Užgavėnės – linksma žiemos ir pavasario sandūros šventė, švenčiama septynios savaitės iki Velykų, paprastai antradienį. Kaip ir Velykos, tai – kilnojama šventė, nustatoma pagal senovinį mėnulio kalendorių.
Saulė kopia vis aukščiau, jau ir vieversys tuoj parskris, kovarniai parlėks į savo kraštus, o žiema vis nesitraukia, nors jau ir laikas būtų. Ar ne metas žmonėms jai priminti, kad bėgtų iš kiemo, nebešaldytų paukštelių, nebevargintų žvėrelių ir naminių gyvulių, kuriems jau ir pašaras baigiasi? Tokia Užgavėnių nuotaika.
Žiemos varymu Užgavėnės neišsisemia. Tai tik paviršinis šventės sluoksnis. Iš tiesų Užgavėnėse yra keletas kultūrinių prasminių sluoksnių, kurie susipina vienas su kitu. Tai yra dar ir iki galo mokslininkų neištyrinėta šventė, kuri ilgus amžius gyvavo iki krikščionybės įvedimo, vėliau įgavo krikščionišką atspalvį.
Persirengėlių vaikštynių laikotarpis seniau būdavo visas vadinamasis mėsiedas, prasidedantis Kalėdomis ir pasibaigiantis Užgavėnėmis. Jau per Kalėdas išvirkščiais kailiniais apsivilkęs senis Kalėda eidavo per kaimą su savo palyda, vilkdamas rusenančią kaladę – blukį. Per Tris karalius, sausio 6-ąją, buvo paprotys persirengti trimis karaliais, kurie taip pat vaikščiodavo su palydovais, užeiti į kiemus, sveikinti, linkėti gerų metų. Paprastai tarp persirengėlių būdavo gerų muzikantų, tad vaikščioti po kaimą jiems būdavo smagi pramoga. Linksmybių mėsiedo laikotarpiu netrūko, mat tuo metu, kaip ir rudenį, nuėmus derlių, buvo pats gerasis laikas kelti vestuves. Seni žmonės sakydavo, kad vasario mėnesį, kai pusto, „veselnas laiks yra“. Vestuvės tuomet būdavo kiekviename kaime, dažname kieme. Prasidėdavo jos, kaip ir Užgavėnės, antradienį, ir tęsdavosi savaitę, kaip sakoma: „Krikštynas – trys dynas, veseliki – nedėliki“. Į vestuves būdavo sukviestas bene visas kaimas, atvykdavo giminės ir iš gretimų apylinkių.
Nekviestieji taip pat sugalvodavo būdų pasilinksminti. Štai čia pasireiškia senoviškas, iki šiol netyrinėtas vestuvių ir Užgavėnių persirengėlių panašumas. Tauragės krašte, Pagramančio apylinkėse, pagal senų žmonių pasakojimus, dar XX a. viduryje į vestuves eidavo vadinamieji „meškininkai“. Tai buvo nekviesti kaimo gyventojai, daugiausiai jaunimas, kurie susiburdavo pulkan, pasivadindavo muzikantų, apsirengdavo išvirkščiais kailiniais ir traukdavo į vestuves. Nuėję pasveikindavo jaunuosius, sakydavo oracijas, pašokę ir pasilinksminę, apdovanoti vestuvių pyragu, grįždavo namo. Senosiose Užgavėnėse vienas iš pagrindinių personažų taip pat buvo meška. Išvirkšti kailiniai reiškė ne tik gauruotumą ir panašumą į mešką, bet apskritai mitologijoje ir papročiuose kailis, vilna, gauruotumas buvo suprantami kaip turto, laimės ir gerovės pasireiškimas. Prosenovinis meškos įvaizdis sutinkamas ir kituose lietuvių papročiuose, tikėjime, simbolikoje.
Taigi, paprotys eiti „meškininkais“ rodo Užgavėnių sąsajas su vestuvėmis, kurios buvo švenčiamos panašiu laiku. Vestuvių elementų yra ir Užgavėnių netekėjusių merginų „bergždinikių“ ieškojime ir pirkime, linkėjimuose mergelėms greitai ištekėti, voliojimesi sniege. Gausūs valgiai ir visuotinis mėsiedo šėlsmas, kurį vainikuoja Užgavėnių šventė, buvo gamtos ir žmonių gyvybingumo, energijos ir linksmybių protrūkis.
Šiemet žiema, atrodo, jau ir pati ketina trauktis nė nevaryta, nors Užgavėnės anksti – vasario 9 dieną. Po jų – ilgas pasninko laikotarpis, kol Velykų sulauksim.
Tauragės krašto muziejaus muziejininkė-etnografė Viliutė RUŽINSKAITĖ