma, kibimo tikėtis neverta. Taip pat reikia žinoti, kokiose vietose žuvys laikosi tam tikru metų laiku, pavyzdžiui, didesni upėtakiai rudeniop, nusekus vandeniui, slepiasi užutėkiuose, kai tuo tarpu vasarą mėgsta pliuškentis upės rėvose – kur daugiau deguonies. Kiršliai, anot Edgaro, nėra baikšti žuvis. Upėtakį jau reikia medžioti.
Tauragės regione pagrindinės muselinei žvejybai tinkančios upės yra Jūra, Akmena, Šešuvis, Ančia. Jūra ir Akmena yra įžuvinamos pagal Aplinkos ministerijos žuvų įveisimo programas. Įleidžiama šlakių, upėtakių. Kiršliai, pasak žvejų, veisiasi patys. Muselininkų teigimu, ypač Akmena traukia entuziastus iš visos Lietuvos – čia gali sutikti ir vilniečių, ir atostogoms grįžusių emigrantų, pamėgusių museliauti. Šios žvejybos tradicijos ypač gajos Norvegijoje, Švedijoje. Jūra taip pat anksčiau buvusi žuvingesnė. Dabar reikalus esą gadina užtvanka, tačiau, žvejų tvirtinimu, ten ruošiamasi įrengti žuvitakį, kad šlakiai ir lašišos galėtų laisviau migruoti.
Pasak Tado ir Edgaro, Tauragėje muselinės entuziastų nėra daug. Tikrai šiam hobiui atsidavusius žmones galima suskaičiuoti ant rankos pirštų. Mėgėjų yra daugiau. Tačiau Lietuvoje yra bent keturi stiprūs muselininkų klubai: Klaipėdos „Verpetas“, Kauno museline.lt bei du Vilniaus – flyfishing.lt ir „Merkys“. Tauragiškiai aktyviai bendrauja su „Verpeto“ klubu, dalyvauja mėtymo ir žūklės čempionatuose.
Praėjusią savaitę startavo nauja edukacinė Pagramančio regioninio parko direkcijos programa „Muselinė žvejyba Akmenoje“. Pirmieji su programa susipažino Tauragės „Šaltinio“ progimnazijos NVŠ programos „Pažink Pagramančio regioninio parko vertybes“ mokiniai ir jų vadovė. Tadas ir Edgaras mokė vaikus rišti museles, meškerės užmetimo technikos, pasakojo apie žvejybos filosofiją.
– Nuvažiavau į regioninį parką ir pastebėjau, kad trūksta, tiksliau visiškai nėra informacijos apie tai, kad Akmena yra viena iš elitinių upių muselinei – karališkos žuvies – kiršlių, upėtakių žvejybai. Taigi pasiūlėme savo pagalbą vykdant švietėjišką veiklą Pagramančio regioniniame parke, – apie idėją mokyti museliavimo paslapčių pasakojo Edgaras.
Žvejai turi ir daugiau planų – ateityje teikti žvejybos gidų paslaugas tauragiškiams, miesto svečiams, gal net užsienio turistams.
Autorės ir Edgaro Jurgilo Facebook profilio nuotraukos
