2019 Rugpjūčio 21 d.
Trečiadienis
Budintis reporteris
(8 446) 51 470
8 687 80 318

Kalba tauragiškiai

Kalba tauragiškiai
Nuomonių gali būti daug ir įvairių. Dalinkimės mintimis.

Kaip išlydime artimą?

  • Įkelta: 2015-07-20
Asociatyvi „Tauragės žinių“ archyvo nuotrauka
Nijolė Sirgėdienė
Skaitytoja

Neseniai buvau laidotuvėse, grįžusi po jų susimąsčiau ir savo mintimis noriu pasidalinti su jumis, gerbiami skaitytojai.

Išeidamas į aną pasaulį žmogus palieka viską: perskaitytas knygas, atminimo dovanas, fotografijas, prisiminimus... O ką išeidamas gauni? Šūsnį gėlių! Ar neslegia jų kalnai? Ir būtinai brangios? Tik rožės ir lelijos. Dar vienas šablonas – baltos. Nejau negali būti margos gėlės? Argi nemargas mūsų gyvenimas? Kodėl niekas neatneša savo augintų jurginų, puokštelės neužmirštuolių, žibučių. Vis tie gero tono reikalavimai. Tradicijos. Ir kad tik nebūtų prasčiau už kitus! Ne paslaptis, kad yra tokių, kurie net nenueina atsisveikinti su mirusiuoju, nes nenusipirko gėlių. Paskui už kapinių tvoros stūkso suverstos milžiniškos puokštės iš brangiausių žiedų. Prisimenu, mano tėveliai iš savo gėlių darželio į šermenis nunešdavo rūtų puokštelę. Užtekdavo. Apsieidavom be pompastikos – užtekdavo širdingumo.

Ką dar galime padovanoti išeinančiam? Gerą, nuoširdų žodį. Ne perdėtą, ne liaupsinantį – tiesų, teisingą, paprastą. Juk kiekvienas to nusipelno gyvendamas. Mano nuomone, TĄ ŽODĮ turi pasakyti giminės, draugai, bendradarbiai, įstaigų, kuriose žmogus dirbo, vadovai. Vien ilga, teorinė kunigo kalba nėra teisingas pasirinkimas. Ir ne tik laidojant, bet ir per metines. Gedulingi pietūs pas mus per gausūs, per sotūs. Lieka tik skaudi tyla prisišlemštus. Kita vertus, tokiems gedulingiems pietums surengti ne visi turi pakankamai šlamančiųjų. Ypač pensininkai.

Laidotuvės, kad ir labai liūdnas, bet vis tiek įvykis mūsų visų gyvenime. Tai, galima sakyti, dvasinio susimąstymo valandėlė. Išėjęs iš laidotuvių turi turėti apie ką susimąstyti, neturi išeiti tuščias – išsinešti minčių apie savo likusį gyvenimą, savo kelius, klystkelius, tobulėjimą. Gal dar gali ką pakeisti savo gyvenime. Juk laikas bėga nenumaldomai.

Tokia linkme, o ne apie teologines dogmas metaforomis, ne visiems suprantamomis, ir dar taip ilgai turėtų kalbėti įvairių konfesijų dvasios vadovai – kunigai. Jų kiekvienas žodis turėtų pasiekti ir pakylėti mūsų širdis –  „Sursum corda“ („Aukštyn širdis“), kaip rašė dvasingas rašytojas, lietuvių literatūros klasikas V. Mykolaitis-Putinas. 

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus.