Ramunė RAMANAUSKIENĖ
Et, tos atostogos. Jos taip greitai baigiasi, o lauki jų, rodos, visą amžinybę. Atostogas, įvertindama savo šeimos biudžetą, mėgstu planuoti iš anksto. Gerokai iš anksto. Nežinau, ar bendras rezultatas pigesnis nei keliaujant ekspromtu, tačiau viską atperka tas nepakartojamas laukimo jausmas, kai iki kelionės lieka mėnuo, savaitė, diena... Šįkart kelias ir svajonė nuvedė į Kretą, tą nepakartojamą ir žaviąją Graikijos salą, beveik visų Antikos dievų buveinę ir lopšį. Jei leistų finansai, į šį Viduržemio jūros kampelį antrąkart leisčiausi kad ir šiandien. Ką ten antrąkart, kaip nuostabu būtų nulėkti kasmet.
Pamatyti kalnų erelį pavyksta ne visiems
Taigi kodėl Kreta? Girdėjau, kad nepigu (juk Europa, euras), kad nelabai tvarkinga, esą turistus nuolat lydi kalnai šiukšlių, kad graikai „atsipūtę“ ir ne tokie paslaugūs turistams, kaip kokie turkai. Kad nepigu, įsitikinome jau išlipę iš lėktuvo – nors Kreta per metus išaugina po tris derlius įvairiausių uogų ir vaisių, kilogramas trešnių, braškių ar abrikosų kainuoja beveik 6 eurus. Tiek pas mus, Lietuvoje, už šias uogas per Kalėdas prekybos centruose paklotum. Na, gal Vilniuje kas kita. Pigiausio alyvuogių aliejaus, kuriuo taip didžiuojasi kretiečiai, butelis – 5 eurai, puodelis tikros graikiškos kavos – 3,5–5,5 euro, tiek pat ir porcija ledų. Papietauti tavernoje, kur, beje labai gardu ir viskas šviežia, trijų asmenų šeimai prireiks 50–100 eurų. Tiesa, visada besišypsantys kretiečiai jus būtinai pavaišins – porcija plaktos grietinėlės su šviežiomis braškėmis, taurele vietinio „samagono“ rakijos ar anyžine degtine ouzo, būtinai paglostys galvą jūsų vaikui, pasakys, kad jis labai gražus, o jo mama – ypatinga moteris visoje pakrantėje.
Baimindamasi pro autobuso langą, jau važiuodama vingiuotais Kretos serpantinais, dairiausi tų šiukšlių kalnų. Nėra jų. Nepastebėjau nė vieno perkrauto konteinerio, nė vieno nelegalaus sąvartyno, ko netrūksta pas mus. Tiesa, pirmasis vaizdas nėra labai kerintis – išklypusios tvoros, nebaigti statyti namai, ant suoliukų snaudžiančios juodai nuo galvos iki kojų apsitūlojusios močiutės ir iki raudonumo saulės išdegintas dirvožemis. Žaliai salą paspalvina tik medžiai – daugiausiai alyvmedžiai, nacionalinis Kretos turtas, ir pakelėse tuntais augantys raudonais ir baltais žiedais apsipylę rododendrai.
Tačiau kalnų ir jūros vaizdas pakeri. Tiesa, Kretoje jie ne patys aukščiausi (aukščiausia viršukalnė siekia apie 2500 m virš jūros lygio), bet pamatyti, pavažiuoti jų keliukais, įkvėpti plaučius spaudžiančio oro ten nuvykus būtina. Tiesa, ir dar – pamatyti kalnų erelį, kurio ištiestų sparnų ilgis siekia 2,5 metro. Sako, ne visiems tai pavyksta. O jei tokia laimė nusišypso, reikia kuo skubiau sugalvoti norą. Jis tikrai išsipildys. Beje, kaip bebūtų keista, mums pamatyti tokį reginį pavyko. Ir norą sugalvojau. Tikiuosi, kad gidė nemelavo ir jis būtinai išsipildys.
Pamatyti salą paskatino knyga
Apsistojome nedideliame viešbutėlyje. Tačiau pasakoti apie jį neverta. Viskas su juo gerai. Švaru. Aptarnaujantis personalas šnekus. Visada prisės pasišnekučiuoti, paragins nusišypsoti, virtuvės šefas paklaus, ar gardūs buvo pietūs, ir pasiūlys paragauti dar ko nors ypatingo. Beje, labai patiko baltasis Kretos vynas. Ypač švelnaus skonio, graikai geria jį kasdien pietaudami ir vakarieniaudami.
Svarbiausia turbūt ne ant kokios pagalvės vakare padedi nuo įspūdžių apsunkusią galvą, bet parsivežti iš kelionių tai, ką paskui ilgai nešiosi širdyje. Gyventi keletą dienų Kretoje ir nepakeliauti po salą būtų tikras nusikaltimas.
Spinalonga. Maža salelė prie rytinio Kretos kranto, prabangaus kurortinio Eloundos miestelio, kurį kaip vieną gražiausių savo atostogų krypčių pasirinko ne viena pasaulinė žvaigždė, pašonėje. Aplankyti Spinalongą panorau dėl paprasčiausios ir labai banalios priežasties – prieš kelerius metus į rankas atsitiktinai pateko iš Graikijos kilusios Anglijos rašytojos Viktorijos Hislop tikrais istoriniais faktais paremtas romanas „Sala“. Iš jo ir sužinojau, kas prieš keletą dešimtmečių atsitiko graikų Raupsuotųjų vadinamoje mažytėje salelėje. Istorija sukrečianti. Bet paskaitykite patys. O dar geriau, jei nuvyksite.
Knosas – garsusis Minotauro labirintas
Knoso rūmus pamatyti taip pat būtina. Anglų archeologo Artūro Evanso atradimas, mitologiškai siejamas su garsiuoju Minotauro labirintu, privers pajusti ten tvyrančią laiko dvasią. Įdomiausia tai, kad išnykusi Mino civilizacija leidžia spėti, kad Kretą apie 5000 m. pr. m. erą galėjo valdyti moteris. Esą tokias išvadas galima daryti iš sosto liekanų, iš to, kad rūmų vietoje nerandama jokių ginklų, o socialinis tuometinių žmonių gyvenimas, kaip spėja archeologai, buvo sutvarkytas tik žmonių patogumui ir labui – veikė turbūt pirmasis pasaulyje vandentiekis ir kanalizacija, vyno ir alyvuogių saugyklos, vietovės gyventojai turėjo savo raštą, kurio iki šiol niekas taip ir nesugebėjo perskaityti, ir pastatė pirmąjį daugiaaukštį pastatą. Kodėl ši tokia klestėjusi civilizacija išnyko? Istorikai mano, kad Knosą nuo žemės paviršiaus nušlavė gamtos stichija – žemės drebėjimas ir cunamis.
Pasivaikščioti rūmų liekanomis ne tik malonu, bet ir labai įdomu. Žinoma, turistų upė kiek vargina, bet nusifotografuoti prie vieno seniausių pasaulio civilizacijų liekanų tiesiog privaloma.
Kelias lipa į kalną. Serpantinai. Užgula ausis. Tačiau vaizdai nepakartojami. Pamatysime Dzeuso urvą. Kaip sako mitologija, ten, 60 metrų po žeme, deivė Rėja pagimdė vyriausiojo Graikijos dievo Krono sūnų Dzeusą. Kad paslėptų jį nuo vaikžudžio Krono, Rėja kūdikį paslėpė šaltame stalaktitų ir stalagmitų priaugusiame urve. Dzeusą išmaitino garsioji Amaltėja – ožka. Turbūt pamenate mitą apie jos gausybės ragą? Gali būti, kad senieji stalaktitai ir stalagmitai mena šią istoriją – per 100 metų jie paauga po centimetrą, o kai kurie net už žmogų ilgesni.
Graikų mitologijos keliaujant po Kretą prisiklausyti galima daugybę variantų ir daugybe kalbų. Supranti, kad tai pasaka, tačiau vis tiek leidiesi tais takais ir takeliais, kur, kaip pasakojama, prieš tūkstančius metų vaikščiojo patys dievai.
Vaizdai nuo kalnų, pritūpusių mažučių vienuolynų, viršūnės išties dieviški.
Nepakartojama Kretos virtuvė
Ko paragauti reikėtų Kretoje? Beje, pamiršau paminėti, kad Kretos gyventojai laiko save ypatingais ir nevadina savęs graikais. Kreta turi savo vėliavą, o salos gyventojai linkę labiau būti vadinami kretiečiais. Todėl graikais jų geriau nešaukti.
Kretietiška virtuvė kiek skiriasi nuo žemyninės Graikijos. Žinoma, salos virtuvės auksas – alyvuogės ir jų aliejus. Jis naudojamas ne tik patiekalams gaminti, bet ir kosmetikai, kurią turtingesni turistai perka maišais. Man asmeniškai ji pasirodė brangoka – indelis dieninio kremo – apie 25 eurus, pakuotė rankų kremo – apie 10 eurų. Tačiau gal tokios kainos verta? Beje, alyvmedžiai Kretoje laikomi nacionaline vertybe ir šeimose perduodami kaip palikimas iš kartos į kartą. Saloje šių medžių priskaičiuojama milijonais. Birželį tik užmezgę vaisius (šiuo metu alyvuogės maždaug kauliuko dydžio), derlių savo šeimininkams medžiai atiduos tik gruodį. Jų apdorojimas – skynimas, rūšiavimas vis dar atliekamas rankomis. Tai labai sunkus darbas.
Būsimiems keliautojams siūlyčiau paragauti būtent Kretai būdingo deserto – ožkos pieno šaldyto jogurto (Frozen Yogurt). Pagardintas įvairiausiais pagardais šis saldėsis tiesiog tirpsta burnoje. Skonis truputėlį panašus į plaktos grietinėlės ar labai švelnių grietinėlės ledų.
Žinoma, jūros gėrybės. Kretoje jų pačių šviežiausių nors vežimu vežk. Nepakartojamo skonio ir tzatziki padažu (pagamintu iš jogurto, agurkų ir česnakų) pagardintos graikiškos salotos. Ypač gardūs saulėje prisirpę pomidorai, nuo ankstyvo pavasario kasamos bulvės, įvairiausiais įdarais įdarytos daržovės.
Deja, ir graikiška puota, ir kelionė baigėsi. Į keliasdešimt laikraštinių eilučių visko nesutalpinsi. Žinau tik viena – kelionės užkrečia. Jos kaip maras. Susergi ir nebegali pasveikti. Tačiau kad ir kaip liūdna bebūtų, šių metų limitas išnaudotas. Savaitgalį teks traukti link Pagėgių – žvejybon. Sako, karšiai šiemet gerai kimba.
