„Ir mano gimtadienis „savotiškas“. Gimiau tą patį mėnesį ir dieną, kai įvyko Saulės mūšis, tik 699 metais vėliau. Kai gimė mūsų įžymybė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, tik 60-čia metų vėliau. Kai gimė Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas, tik trimis metais vėliau, tą pačią dieną, kai gimė operos dainininkas Virgilijus Noreika. Esu vis dar senjoras žurnalistas, bet jau tik buvęs aktyvus kraštotyrininkas, lektorius tarptautininkas, ekskursijų vadovas, saviveiklininkas, tik pensininkas, jau ir prosenelis.“ – taip Bronislovas Jagminas apie save rašė prieš penkerius metus išleistoje savo poezijos knygelėje „Būsenos“.
Į devintą dešimtį įkopęs, bet visada linksmas ir energingas, Bronislovas – dar ir įdomus pašnekovas. Apie Tauragę jis galėtų pasakoti be perstojo, nes, dirbdamas daugiau nei 33 metus žurnalistinį darbą, nuosekliai fiksavo visus gimtojo miesto pokyčius, pažino daugybę žmonių. „Per miestą eidamas aš galiu pasakyti, kada koks namas pastatytas“, – su pasididžiavimu kalba Bronislovas ir iš savo diplomato ištraukia knygą. „Čia yra parašyta, kada koks namas pastatytas“, – tvirtina man senjoras ir aš nedrįstu suabejoti. Juk ši knyga, „Sovietmetis“ Tauragėje“, B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje apdovanota kaip „Tauragės metų knyga 2015“. Joje chronologine tvarka, nuo 1939-ųjų metų iki 1990-tųjų metų, išsamiai aprašomi pokario ir tarybinių metų įvykiai, žmonių gyvenimai. Minimi svarbiausi įvykiai Tauragei: „Jūros“ kino teatro atidarymas, Tauragės herbo patvirtinimo data, pirmųjų daugiabučių atsiradimas ir daugybė kitų faktų.
Bibliotekininkės Bronislovą gerai pažįsta, nes biblioteka jam tarsi antrieji namai. Nors būdamas vaikas augo neraštingoje šeimoje, save prisimena kaip visuomet skaitantį. Gerai mena bibliotekininkę Larisą Koppaitę, pas kurią, dar būdamas mokinukas, eidavo pasiimti knygų. Paklaustas, kokias knygas mielai renkasi šiandien, Bronislovas susimąsto: „Keista, dabar imu S. Daukantą, M. Valančių ir ten randu išminties. Šiandieninių rašytojų aš neatseku, neišmanau, katras iš jų yra geras. Perskaityti reikia daug, o naudos kažin ar bus, neapsimoka. Geriau pasiimt Tolstojų.“ Ir apie šių laikų išradimus, elektronines skaitykles, Bronislovas turi savo nuomonę: „Nereikia jų visai. Knygą reikia paimti į rankas, atsilošti patogiai fotelyje ir skaityti.“ Ir į Vilniaus knygų mugę jo netraukia. Pats namie turėdamas apie tūkstančio knygų biblioteką sako neieškantis vidutiniškų knygų ir suabejoja, ar mugės gausybėje įmanoma rasti ypatingai gerų, prilygstančių pripažintai XIX – XX a. klasikai, knygų. Nors pats turi išleidęs dvi poezijos knygeles, savęs geru kūrėju nelaiko. „Esu klasikinės eilėdaros šalininkas, kaip J. Maironis, S. Nėris, P. Širvys“, – sakosi jis ir nesileidžia į kalbas apie šiuolaikinius poezijos kūrėjus.
Sėdėdami Bronislovo Jagmino sodelyje dar kalbamės apie besikeičiančią Tauragę. „Nežinau, kodėl tą naująjį tiltą per Jūrą pastatė. Dabar reikia sukurti erdvę už to tilto, kad ten būtų galima eiti. Gal tas tiltas pravers, tik blogai, kad griūva krantinė.“ – mąsto kraštotyrininkas.
Klausantis Bronislovo pasakojimų, susipažįstu su tarybų laikų profsajungos komiteto pirmininku, kovos su girtavimu komisijos pirmininku, moterų tarybos pirmininke. Sužinau, kad Birutė Baltrušaitytė, kurios vardu dabar pavadinta mūsų miesto biblioteka, lankė tą patį literatų būrelį, kaip ir Bronislovas. Tik ji buvo šeštokė, o jis – dvyliktokas. Išgirstu apie blokados laikus. Bronislovo patirtį LR Seime. Išklausau nuoskaudą dėl emigruojančių tautiečių, nykstančios Lietuvos ir plūstančių emigrantų į Europą. Matau akyse pasididžiavimą, kad po savęs paliks darbus Tauragei. Sako, kad daugiau neberašys, kad „Sovietmetis“ Tauragėje“ yra jo paskutinis senjoro diplominis darbas. Ir išgirstu klausimą „Kažin ar bus Lietuva po šimto metų?“ Susimąstau ir aš.
Atsisveikinant Bronislovas man parodo slaptą kelią pro kaimyno kiemą. Žingsniuoju jo išvaikščiotu taku, atrandu dar nepažintą Tauragės kampelį ir girdžiu jo su šypsena ištartus žodžius: „Žemaitija bus!”