Galimybė prisiliesti prie daugybės gyvenimo istorijų išsiliejo į knygos puslapius
Įkelta:
2020-12-06
Nuotrauka
Stefanija Mažeikienė. Asmeninio albumo nuotrauka
Aprašymas

Stefanija Mažeikienė. Asmeninio albumo nuotrauka

Stefanija Mažeikienė, kone pusę amžiaus skubėjusi į pagalbą visiems, kam prireikė skubios medicinos pagalbos, išėjusi į užtarnautą poilsį pagaliau rado laiko kūrybai. Neseniai 70-metį atšventusi moteris jau gali būti tituluojama rašytoja: jos „kraitis“ – ne tik daugybė poezijos posmų, bet ir romanas. Ji prisipažįsta nustebusi, kai sulaukė žurnalistės skambučio. Sako, pagalvojusi „nebedirbu, esu užtarnautame poilsyje, kas galėtų manimi domėtis“, tad ir duoti interviu nelabai norėjosi. Taip ir pasakė – kad nieko įdomaus negalės papasakoti. Bet pasikalbėjusi su žurnaliste ilgėliau sako pagalvojusi, kad šiais „izoliacijos“ laikais nereikia užsidaryti – reikia bendrauti, dalintis savo patirtimis. Nors tos patirtys ne vien smagios, Stefanijos mintys kupinos šviesos ir vilties. 

Birutė Slavinskienė: Kada supratote, kad literatūra jums artima, kad turite talentą rašyti?

Stefanija Mažeikienė: Nuo jaunų dienų mėgau skaityti knygas. O paauglystėje, žiūrėk, ir suregzdavau kokį ketureilį. Tuo viskas ir baigdavosi. Metams bėgant mintys, kurias norėtųsi išlieti popieriuje, aplankydavo ir naktimis, po kelionių pas pacientus, o kartais tarsi atklysdavo iš niekur. Nežinau, ar drįsčiau teigti turinti talentą. Rašymas man suteikia malonumą, tai nėra tik būdas išlieti mintis. Man tai tarsi bendravimas su kažkuo kitu – nauju, popieriuje užgimusiu herojumi, istorija.

B. S.: Kodėl pasirinkote mediciną, o ne kokią artimesnę literatūrai sritį?

S. M.: Istorija žemiška – tuo laikotarpiu mažai kas iš mūsų galėjo sau leisti pildyti svajones. Teisingiau pasakius, galimybė studijuoti mediciną tarsi jau buvo svajonės pildymas. Jaunystės draugė, kuri studijavo mediciną, įkvėpė ir nulėmė mano tolimesnio gyvenimo kelio pasirinkimą, kurio niekada nesigailėjau. Galimybė susidurti su tiek gyvenimo istorijų iš arti yra neišdildoma mano gyvenimo dalis. 

B. S.: Kiek metų dirbote vadinamojoje greitojoje? Turbūt teko patirti įvairiausių ekstremalių situacijų, nuotykių, sunkumų? 

S. M.: Kaip visi suprantame, šiame darbe tavo pagalbos šaukiasi dažniausiai sunkiausiais gyvenimo momentais. Tai reta galimybė prisiliesti prie labiausiai atvirų ir tyrų žmonių gyvenimo momentų. Tarsi jausti tuos momentus iš aibės gyvenimų – vėl ir vėl. Medicinoje tu žinai, kad konkrečiais veiksmais gali padėti žmogui kritiniu momentu. Tačiau retai atsimename žmogiškus aspektus – surastus žodžius, kai jokie žodžiai neguodžia, išklausytas istorijas, apkabinimus ar paprasčiausiai buvimą šalia.  

Tauragės greitojoje medicinos pagalboje išdirbau 42 metus. Jei ne spausdintos raidės lapuose, ir pati nepatikėčiau, kaip nepastebimai pralėkė šis laikas.

Nesiplėsiu apie atskirus iškvietimus. Nors daugybė istorijų tarsi užgniauždavo dalelę manęs, man visuomet tarsi pačiai skaudėdavo širdis, aplankius sunkia liga sergantį mažą vaikutį ar paauglį. Kai visų aplink širdys jau sudaužytos suvokimo, kad jie iš lovos niekada nepakils. Palikus jų namus ašarų užgniaužti nebepavykdavo. Suvokimas, kad esi bejėgis ką nors padaryti. Tai tik jų gyvenimo pradžia, bet pasaulis tarsi nuo jų nusisuka. Yra dalykų, kuriuos prisimenu ir po visų šių metų. Tik ne visada galiu apie tai garsiai kalbėti. Nešiojuosi savo širdyje svetimą skausmą, ir tiek. Kaip žiūrėti į mamą su 3 metukų sūneliu po chemoterapijos (plika galvyte, vaškine veido odele), o jos akys pilnos baimės ir vilties... Tai nebėra tik darbas. 

B. S.: Dirbant tokį sunkų daug fizinių ir dvasinių jėgų reikalaujantį darbą turbūt grįžus namo tesinori pailsėti, o juk dar teko ir auginti vaikus, rūpintis namais? Kaip viską suspėdavote? Papasakokite apie savo vaikus, anūkus.

S. M.: Kai darbas širdžiai mielas, tos sunkios naktys ir dienos yra pakeliamos. Grįžusi iš darbo randi brangiausią savo turtą – vyresnėlę dukrelę. Į tave žiūri dvi mažos akytės ir tiesiamos rankytės: „Mamyte, panešiok, pažaiskim“. Tuo momentu darbo istorijos nutolsta ir prasideda kita gyvenimo dalis. Po vienuolikos metų į šį pasaulį atkeliavo mano jaunėlė dukrelė. Tuo metu kūrėme namus, ėmiausi verslo, dienos prasidėdavo dar tamsoje. Tuomet rašymas buvo „iškritęs“ iš mano gyvenimo.

Abi dukros norėjo tarptautinio išsilavinimo, po kurio pasiliko gyventi Skandinavijoje. Dirba tarptautinėse įmonėse, sukūrė šeimas ir, žinoma, kaip visiems seneliams, didžiausią džiaugsmą teikia mūsų anūkėlis Gustavukas.

Norėčiau duoti išmintingų patarimų, kaip viską suspėti, tačiau mano asmeninė patirtis buvo paprastesnė: kai dienos sustyguotos minutėmis, telieka imti ir daryti, spręsti problemas greitai – ir būti visada pasiruošusiai.

B. S.: O kada radote laiko ir jėgų kūrybai? 

S. M.: Didžioji gyvenimo dalis pralėkė su mintimis, kurios taip niekada ir nepalietė popieriaus. Kai dukros paliko namus, darbai nurimo – kažko trūko. Aš nebuvau pasiruošusi naujam gyvenimo ritmui, dažnai širdį užliedavo liūdesys, ir nuo tada į mano gyvenimą vėl atėjo rašymas. Prasidėjo po eilėraštį ar kelias eilutes, kol galiausiai, žiūriu, jų jau gana daug prisikaupė. Pradėjau galvoti apie knygos išleidimą. 

B. S.: Esate ne kartą dalyvavusi įvairiuose kūrybiniuose konkursuose, esate ir laimėjusi. 

S. M.: Daug metų esu Tauragės literatų klubo „Žingsniai“ narė. Dalyvauju respublikiniuose literatų konkursuose. Vienas iš jų „Migracija – Tėvynę paliekam, kitos neatrandam“. Tapau šio apsakymų konkurso laureate. Rašiau apsakymą „Adolfas Ramanauskas – kovotojas, kankinys ir simbolis“ respublikiniam konkursui Marijampolėje. Tai buvo kiek kitokio pobūdžio kūryba, su daugiau informacijos nagrinėjimo, rinkimo. Buvo įdomu sužinoti apie A. Ramanausko vaikystę, jo gyvenimo planus ir tikslus, jo tikrąsias gyvenimo vertybes. Parsivežiau prozos konkurso diplomantės diplomą. 

Visų konkursų neišminėsiu, bet tai malonūs ir kūryba pakirbenantys momentai. Juolab, kad vertintojai yra profesionalūs lituanistai iš įvairių universitetų. Smagu susitikti, pabendrauti su bendraminčiais iš skirtingų Lietuvos vietovių.

B. S.: O kaip gimsta eilėraštis ar romanas? Koks tas kūrybos procesas? Ar jums reikia kokių ypatingų sąlygų, kad galėtumėte rašyti? Koks paros laikas tam tinka labiausiai? 

S. M.: Eilėraštis gali užgimti labai greitai. Kaip aš tai vadinu, po gero „griaustinio“ tarsi pats liejasi. Natūraliausiai pavyksta rašyti vėlai vakare, kad aplinkui vien tyluma ir tamsa. Tik aš ir baltas lapas. Nors vėl, kai rašai – nesi vienas. Visuomet su kažkuo kontaktuoji, kažkas mintyse kartu su tavimi.

B. S: Kokius jausmus išliejate eilėmis?

S. M.: Jausmų būna įvairiausių, kartais jie supinti ir suraizgyti. Kartais įkvepia sugrįžusios istorijos iš dešimtmečių praeities, kartais – pokalbis ar elementarūs kasdieniai įvykiai. Daug eilėraščių sukasi apie meilę, gyvenimą. Meilė turi daug prasmių, mums visiems skirtingai interpretuojamų, ir dažniausiai yra visko pradžia ir pabaiga. 

B. S.: Papasakokite apie savo kūrinius: kiek eilėraščių, kitokių kūrinių esate parašiusi, apie ką jie? 

S. M.: Šiuo mano gyvenimo etapu kūryba yra gana tęstinis procesas, tad suskaičiuoti būtų sunku. Kol mūsų visų gyvenimų nesutrikdė dabartinė situacija, mes, „žingsniečiai“, aplankydavome ne tik savo rajono mokyklas, bibliotekas, net tapo tradicija kiekvieną rudenį prie Jūros upės rengti poezijos vakarus „Saulėlydžio posmai“. Suvažiuodavo bendraminčių iš kitų rajonų. Prieš keletą metų buvome pakviesti į „Versmės“ gimnaziją. Perskaičius eilėraštį, parašytą 1974 metais, pasirodė įdomu, kad tuometinių abiturientų aktualijos ne taip ir pasikeitusios. Buvau maloniai nustebusi, kai po renginio priėjo berniukas ir norėjo nusifotografuoti šį eilėraštį. Visada malonu, kai jaunimas domisi kūryba. Tauragės literatai iki šiol gyveno labai aktyviai, mes važiuodavome į kitus miestus pasisvečiuoti, skaitydavome savo naujausius  kūrinius. Jie važiuodavo pas mus. Kai susikaupė daug eilėraščių – išleidau eilėraščių knygą „Aušros belaukiant“. Buvo smagu turėti knygą savo rankose, bet galvoje jau sukosi mintys apie romaną.

B. S.: Neseniai jį ir išleidote. Kaip gimė jo idėja – ar iškart žinojote, kaip vystysis veiksmas jame? O personažai – ar jie turi prototipus realiame gyvenime, ar tai grynai fantazijos vaisius?

S.M.: Tiesiog susidėliojau turinį mintyse, sudėjau knygos planą iš daugybės gyvenime sutiktų personažų. Jie visi tikri – su savo ilgais, vingiuotais gyvenimo keliais, kaip ir kiekvieno žmogaus. Mes visi turime savas istorijas. Vieni pasirenkame, o kartais gauname kelią su mažiau vingių, kiti visą gyvenimą plūduriuojame kaip laivai be šturmano, nešami bangų. Taip ir mano pagrindinė herojė – turėjo nugyventi beveik visą gyvenimą, kol suprato jo prasmę. Kurti romaną man pačiai buvo labai įdomu, nes viskas savaime liejosi, ir personažai tarsi jau seniai gyveno mano galvoje, jų veiksmai žinomi jau seniai. Bet laikydama romaną „Gyvenimo nuodėmės“ rankose buvau laiminga, jaučiausi padariusi tai, apie ką svajojau ilgą laiką.

B. S.: Galbūt ant jūsų stalo guli jau naujo romano rankraštis? O gal dar jis tik mintyse? 

S. M.: Šiuo metu visas pasaulis išgyvena pokyčius, nerimą. Tai metas susikaupti ties svarbiausiais gyvenimo dalykais ir, nors kūrybinės mintys nedingsta, jas užgožia gyvenimiškesni momentai.

B. S.: Kas jus dabar džiugina, o kas liūdina? 

S. M.: Mus su vyru labiausiai džiugina, kaip aš mėgstu sakyti, „užauginti mano gyvenimo vaisiai“ –  dukrelės. Tarp mūsų labai stiprus ryšys, nėra dienos be pokalbio – esant dabartinėms technologijoms, net esant toli vieniems nuo kitų – gyvenimas tarsi vyksta kartu, besidalijant kasdieniniais momentais, kuriais esu laiminga galėdama džiaugtis kartu su vyru, su kuriuo kartu praleidome jau 45 metus.

Nors mano gyvenimo istorija nėra lengva kaip plunksna, nuoširdžiai galiu pasakyti, kad aš džiaugiuosi kaip mažos mergaitės iš vaikystės medinio namelio pamiškėje – istorija išsikerojo per gyvenimo metus.

B. S.: Kokį metų laiką labiausiai mėgstate ir kodėl?

S.M.: Labiausiai laukiu vasaros. Ji mane džiugina visomis prasmėmis. Gamta tarsi rodo savo gražiausią, įspūdingiausią versiją. Be to, tai metas, kai suvažiuoja dukrelės su savo antrosiomis pusėmis ir visų brangiausiu anūkėliu. Tuomet mūsų namai pilni džiugesio.

Nuotrauka
ŽŪKB „Pieno gėlė“ suteikta 140 tūkst. eurų parama, už šias lėšas modernizuota kooperatyvo transporto bazė. Nuotrauka iš pienogele.lt archyvo
ŽŪKB „Pieno gėlė“ suteikta 140 tūkst. eurų parama, už šias lėšas modernizuota kooperatyvo transporto bazė. Nuotrauka iš pienogele.lt archyvo
Įkelta:
2021-02-12
2017 m. Lietuvoje veikė 22 pripažinti žemės ūkio kooperatyvai, 2020 m. – jau 27. Kurtis naujus bei plėstis esamus kooperatyvus skatina ir ES parama, skirta moderniai technikai įsigyti, produkcijos apimtims didinti, statyti arba renovuoti statinius, gaminti naujų rūšių produkciją ar teikti naujas paslaugas.
Nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka
Įkelta:
2021-02-04
Kiekvienų metų vasario 4-ąją minima Pasaulinė kovos su vėžiu diena. 2021 m. Pasaulinės kovos su vėžiu dienos tema – „Aš esu ir aš būsiu“. Kiekvienais metais gerinant švietimą ir didinant supratimą apie vėžį bei skatinant asmenis, kolektyvus ir vyriausybes imtis tam tikrų vėžio prevencijos priemonių, siekiama sukurti pasaulį, kuriame būtų išvengiama milijonų mirčių nuo vėžio bei sudaroma galimybė visiems šia liga sergantiems žmonėms gauti vienodą kvalifikuotą pagalbą.
Nuotrauka
langu tarpine
Įkelta:
2021-02-03
Kodėl reikia keisti tarpines? Guminių tarpinių eksploatacijos laikas 5-7 metai. Jeigu per šį laikotarpį neatlikote jokios priežiūros guminei tarpinei, ( nevalėte ir netepėte silikonu) guminės tarpinės tampa neefektyvios ir praleidžia šaltį ,triukšmą, pradeda kauptis drėgmė patalpose. Netinkamai eksploatuojama guminė tarpinė praranda elastingumą, sukietėja yra lengvai paveikiama temperatūrų kaitos: dėl karščio – prisilydo prie langų profilio, tampa kaip kramtoma guma, dėl šalčio – suskilinėja ir sukietėja, todėl lango izoliacinės medžiagos sandarumas sumažėja, padidėja triukšmas, sklindantis iš lauko lengvai patenka drėgmė ir šaltis į patalpas. Jei per uždarytą langą veržiasi drėgmė ir šaltis, vienas iš požymių, kad nusidėvėjusios tarpines nebeatlieka savo funkcijos. O per nesandarius langus prarandama šiluma.
Nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka
Įkelta:
2021-01-09
Socialiniuose tinkluose jau įprasta matyti ne vasaros sezono metu upėse ir jūrose besimaudančių pažįstamų nuotraukas. Pastaruoju metu itin aktyviai nuotraukomis su maudynėmis lediniame vandenyje dalijasi buvęs tarybos narys Silverijus Statkus, iki vėlyvo rudens Keramikos tvenkinyje maudydavosi ir visiems puikiai žinoma režisierė Genovaitė Urmonaitė. Jau pradedančių užšalti tvenkinių vandens nebijo ir „Lepūnės pirties“ įkūrėja, profesionali pirtininkė Viktorija Ivaščenko. Visi šie „Tauragės žinių“ pašnekovai teigė jaučiantys ne tik teigiamą poveikį grūdinamam organizmui. Anot jų, kur kas svarbesnis yra psichologinis faktorius: įveikti save ir nebijoti diskomforto.
Nuotrauka
justinas
Įkelta:
2021-01-08
Žinomas vaikų rašytojas, bardas, teisės mokslų dėstytojas Justinas Žilinskas ėmėsi iniciatyvos – nemokamai papasakoti moksleiviams apie knygų rašymą, leidybą ir kitus dalykus, tuo pagelbėdamas mokytojams. Per vieną pusdienį sulaukė tiek prašymų, kad registraciją teko stabdyti. Prioritetą sostinėje gyvenantis vyras teikė regionams, mažoms mokykloms. Tarp užsiregistravusių yra ir Tauragės mokyklų.
Nuotrauka
k
Įkelta:
2021-01-07
Diena – lyg siauras šviesos plyšys paros tamsoje. Šykšti saulės šviesa dažniausiai – tik pro debesis. Trumputės dienos pilkuma savaip ramina. Dabar tyla gamtoje – svarbiausia. Ir kiekvienas garsas joje skamba kur kas reikšmingiau. Siūlome paskaityti Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato vadovo Algio Butlerio pamąstymus apie gruodžio mėnesio gamtą.
Nuotrauka
seima
Įkelta:
2021-01-04
Teikiant pagalbą šeimai, itin svarbus yra specialistų bendradarbiavimas su vaiku. Nuo jo sėkmės nemaža dalimi priklauso kaip greitai pavyks atsitiesti visai šeimai. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritoriniuose skyriuose veikiančių mobiliųjų komandų specialistai, siekdami padėti į krizę patekusioms šeimoms, ieško kelių į vaikų širdis, kartu sprendžia jų problemas, padeda šeimai ne tik išgyti, bet ir iš naujo atrasti vieniems kitus.  
Nuotrauka
moc
Įkelta:
2021-01-01
Spustelėjus lengvam šaltukui turgavietėse jau pasirodydavo močiučių megztų vilnonių kojinių, pirštinių, šalikų. Tauragiškiai savo mezginiais prekiaujančias močiutes buvo įpratę matyti sėdinčias prie turgelio Vytauto gatvėje. Dabar karantinas pagyvenusias auksarankes verčia likti namuose ir saugoti sveikatą. Tačiau uždarytos bobutės atrado internetą, kuris, jų pačių nuostabai, jau spėjo tapti tikru išganymu padeda vieną kitą eurą prie pensijos prisidurti, ir trokštamu dėmesiu pasilepinti. 
Nuotrauka
pijus
Įkelta:
2020-12-31
Fotografas Pijus Beizaras, kilęs iš Jurbarko, šiuo metu gyvena Vokietijoje. Tuo metu, kai dėl COVID-19 užkrato visos pasaulio valstybės uždarė savo sienas, daugybė keliautojų iš Lietuvos prarado galimybę išvykti svetur. Tačiau Pijus turėjo galimybę nuvykti į Alpes, besidriekiančias nuo Viduržemio jūros per Vokietiją iki Panonijos lygumos.
Nuotrauka
horo
Įkelta:
2020-12-31
2021-ieji žada daugiau laisvės, naujovių, visuomeniškumo. Diktatorišką valdymo stilių po truputį keis lankstesnis. Nors viršų ims tai vienas, tai kitas stilius, jausis jų samplaika, visgi naujoviškumo daugės. Rasis daugiau pasirinkimo galimybių. Pradės populiarėti modernios naujovės įvairiose srityse, originalūs projektai, daugės ekstravagancijos, eksperimentų madoje ir kitur.  Gausės išradimų bei atradimų, susijusių su ekologiškos energijos išgavimu, elektromobiliais, aviacija, kosmosu, robotizacija, medicina, genetika, farmacija ir t.t. Žmogaus teisės ir laisvės taps primtinesnės netgi tiems, kurie griežtai vadovavosi atgyvenusiu požiūriu. Visgi streikų, maišto vis dar pasitaikys. 
Nuotrauka
lietuvos balsas ignas
Įkelta:
2020-12-31
Šį sekmadienį LNK projekte „Lietuvos balsas“ pasirodys atlikėjas iš Tauragės Ignas Novikovas. Tauragiškiai šiame muzikiniame projekte savo jėgas išbando ne taip jau retai. Metų pradžioje sužibėjo ir dvi merginos iš Tauragės.
Nuotrauka
paaugle
Įkelta:
2020-12-28
Lietuvos paaugliai kelintus metus iš eilės išgyvena ne pačius geriausius laikus. Prieš juos dažniausiai naudojamas visų rūšių smurtas, paaugliai renkasi savižudybės kelią, jaučia nuolatinį spaudimą geriau mokytis, siekti vis geresnių rezultatų, o psichologinė pagalba pasiekia vos 20 procentų paauglių, kuriems ji reikalinga.
Nuotrauka
Asociatyvi nuotrauka
Įkelta:
2020-12-24
Kristina Anulienė, Adakavo socialinių paslaugų namų direktorė, šiemet tapo viena iš penkių socialinės apsaugos sistemoje dirbančių žmonių, kuriems įteiktas aukščiausias Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įvertinimas – „Gerumo žvaigždė“. Šie metai 243 darbuotojus vienijančiai įstaigai buvo išties sunkūs. Dar prieš mėnesį įstaigoje buvo kilęs koronaviruso protrūkis, sirgo 98 globos namų gyventojai. Kiek anksčiau su didžiuliu visuomenės pasipriešinimu būdavo pasitinkamos įstaigos iniciatyvos neįgaliuosius integruoti į visuomenę. K. Anulienė prisipažįsta: praeityje ir panika, ir ašaros. Didžiausius sunkumus gausaus kolektyvo vadovei įveikti padėjo, kaip ji sako, neįtikėtinas darbuotojų susiklausymas, rūpinimasis vienas kitu bei tikėjimas.
Nuotrauka
idea prima
Įkelta:
2020-12-18
Nuo  gruodžio 16 d., sugriežtėjus karantino sąlygoms, Vyriausybės priimtu nutarimu įsigaliojo tam tikri verslo veiklos apribojimai, kuriais siekiama suvaldyti itin blogėjančią pandemijos situaciją.
Nuotrauka
Nuo Covid-19 pandemijos nukentėjusios įmonės gali pasinaudoti valstybės pagalbos instrumentais.
Nuo Covid-19 pandemijos nukentėjusios įmonės gali pasinaudoti valstybės pagalbos instrumentais.
Įkelta:
2020-12-18
Dėl Covid-19 pandemijos lapkritį visoje Lietuvoje antrą kartą per šiuos metus paskelbus karantiną, verslininkų nuotaikos subjuro. Statistikos departamento apklausos duomenimis, 24 proc. įmonių veiklą lapkritį apribojo koronavirusas, o verslo pasitikėjimo rodiklis krito. Nuo gruodžio 16 d. sugriežtinus karantiną ir augant nukentėjusių įmonių skaičiui, Ekonomikos ir inovacijų ministerija ketina skubiai pavirtinti daugiau verslo paramos priemonių bei kviečia naudotis jau esamais finansiniais instrumentais.
Nuotrauka
Vis daugiau įmonių patiriant veiklos apribojimų, verslo finansavimo klausimas tampa itin aktualus.
Vis daugiau įmonių patiriant veiklos apribojimų, verslo finansavimo klausimas tampa itin aktualus.
Įkelta:
2020-12-18
Patekusios į Covid-19 pandemijos verpetus, nemažai įmonių patiria apyvartinių ir investicinių lėšų trūkumą. Tam, kad kasdieniai darbai būtų tęsiami, o ilgalaikiai plėtros projektai sėkmingai įgyvendinami, nuo lapkričio pabaigos labai mažos, mažos ir vidutinės įmonės gali pasinaudoti nauja finansavimo galimybe, už paskolas mokėdamos ne daugiau kaip 7 proc. metinių palūkanų.
Nuotrauka
savanore
Įkelta:
2020-12-17
Tauragės rajono Žygaičių gimnazijoje besimokanti 17–metė Gustė Nairanauskaitė tvirtai apsisprendė – baigusi mokslus stos į kariuomenę. Mergina tai vadina pareiga Tėvynei. Tačiau po tarnybos ji ketina studijuoti visuomenės sveikatos mokslus. Šį sprendimą Gustė priėmė po to, kai savanoriavo Tauragės visuomenės sveikatos biure. Lietuvą sukausčiusi COVID-19 pandemija kaip reikiant smogė sveikatos srityje dirbantiems darbuotojams, todėl bet kokia pagalba iš šalies – gyvybiškai svarbi. 
Nuotrauka
idea prima
Covid-19 pandemijos akivaizdoje daugeliui įmonių tenka prisitaikyti prie naujų veiklos sąlygų
Įkelta:
2020-12-14
Vyriausybė patvirtino naują pagalbos koncepciją nuo Covid-19 pandemijos nukentėjusiam smulkiajam ir vidutiniam verslui. Įmonės, kurių apyvarta dėl koronaviruso įtakos sumažėjo 30 proc. ar daugiau, galės neatlygintinai gauti vienkartines subsidijas, siekiančias nuo 500 eurų iki 800 tūkst. eurų.
Nuotrauka
zum3
Nors pradėti ūkininkauti buvo nelengva, Tadas Petkevičius džiaugiasi, kad jo šeimos ūkis plečiasi. Karolinos Baltmiškės nuotr.
Įkelta:
2020-12-04
Vita ir Tadas Petkevičiai po dešimties metų gyvenimo emigracijoje ėmė ūkininkauti Kelmės rajone. Ūkį plėtoja investuodami Anglijoje uždirbtas lėšas ir jauniesiems ūkininkams įsikurti skirtą paramą.