Daugeliui išgirdus žodžius – Jungtinės Amerikos Valstijos prieš akis iškyla viršsvorį turinčių žmonių,mėsainių ir skirtingų rasių bei kultūrų šalies vaizdas. Penkis kartus šiame įvairiaspalviame tautų katile viešėjusi tauragiškė Elena Mačiulienė jau priprato prie ilgo ir varginančio skrydžio lėktuvu, neįprastos kalbos, aštuonių valandų laiko skirtumo bei plačių, nuoširdžių šypsenų – išskirtinio amerikiečių bruožo.
Lietuvos ilgisi
Kai ponia Elena pirmą kartą skrido į šią šalį ir apie dvylika valandų praleido lėktuve, labai džiaugėsi pagaliau pasiekusi kelionės tikslą – Jungtines Amerikos Valstijas. Apsigyveno tauragiškė pas savo sūnų, Pensilvanijos valstijoje, Fenikso mieste. Pašnekovės sūnus kartu su šeima JAV gyvena jau 10 metų.
Tauragiškė pasakojo, kad jos sūnus, kaip ir kiti lietuviai, ilgisi Lietuvos, kasdien internete skaito lietuviškus laikraščius. Tačiau grįžti į Lietuvą neketina, su žmona turi gerai apmokamus darbus, JAV gimė dukra Olivija. Todėl pašnekovė, išsiilgusi sūnaus ir anūkės, skrisdavo pas juos atostogų. Tačiau kartą, pabodus sėdėti namie, susirado auklės darbą amerikiečių šeimoje. Ten ir pradėjo pažintį su tikruoju amerikietiškuoju gyvenimu.
Lietuviški patiekalai nepatiko
JAV kiekvienas dirba savo darbą. Amerikiečiai dažnai patys nelaisto šalia namų augančių gėlių, nepjauna žolės, nešluoja kiemų, o turtingesni net patys savo drabužių neskalbia – viską už juos atlieka įvairių paslaugų įmonės, kuriose dirba dažniausiai meksikiečiai. Moteris kalbėjusi su vienu jaunu, nelegaliai dirbančiu meksikiečiu, kuris dešimt dienų be maisto ir vandens šliaužte šliaužė stepėmis, kad patektų į šią galimybių šalį.
Ši daugiatautė šalis vilioja ne tik meksikiečius ar žmones iš visai kito pasaulio krašto, bet ir lietuvius, kurie jau užsitarnavo amerikiečių pagarbą dėl savo darbščių rankų ir kokybiško darbo. Lietuviai ten ne tik dirba, bet ir kuria savo bendruomenes, organizuoja įvairius renginius, aktyviai bendrauja vieni su kitais, dalyvauja vieni kitų gimtadieniuose ar kitose šventėse.
– Filadelfijoje, didžiausiame Pensilvanijos mieste, yra lietuviška katalikų bažnyčia. Kiekvieną sekmadienį ji būna pilnutėlė. Tiek daug mišiose dalyvaujančių žmonių net Lietuvoje nebūna. O nuo lietuvių choro, kuris gieda bažnyčioje, skleidžiasi visi jos skliautai. Net po mišių lietuviai neskuba namo ir kas sau neišsiskirsto. Bažnyčios rūsyje įrengtose patalpose jie bendrauja, juokauja, vaišinasi pačių pagamintu lietuvišku maistu, – pasakojo ponia Elena.
Beje, pašnekovė tradiciniais lietuviškais patiekalais vaišino amerikiečius. Kai moteris pagamino šaltibarščių, sulaukė klausimų, kaip juos valgyti ir ar reikia pašildyti. Cepelinai amerikiečiams nepatiko, o bulvinius blynus jie pavadino tiesiog „kepta bulve“.
Lietuva – tai Sabonis
Pašnekovės paklausus, ar amerikiečiai domisi Lietuva, ar žino apie ją, ji prisiminė vieną juokingą nutikimą. Kiekvienas, išlipęs iš lėktuvo, tikrinamas migracijos tarnybų. Tauragiškė, priėjusi prie vieno iš migracijos tarnybos kontrolės postų, kuriame sėdėjo vidutinio amžiaus juodaodis, ir parodžiusi jam savo asmens dokumentą, gerokai sunerimo. Šis ilgokai kažką įtarančiu žvilgsniu žiūrėjo į moters pasą ir į ją, kol galiausiai plačiai nusišypsojo ir laužyta kalba ištarė – „Sabonis“. Amerikiečiai, su kuriais lietuvė bendravo, labai domėjosi Lietuva, kai kurie net žinojo apie Palangą ar sostinę Vilnių.
Prakalbus apie amerikiečių laisvalaikį, šventes ar pramogas, E. Mačiulienė papasakojo daug įdomių dalykų.
– Amerikiečiai laisvalaikį leidžia visiškai kitaip nei lietuviai. Savaitgaliais jie niekada nebūna namuose – lankosi pas draugus, keliauja į įvairias žymias vietas, ekskursijas, kepa maistą lauko kepsninėse, kurios stovi kiekviename kieme. Per šventes beveik nevartoja alkoholio, tik retkarčiais išgeria šiek tiek šampano ar vyno. Jų šventės, gimtadieniai ar vestuvės dažnai trunka tik kelias valandas, o per jas susėdę ramiai šnekučiuojasi – nėra mums įprastų dainų ar šokių, – pasakojo Elena.
Pokalbiui pasisukus apie maistą, pašnekovė negalėjo įvardyti vieno tradicinio amerikietiško patiekalo. Ji teigė, kad amerikiečiai dažniausiai valgo keptą maistą, nevengia mėsainių. Jų racione dominuoja paukštiena, jautiena, šiek tiek rečiau – kiauliena. Tauragiškę nustebino padažų gausa – amerikiečių šaldytuvuose yra net kelios lentynos, skirtos vien padažams.
Eiliniai gyventojai krizės nejaučia
Ar eiliniai JAV gyventojai pajuto ekonominę krizę?
– Mano nuomone, krizė JAV nelabai jaučiama, visi dirba kaip dirbę, ir tiek. Aišku, dirbti reikia, pinigai iš dangaus juk nekrenta. Maistas ir degalai beveik perpus pigesni nei Lietuvoje, o atlyginimai dukart didesni nei pas mus. Tiesa, drabužiai ten gana brangūs, o norint įsigyti gražesnį ar įmantresnį reikia važiuoti į didesnį prekybos centrą, – teigė ponia Elena.
Nors amerikiečiai rengiasi gana kukliai, tačiau jų šypsenų ir gyvenimo būdo kukliais nepavadinsi. E. Mačiulienė teigė, kad amerikiečiai labai draugiški, linksmi, daug juokauja.
– Kai pirmą kartą išėjau į kiemą, jau iš toli visi sveikinosi, mojo man, atrodo, kad pažinotų mane jau dešimt metų, – prisiminė pašnekovė.
Paprašiusi paneigti ar patvirtinti mitą, kad visi JAV gyventojai turi viršsvorio dėl greito gyvenimo būdo ir nesveiko maisto, pašnekovėjį patvirtino – esą daugelis amerikiečių nutukę.
– Tačiau manau, kad ne vien dėl greitojo maisto, o dėl to, kad mažai juda, sportuoja. Amerikiečiai net į parduotuvę, iki kurios 5–10 minučių kelio pėsčiomis, važiuoja automobiliu. Galbūt todėl Pensilvanijos valstijoje ir nemačiau pėstiesiems skirtų šaligatvių, yra tik keliai vairuotojams. Tai man atrodė labai keista, – kalbėjo Elena.
Amerikiečiai ne tik labai draugiški, linksmi, bet ir labai tvarkingi. Jie noriai rūšiuoja šiukšles ir nemėto jų bet kur, nešiukšlina aplinkos. Miesto šiukšliadėžės kitokios nei pas mus ir jomis labai rūpinamasi – jos daug talpesnės ir didesnės, o pripildytas jas tuoj pat išveža ir net pakvėpina tą vietą.
Ponia Elena turbūt dar ne kartą aplankys šią taip visus viliojančią galimybių šalį, jos žymias vietas ir muziejus bei magnolijomis kvepiančią Pensilvaniją. Norint paragauti amerikietiškojo gyvenimo būdo reikia kiek per 2000 litų lėktuvo bilietui ir ištverti daugiau nei 12 valandų skrydį lėktuvu. Tik nederėtų apsvaigti nuo JAV grožio ir gero gyvenimo, kaip padarė ne vienas lietuvis, ir nepamiršti grįžti į lietuviškomis rugiagėlėmis kvepiantį gimtąjį kraštą.
