Asmenybės

Prieglaudos „Gyvūnų globa Tauragėje“ pastatą išvydau jau visiškai sutemus. Vėlų šeštadienio vakarą prie jo durų mane pasitiko čia savanoriaujanti Rima Petrauskaitė, pakvietusi užeiti į vidų. Vos įžengus pasigirdo kačių švelnus miaukimas. Jeigu turėtų akis ir ausis, šios prieglaudos sienos galėtų papasakoti ne vieną linksmą arba graudžią istoriją apie tai, kokių išbandymų teko patirti čia patekusiems gyvūnams. 

Kodėl prieglaudoje lankiausi tokiu šiek tiek neįprastu metu? Savanorius dažniausiai čia galima išvysti būtent ryte arba vakare, kai katėms pilstomas vanduo, valomi aptvarai, šeriamas maistas. Laiko nėra daug: juk reikia pasirūpinti ne vienu gyvūnu. Tačiau R. Petrauskaitė savanorystei yra paaukojusi ne vieną savaitgalį, o, kaip pati sako, katinų murkimas arba laimingai pasibaigusios jų naujųjų namų paieškos atperka viską. 

Viduje šilta – prie vienos sienos kūrenama krosnis. „Savanorės vyras su draugu padėjo įrengti. Ir jeigu ką nors reikia remontuoti, padeda. Labai geranoriškų žmonių yra“, – kalbėjo R. Petrauskaitė. 

Prieglaudoje iš viso pluša 16 nuolatinių savanorių, kurie pasikeisdami atvyksta prižiūrėti gyvūnų.

– Pakankamai daug. Galime laviruoti: yra žmonių, kurie negali atvykti vieną dieną, tai jų paprašome kokią kitą dieną. Būna, ką nors pavaduojame. Labai gražu ir tai, kad prie komandos prisijungė ir viena savanorė su dukra, vieną kartą per savaitę važiuojančios iki čia net 30 kilometrų, – kalbėjo mano pašnekovė. 

Ši prieglauda įsikūrusi netoli miesto, patalpose, kuriose anksčiau veikė automobilių servisas. Jos adresas nėra skelbiamas. Tikriausiai dėl to, kad žmonės nepaliktų gyvūnų likimo valioje tiesiog prie durų, kai pačioje prieglaudoje savanorių nėra. Kaip kalbėjo R. Petrauskaitė, labai ilgai gyvūnų prieglauda negalėjo rasti patalpų – išgirdę apie gyvūnus nuomotojai nieko nenorėdavo girdėti. Tačiau dabartinio pastato, kuriame veikia organizacija, savininkas nusprendė kitaip. 

– Žmogus sakė, kad jau geriau gyvūnai negu tiesiog viskas tuščia, – kalbėjo pašnekovė. 

– Kasmet visoje šalyje apie 15 tūkstančių beglobių gyvūnų – šunų ir kačių – patenka į prieglaudas.  Kiek jų yra jūsų prieglaudoje? – pasiteiravau R. Petrauskaitės.

– Šiuo metu turime 16. Karantine yra 4 gyvūnai. Džiugu tai, kad vieną katę radę žmonės pažadėjo vėliau ją priglausti pas save. Na, o 3 juodi kačiukai liks su mumis. Galėtume turėti daugiau – yra buvę, kad turėjome ir 32. Yra ką veikti. Katės energingos, reikia valyti, keisti kraiką, maitinti, gydyti. Talpinti gal ir galime daugiau, bet svarbu ir kokybė. Pavyzdžiui, turėjome katę su 8 kačiukais. Jeigu būtume patalpinę juos visus į mažą patalpą, tai tiesiog vietos nebūtų. Reikėjo didesnio aptvaro. Pamenu, mums parašė į feisbuko puslapį mergina, kuri sakė turinti sodybą Tauragės rajone, ji pastebėjo katę su kačiukais. Pamatėme labai mielą katytę. Įtariame, kad turėjo namus, nes laukinės katės paprastai bijo žmonių, o ši – ne. Mama labai atsakinga, tikriausiai ne pirma jos vada. Kačiukai paaugo. Jie po kurio laiko buvo atskirti nuo mamos, kad išsilakstytų. Tada mama atsigavo. Jai, kaip nustatė veterinaras, vos 2–3 metai. Pati pradėjo žaisti kaip vaikas (šypsosi, – aut. past.). Pavadinau ją Talli, nes Šiaurės Indijoje tai reiškia „mamytė“. Arba, pavyzdžiui, buvo du broliai kačiukai, kurie tarpusavyje labai gerai sutarė, bet nuo žmonių slėpėsi. Tada stengiamės juos socializuoti, atskirti, kad nebijotų būti vieni.

Nuotrauka

– Kaip gyvūnai čia patenka? Ar atiduoda patys šeimininkai, ar jie randami gatvėse?

– Nemažai istorijų, kai šeimininkai turi išsikraustyti į kitą nuomojamą būstą, kurio savininkai griežtai neleidžia laikyti gyvūnų, arba emigruoti. Bent taip sako. Nors kartais būna, kai pasako apie tai, kad labai staigiai emigruos, nors matai, kad jau anksčiau prieš kokius 5 metus rašė apie tai, kad nori kačiuko, tada šuniuko, tada vėl kačiuko, o galiausiai – emigruoja, o praėjus porai mėnesių vėl klausia, ar turime. Paauga – tampa neįdomu. Tokių melagysčių pasitaiko. Mes mylime savus gyvūnus. Nėra taip, kad atiduodame ir pamirštame. Laukiame nuotraukų, istorijų, jeigu kam sunku, neranda ryšio su kate, mėginame patarti. Kitaip tariant, ieškome išeičių. 

Būna, ir tai visiškai suprantama priežastis, kai gyvūną priglaudžia žmogus, neturintis vaikų, o po kurio laiko jų susilaukęs pastebi, kad atžala alergiška. Pamenu, kartą vaiko mama net bėrimų nuotraukų atsiuntė. Ji ilgai netikėjo, kad vaikas alergiškas mylimai katytei, bet galiausiai tai konstatavo medikai.

Žinoma, stengiamės, kad tie gyvūnai, kurie atiduodami atgal iš namų, nepatektų iškart į prieglaudą. Juk katei stresas. Jos nepratusios prie to. Tad jeigu atiduoda iš namų – kiti namai dažniausiai ir atsiranda. Kartais priglaudžia pačių šeimininkų giminaičiai.

Atsitinka, kai šeimininkai miršta. Ir pastebiu, kad turtą žmonės paveldėti nori, bet gyvūno – ne. Buvo toks atvejis. Žmonės net katino vardo nežinojo, nors tai buvo jų artimo giminaičio gyvūnas. Katinas labai liūdėjo. Kiekvienas katinas yra asmenybė: vienam patinka tas, kitam – kažkas kita, vienas energingas, kitas labai ramus. Nėra taip, kad sakome, jog atvažiuok ir išsirink. Kviečiame potencialius savininkus, kad jie atvažiuotų pasitikrinti, ar aura sutampa. Pamenu, tas katinas pabėgdavo, bijodavo žmonių, vieniems žmonėms jį priglaudus 2 savaites slėpėsi už spintos. Neradus bendros kalbos jis buvo grąžintas. Ir kartą atvyko į prieglaudą kita šeima: mama, močiutė ir mergaitė. Ir pastaroji pažvelgė į jį, priėjo, paglostė ir jam tai patiko. Ir dabar geriausi draugai.

– Kiek atsieina vieno gyvūno išlaikymas?

– Svyruoja katinų skaičius, išlaidos priklauso ir nuo to, kiek yra mažų kačiukų, tad tiksliai negaliu atsakyti. Mes išsilaikome iš 1,2 proc. gyventojų skiriamos pajamų mokesčio dalies, o daugiausiai pagalbos sulaukiame prieš šventes.

– Kas jus atvedė į gyvūnų prieglaudą savanorystei? Kiek laiko savanoriaujate? 

– Apie šią gyvūnų globos įstaigą ilgą laiką nežinojau. Organizacijai pradžią davė Viktorija Naujokaitė, namų fermos gyvūnams „Trys paršeliai“ įkūrėja. Ji kartu su Sigitu Klymantu bendradarbiavo, turėjo bendrą prieglaudą tiek šunims, tiek katėms. Aš apie organizaciją sužinojau gyvendama užsienyje. Į mane kreipėsi Viktorija, nes matė, kad dalinuosi įvairiais skelbimais, aukojau šiek tiek organizacijoms. Po kurio laiko susipažinau su Ligita Juščiene, perėmusia vadovavimą organizacijai. Pradėjau prižiūrėti prieglaudos socialinius tinklus. Tapau praktiškai atstove spaudai (juokiasi, – aut. past.), tiesa, neoficialiai. Grįžusi į Lietuvą atvykstu į prieglaudą. Yra kambarėlis, kuriame sudėtas kraikas, vanduo, maistas. Reikia sutvarkyti aptvarus, pakeisti kraiką, pakeisti vandenį, maisto paduoti. Šaltomis dienomis svarbu pakūrenti krosnį. Visi savanoriai turi ir tiesioginius darbus, tad savo skiriamą laiką derina.

– Daug kalbama apie gyvūnus, kad reikia mylėti, pasirūpinti jais. Tačiau vis tiek atsitinka, kad žmonės išmeta juos į gatvę. Kai kurie katinai užauga laukiniai. Kaip būtų galima spręsti beglobių gyvūnų problemą?

– Esu apie tai kalbėjusi su Aušra Stumbriene (Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Tauragės departamento patarėja, – aut. past.). Ji yra sakiusi, kad žmonės tapo sąmoningesni ta prasme, kad skambina tarnybai arba policijai ir praneša apie rūpesčio nesulaukiančius augintinius. Tačiau išlieka bėda, kad jeigu žmonės nori ką nors pigiau nusipirkti, tai tą ir padaro, ir jiems nesvarbu, iš kur. Arba vis dar nėra įsisąmoninama, kad jeigu įsipareigojai gyvūnui, tai  padarei geriems 15-ai metų. Tai yra tavo atsakomybė. Bet tokio supratimo nėra. Sakyčiau, kad sąmoningumo ugdymas turėtų prasidėti jau nuo darželio. Tai ilgas ir nuoseklus procesas. 

– O atvyksta pas jus kokie nors vaikų būreliai?

– Taip, atvyksta. Tiesa, mūsų laikas ribotas, ne visada esame tam pasiruošę. Na, o savanoriauti priimame asmenis tik nuo 18 metų, nes mūsų katinėliai yra visokie, kad ir iš meilės nagučius gali įleisti. Reikėtų supažindinti vaikus, kaip prižiūrėti. Tiesa, vienos savanorės mažametė dukra atvyksta kartu su mama, tai padeda ir kartu pažaidžia su katinėliais. O juk šiems reikia ne tik maisto ir vandens, bet ir dėmesio, o savanorių rankų ne visuomet daug. Kartu ugdomas ir pats vaikas, jo sąmoningumas bus visai kitoks.

– Koks yra didžiausias savanorystės gyvūnų prieglaudoje pliusas?

– Didžiulis pasitenkinimas. Sako, savanorystė pasireiškia tuomet, kai kam nors ką nors duodi. Bet išties tai labiau gauni. Manau, kad pas mus lieka tie savanoriai, kurie mėgsta tai, ką daro. Turime ir vyresnių, ir psichologiškai sudėtingesnių kačių, o didžiausias apdovanojimas mums, kai sudėtingais atvejais gyvūnai randa namus. Pamenu, turėjome katinėlį, vardu Brauni. Regis, iš Pagėgių. Šeimininkė mirė, buto savininkas jį išvarė. Taip katinas pateko pas mus. Naujoji Brauni šeimininkė pratinosi prie jo porą mėnesių. Kaip ji mums rašė, žmogus tikriausiai jam jau niekuomet netaps draugu. Bet ji įsigijo kitą katytę, o Brauni su ja labai gražiai susidraugavo.