Tradicine tampančios rubrikos herojų šįkart būta nemažai – žurnalistė lankėsi Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre, kur vykdoma daugybė įvairių veiklų. Susitikimo dieną šiame centre muilo apvėlimo proceso mokėsi ir vienos įstaigos kolektyvas.
Mokymai derinami prie artėjančių švenčių
Norkaičiuose buvau vos du kartus, tad Tradicinių amatų ir etnokultūros centrą radau ne iškart: nors pastatas nemažas, tačiau kiek atokiau nuo pagrindinio kelio. Prie durų mane pasitiko centro vadovė Lina Lasauskaitė.
– Stalai jau paruošti, priemonės sudėtos. Laukiam atvykstančių žmonių, – linksmai pasakojo L.Lasauskaitė.
Tradicinių amatų centro vadovė sakė, kad visos edukacijos atvykstančioms grupėms siūlomos pagal sezoniškumą ir atsižvelgiant į didžiąsias metų šventes. Artėjant Užgavėnėms, galima išmokti pasidaryti kaukę, prieš Velykas – išmokti puošti margučius taip, kad turbūt niekas gražumu nenurungtų.
– Turime daug edukacijų, tačiau ne visomis žmonės domisi. Gal tiesiog daugeliui aktualiau išbandyti ką nors naujo. Kad neilgai užtruktų mokymosi procesas, bet būtų galima panaudoti ateityje. Daug informacijos ir nuotraukų stengiamės pateikti savo profilyje socialiniame tinkle „Facebook“ – dažnai būtent tai ir sudomina būsimus lankytojus, – kalbėjo etnokultūros centro vadovė.
Veliam muiliukus
Tądien, kai centre viešėjo „Tauragės žinių“ žurnalistė, susirinkęs draugiškas darbo kolektyvas su šeimos nariais buvo nusprendęs mokytis muiliukų apvėlimo meno. Po to dar ir liaudiškų šokių pramoko.
Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centro darbuotojos svečiams paruošė stalą – patiesė plėvelę vietoj puošnios staltiesės, pridėjo daugybę spalvotos vilnos gumulėlių ir kiekvienam asmeniškai – po muilo gabalėlį.
Pirmas man kilęs klausimas – kam reikia apvelti muiliuką vilna? Juk galima įdėti į maišelį, suvynioti į dovanų popierių. Dabar tiek vargo „supakuoti“, o po to dar ir išpakuoti...
– Tokį muiliuką galima naudoti duše kaip plaušinę. Apvelti galima įvairios spalvos vilna, pridėti gražių raštų ir kitaip papuošti. Pabaigus darbą, tokį muiliuką tikrai nebus gėda padovanoti kam nors ar naudoti savo reikmėms. Beje, jį panaudojus, galima tiesiog dėti ant vonios krašto – nugręžus vilną jis nevarva, kaip paprastai daro drėgnas muilas, – paaiškino L. Lasauskaitė.
Legenda apie pirmąjį veltinį
Edukacijos pradžia – legenda apie pirmąjį veltinio kilimą. Pasirodo, veltinis minimas jau nuo Nojaus arkos laikų. Sakoma, kad laive buvo suvaryta daug avių, kurių vilna krito ant grindų ir gyvūnai ją patys trypė. Tik jas išginus iš laivo pastebėta, kokį gražų kilimą jos sutrypė... Kiek to grožio iš tiesų tuomet buvo – istorija nutyli, bet bent jau išmokome velti veltinius.
Susirinkę lankytojai su malonumu pasiraitojo rankoves. Net vyrai nepabūgo užsidėti rožinių prijuosčių ir kibti į darbus. Centre dirbančios moterys paslapčia papasakojo, kad dažnai tokiuose mokymuose dalyvaujantys vyrai lieka tik stebėtojais – esą tai moteriškas darbas. Visgi darbams įpusėjus paaiškėjo, kad vyrams sekėsi labai neprastai – tvirtos rankos veliant vilną ant muiliuko turi savų privalumų.
– Galite pastebėti, kad turintys tvirtą ranką suvelia greičiau. O su moterišku lengvu „patapšnojimu“ nelabai kas gausis, – paaiškino Norkaičiuose dirbanti rankdarbių meistrė Roma Lekutienė.
Amatų – gausybė
Tradicinių amatų centre mokoma ne tik velti vilną. Dažnai lankytojai užsuka pabandyti išsikepti tikros naminės duonos, kokią kepdavo mūsų močiutės. Norkaičiuose stovi krosnis-duonkepė.
– Mokome daugelio įvairių dalykų. Nežiūrint sezoniškumo, galime pamokyti pynimo iš vytelių ir karklų. Taip pat darome įvairiausius karpinius, kuriais galima puošti namus, veriame karoliukus. Turime audimo stakles, tačiau tai yra darbas vienam žmogui, tad galime tik parodyti, kaip viskas daroma ir leisti kiekvienam lankytojui pabandyti išausti po kelias eilutes. Galimybės kiekvienam išausti po juostą, deja, neturime – nėra tiek vietos, kad visiems staklių pristatytume. Panaši problema ir su medžio apdirbimu – nėra, kur staklių pastatyti. Tačiau pakviestas edukacijose mielai dalyvauja medžio drožėjas, kuris moko, kaip pasigaminti įvairių paprastesnių dirbinių, – pasakojo R. Lekutienė.
Planuoja sėti arbatžoles
Darbščios Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centro darbuotojos neapsiriboja vien lankytojų švietimu. Kadangi stengiamasi išsaugoti senąsias tradicijas, tai pavasarį planuojama sėti nedidelį darželį su arbatžolėmis. Taip pat planuose – inkilų kalimas.
– Visus atvykusius vaišiname žolelių arbata. Tikimės, kad jau kitais metais lankytojai vaišinsis mūsų pačių rankomis nuo pat sėklos užaugintu karštu gėrimu, – džiaugėsi centro vadovė.
Anot L. Lasauskaitės, amatų mokytis atvykusiems kolektyvams čia neleidžiama užsisėdėti.
– Mokome juos tautinių šokių. Taip ir smagiau, ir šventiškiau – padarome darbelį ir einame pajudėti. Šįkart atvykęs didelis kolektyvas iš bendruomenės išsinuomojo salę, kur po vėlimo bei trumpos tautinių šokių pamokėlės norėjo pasivaišinti. Pagal specialų užsakymą iškepėme didžiulį tradicinį bulvių plokštainį, – pasakojo L. Lasauskaitė, ieškodama savo lininės suknelės lietuvių liaudies šokių pamokėlei.
Kol iš Tauragės atvykęs kolektyvas šoko, centro darbuotojos jau besitvarkydamos papasakojo ir apie kitus centro užsiėmimus. Birutės Jasaitienės vadovaujamas „Miltaujos“ kolektyvas dažnai kviečiamas į rajone vykstančias šventes ir renginius. Mielai priimamas ir jos vadovaujamas vokalinis ansamblis „Vakaras“.
– Dažniausiai žmonės įvairius mokymus užsisako prieš didžiąsias šventes, kai nori tradiciškai papuošti namus, ko nors naujo išmokti ar prisiminti, kaip tai darė močiutės. Tačiau turiu pasidžiaugti, kad mus vis dažniau aplanko ir per asmenines šventes ar mokyklinukų grupės bei darbo kolektyvai, štai, kaip šiandien, – atsisveikindama kalbėjo centro vadovė Lina Lasauskaitė.
