Tauragės gyvūnų prieglaudoje savanoriaujanti Rima: kiekvienas katinas – asmenybė
Įkelta:
2022-11-26
Nuotrauka
rima
Aprašymas

Rimas Petrauskaitė papasakojo, kaip gyvūnai atsiduria prieglaudoje ir randa naujuosius namus

Autoriaus nuotrauka

 

,
Nuotrauka
rima
Aprašymas

Kasmet į Lietuvos prieglaudas patenka apie 15 tūkst. gyvūnų

Autoriaus nuotrauka

 

Prieglaudos „Gyvūnų globa Tauragėje“ pastatą išvydau jau visiškai sutemus. Vėlų šeštadienio vakarą prie jo durų mane pasitiko čia savanoriaujanti Rima Petrauskaitė, pakvietusi užeiti į vidų. Vos įžengus pasigirdo kačių švelnus miaukimas. Jeigu turėtų akis ir ausis, šios prieglaudos sienos galėtų papasakoti ne vieną linksmą arba graudžią istoriją apie tai, kokių išbandymų teko patirti čia patekusiems gyvūnams. 

Kodėl prieglaudoje lankiausi tokiu šiek tiek neįprastu metu? Savanorius dažniausiai čia galima išvysti būtent ryte arba vakare, kai katėms pilstomas vanduo, valomi aptvarai, šeriamas maistas. Laiko nėra daug: juk reikia pasirūpinti ne vienu gyvūnu. Tačiau R. Petrauskaitė savanorystei yra paaukojusi ne vieną savaitgalį, o, kaip pati sako, katinų murkimas arba laimingai pasibaigusios jų naujųjų namų paieškos atperka viską. 

Viduje šilta – prie vienos sienos kūrenama krosnis. „Savanorės vyras su draugu padėjo įrengti. Ir jeigu ką nors reikia remontuoti, padeda. Labai geranoriškų žmonių yra“, – kalbėjo R. Petrauskaitė. 

Prieglaudoje iš viso pluša 16 nuolatinių savanorių, kurie pasikeisdami atvyksta prižiūrėti gyvūnų.

– Pakankamai daug. Galime laviruoti: yra žmonių, kurie negali atvykti vieną dieną, tai jų paprašome kokią kitą dieną. Būna, ką nors pavaduojame. Labai gražu ir tai, kad prie komandos prisijungė ir viena savanorė su dukra, vieną kartą per savaitę važiuojančios iki čia net 30 kilometrų, – kalbėjo mano pašnekovė. 

Ši prieglauda įsikūrusi netoli miesto, patalpose, kuriose anksčiau veikė automobilių servisas. Jos adresas nėra skelbiamas. Tikriausiai dėl to, kad žmonės nepaliktų gyvūnų likimo valioje tiesiog prie durų, kai pačioje prieglaudoje savanorių nėra. Kaip kalbėjo R. Petrauskaitė, labai ilgai gyvūnų prieglauda negalėjo rasti patalpų – išgirdę apie gyvūnus nuomotojai nieko nenorėdavo girdėti. Tačiau dabartinio pastato, kuriame veikia organizacija, savininkas nusprendė kitaip. 

– Žmogus sakė, kad jau geriau gyvūnai negu tiesiog viskas tuščia, – kalbėjo pašnekovė. 

– Kasmet visoje šalyje apie 15 tūkstančių beglobių gyvūnų – šunų ir kačių – patenka į prieglaudas.  Kiek jų yra jūsų prieglaudoje? – pasiteiravau R. Petrauskaitės.

– Šiuo metu turime 16. Karantine yra 4 gyvūnai. Džiugu tai, kad vieną katę radę žmonės pažadėjo vėliau ją priglausti pas save. Na, o 3 juodi kačiukai liks su mumis. Galėtume turėti daugiau – yra buvę, kad turėjome ir 32. Yra ką veikti. Katės energingos, reikia valyti, keisti kraiką, maitinti, gydyti. Talpinti gal ir galime daugiau, bet svarbu ir kokybė. Pavyzdžiui, turėjome katę su 8 kačiukais. Jeigu būtume patalpinę juos visus į mažą patalpą, tai tiesiog vietos nebūtų. Reikėjo didesnio aptvaro. Pamenu, mums parašė į feisbuko puslapį mergina, kuri sakė turinti sodybą Tauragės rajone, ji pastebėjo katę su kačiukais. Pamatėme labai mielą katytę. Įtariame, kad turėjo namus, nes laukinės katės paprastai bijo žmonių, o ši – ne. Mama labai atsakinga, tikriausiai ne pirma jos vada. Kačiukai paaugo. Jie po kurio laiko buvo atskirti nuo mamos, kad išsilakstytų. Tada mama atsigavo. Jai, kaip nustatė veterinaras, vos 2–3 metai. Pati pradėjo žaisti kaip vaikas (šypsosi, – aut. past.). Pavadinau ją Talli, nes Šiaurės Indijoje tai reiškia „mamytė“. Arba, pavyzdžiui, buvo du broliai kačiukai, kurie tarpusavyje labai gerai sutarė, bet nuo žmonių slėpėsi. Tada stengiamės juos socializuoti, atskirti, kad nebijotų būti vieni.

Nuotrauka
rima

Kaip gyvūnai čia patenka? Ar atiduoda patys šeimininkai, ar jie randami gatvėse?

– Nemažai istorijų, kai šeimininkai turi išsikraustyti į kitą nuomojamą būstą, kurio savininkai griežtai neleidžia laikyti gyvūnų, arba emigruoti. Bent taip sako. Nors kartais būna, kai pasako apie tai, kad labai staigiai emigruos, nors matai, kad jau anksčiau prieš kokius 5 metus rašė apie tai, kad nori kačiuko, tada šuniuko, tada vėl kačiuko, o galiausiai – emigruoja, o praėjus porai mėnesių vėl klausia, ar turime. Paauga – tampa neįdomu. Tokių melagysčių pasitaiko. Mes mylime savus gyvūnus. Nėra taip, kad atiduodame ir pamirštame. Laukiame nuotraukų, istorijų, jeigu kam sunku, neranda ryšio su kate, mėginame patarti. Kitaip tariant, ieškome išeičių. 

Būna, ir tai visiškai suprantama priežastis, kai gyvūną priglaudžia žmogus, neturintis vaikų, o po kurio laiko jų susilaukęs pastebi, kad atžala alergiška. Pamenu, kartą vaiko mama net bėrimų nuotraukų atsiuntė. Ji ilgai netikėjo, kad vaikas alergiškas mylimai katytei, bet galiausiai tai konstatavo medikai.

Žinoma, stengiamės, kad tie gyvūnai, kurie atiduodami atgal iš namų, nepatektų iškart į prieglaudą. Juk katei stresas. Jos nepratusios prie to. Tad jeigu atiduoda iš namų – kiti namai dažniausiai ir atsiranda. Kartais priglaudžia pačių šeimininkų giminaičiai.

Atsitinka, kai šeimininkai miršta. Ir pastebiu, kad turtą žmonės paveldėti nori, bet gyvūno – ne. Buvo toks atvejis. Žmonės net katino vardo nežinojo, nors tai buvo jų artimo giminaičio gyvūnas. Katinas labai liūdėjo. Kiekvienas katinas yra asmenybė: vienam patinka tas, kitam – kažkas kita, vienas energingas, kitas labai ramus. Nėra taip, kad sakome, jog atvažiuok ir išsirink. Kviečiame potencialius savininkus, kad jie atvažiuotų pasitikrinti, ar aura sutampa. Pamenu, tas katinas pabėgdavo, bijodavo žmonių, vieniems žmonėms jį priglaudus 2 savaites slėpėsi už spintos. Neradus bendros kalbos jis buvo grąžintas. Ir kartą atvyko į prieglaudą kita šeima: mama, močiutė ir mergaitė. Ir pastaroji pažvelgė į jį, priėjo, paglostė ir jam tai patiko. Ir dabar geriausi draugai.

– Kiek atsieina vieno gyvūno išlaikymas?

– Svyruoja katinų skaičius, išlaidos priklauso ir nuo to, kiek yra mažų kačiukų, tad tiksliai negaliu atsakyti. Mes išsilaikome iš 1,2 proc. gyventojų skiriamos pajamų mokesčio dalies, o daugiausiai pagalbos sulaukiame prieš šventes.

Kas jus atvedė į gyvūnų prieglaudą savanorystei? Kiek laiko savanoriaujate? 

– Apie šią gyvūnų globos įstaigą ilgą laiką nežinojau. Organizacijai pradžią davė Viktorija Naujokaitė, namų fermos gyvūnams „Trys paršeliai“ įkūrėja. Ji kartu su Sigitu Klymantu bendradarbiavo, turėjo bendrą prieglaudą tiek šunims, tiek katėms. Aš apie organizaciją sužinojau gyvendama užsienyje. Į mane kreipėsi Viktorija, nes matė, kad dalinuosi įvairiais skelbimais, aukojau šiek tiek organizacijoms. Po kurio laiko susipažinau su Ligita Juščiene, perėmusia vadovavimą organizacijai. Pradėjau prižiūrėti prieglaudos socialinius tinklus. Tapau praktiškai atstove spaudai (juokiasi, – aut. past.), tiesa, neoficialiai. Grįžusi į Lietuvą atvykstu į prieglaudą. Yra kambarėlis, kuriame sudėtas kraikas, vanduo, maistas. Reikia sutvarkyti aptvarus, pakeisti kraiką, pakeisti vandenį, maisto paduoti. Šaltomis dienomis svarbu pakūrenti krosnį. Visi savanoriai turi ir tiesioginius darbus, tad savo skiriamą laiką derina.

– Daug kalbama apie gyvūnus, kad reikia mylėti, pasirūpinti jais. Tačiau vis tiek atsitinka, kad žmonės išmeta juos į gatvę. Kai kurie katinai užauga laukiniai. Kaip būtų galima spręsti beglobių gyvūnų problemą?

– Esu apie tai kalbėjusi su Aušra Stumbriene (Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Tauragės departamento patarėja, – aut. past.). Ji yra sakiusi, kad žmonės tapo sąmoningesni ta prasme, kad skambina tarnybai arba policijai ir praneša apie rūpesčio nesulaukiančius augintinius. Tačiau išlieka bėda, kad jeigu žmonės nori ką nors pigiau nusipirkti, tai tą ir padaro, ir jiems nesvarbu, iš kur. Arba vis dar nėra įsisąmoninama, kad jeigu įsipareigojai gyvūnui, tai  padarei geriems 15-ai metų. Tai yra tavo atsakomybė. Bet tokio supratimo nėra. Sakyčiau, kad sąmoningumo ugdymas turėtų prasidėti jau nuo darželio. Tai ilgas ir nuoseklus procesas. 

– O atvyksta pas jus kokie nors vaikų būreliai?

– Taip, atvyksta. Tiesa, mūsų laikas ribotas, ne visada esame tam pasiruošę. Na, o savanoriauti priimame asmenis tik nuo 18 metų, nes mūsų katinėliai yra visokie, kad ir iš meilės nagučius gali įleisti. Reikėtų supažindinti vaikus, kaip prižiūrėti. Tiesa, vienos savanorės mažametė dukra atvyksta kartu su mama, tai padeda ir kartu pažaidžia su katinėliais. O juk šiems reikia ne tik maisto ir vandens, bet ir dėmesio, o savanorių rankų ne visuomet daug. Kartu ugdomas ir pats vaikas, jo sąmoningumas bus visai kitoks.

– Koks yra didžiausias savanorystės gyvūnų prieglaudoje pliusas?

– Didžiulis pasitenkinimas. Sako, savanorystė pasireiškia tuomet, kai kam nors ką nors duodi. Bet išties tai labiau gauni. Manau, kad pas mus lieka tie savanoriai, kurie mėgsta tai, ką daro. Turime ir vyresnių, ir psichologiškai sudėtingesnių kačių, o didžiausias apdovanojimas mums, kai sudėtingais atvejais gyvūnai randa namus. Pamenu, turėjome katinėlį, vardu Brauni. Regis, iš Pagėgių. Šeimininkė mirė, buto savininkas jį išvarė. Taip katinas pateko pas mus. Naujoji Brauni šeimininkė pratinosi prie jo porą mėnesių. Kaip ji mums rašė, žmogus tikriausiai jam jau niekuomet netaps draugu. Bet ji įsigijo kitą katytę, o Brauni su ja labai gražiai susidraugavo.

 

Nuotrauka
rokas
Roko Baciuškos feisbuko nuotrauka
Įkelta:
2023-01-24
Dvi savaitės dulkių, smėlio, greičio ir didžiulės įtampos – Rokas Baciuška šių metų Dakare išgyveno tikrą dramą. Nors grįžo be išsvajotos pirmosios vietos, po ilgos ir varginančios kovos ne savo noru nusileidęs, tačiau pagerinęs geriausią asmeninį rezultatą Dakare ir bagių klasėje užėmęs antrąją vietą. „Tokia maža ir tuo pačiu tokia didelė ta mūsų Lietuva, o ką jau kalbėti apie Tauragę. Jokie išbandymai nebaisūs, kai esame kartu, todėl dalinuosi džiaugsmu su jumis visais“, – teigė lenktynininkas.
Nuotrauka
ukininkas
Įkelta:
2023-01-14
Praėjusių metų pabaigoje surengtame Mero padėkos vakare už jaunatvišką ryžtą kuriant inovatyvų ir modernų ūkininko ūkį Tauro statulėlė įteikta Gyčiui Ūseliui. Dabar jaunasis Batakių seniūnijos ūkininkas dirba apie 120 hektarų žemės ir planuoja tolesnę ūkio ir technologijų plėtrą. Gytis dalyvauja Lietuvos kaimo plėtros programose ir per investicinius projektus modernizuoja ūkį. O baigtos Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje kūno kultūros ir sporto pedagogikos studijos rodo dar vieną vaikino pomėgį – sportą. Gytis yra ir svarsčių kilnojimo pasaulio čempionas. 
Nuotrauka
kaledos
Įkelta:
2022-12-25
Kalėdų stebuklas dažniausiai prasideda nuo susitikimo su Kalėdų Seneliu. Vienas jų –  menininkas Edvardas Gasinskas. Daugybę metų šventėms pasipuošiantis Kalėdų Senelio kostiumu vyras nori pradžiuginti kuo daugiau žmonių.
Nuotrauka
ausra
Įkelta:
2022-12-24
Seni žmonės tokie pat svarbūs, kaip jauni, sveiki ir veiklūs. Tačiau dažnai jie gyvena vieniši ir jiems reikia pagalbos. Policijoje dirbanti Maltiečių savanorė Aušra Mandrijauskaitė-Dambrauskienė kas sekmadienį aplanko po keletą vienišų senolių, atveždama jiems ne tik maisto paketus, bet ir savo širdies šilumą. Ji sako, kad senoliams ne taip svarbu atvežamas maistas, kaip galimybė pabendrauti. Su jais išgertų arbatos puodelių, sako, negalėtų net suskaičiuoti, o geriausias atlygis – ją pamačius džiaugsmu sužibančios senolių akys.
Nuotrauka
kolek
Įkelta:
2022-11-20
Pomėgio turėjimas praplečia požiūrį į pasaulį, suteikia daug žinių, todėl turėti vienokį ar kitokį pomėgį labai svarbu. Tai leidžia save formuoti kaip asmenybę. Be to, pomėgiai kuria ryšį tarp žmonių. Tomas Šerpytis, daug metų kolekcionuojantis pašto ženklus ir bandantis suburti Tauragės kolekcininkus, „Tauragės žinioms“ papasakojo, kaip prasidėjo jo kolekcija, kodėl renka būtent pašto ženklus ir kokių istorijų jie atskleidžia.
Nuotrauka
dres
Įkelta:
2022-11-19
Šilutiškė šunų dresuotoja Deimantė Dargytė, baigusi kraštovaizdžio architektūros studijas, pasuko savo gyvenimą visai kita linkme. Įgytą profesiją iškeitė į darbą pasienyje, kuriuo ir susidomėjo dėl galimybės dirbti su gyvūnais. Pasienyje kinologe dirbanti moteris pataria ir  tauragiškiams gyvūnų augintojams, moko šunis pagrindinių elgesio taisyklių bei socializacijos. Deimantė prisideda ir prie populiarėjančių šunų-asistentų ruošimo. 
Nuotrauka
jurga maya bazyte
Asmeninio albumo nuotrauka
Įkelta:
2022-11-15
Tikriausiai ne vienam tauragiškiui jau pažįstama jogos mokytoja Jurga Maya Bazytė. Iš Kauno atsikrausčiusi 31-erių moteris džiaugiasi Tauragėje atsidūrusi tinkamu laiku. Dabar ji savo jogos studijoje renka pilnas grupes mokinių, džiaugiasi tauragiškių aktyvumu ir rūpinimusi savo sveikata. 
Nuotrauka
teiseja
Autoriaus nuotrauka
Įkelta:
2022-11-13
Tauragės apylinkės teisme pusę metų dirbanti teisėja Jurgita Vaitkevičienė atvira – padėtis teismuose dėl žemų teisėjų ir kitų darbuotojų atlyginimų tampa kritinė, nes sunkiau prisikviesti gabių teisininkų. Taigi darbo krūvis tik didėja. Nepaisydama to, J. Vaitkevičienė savo darbe mato didelę prasmę – ji teigia, kad teisėjo darbas labai svarbus visuomenei visų pirma dėl to, kad einant šias pareigas galima apginti pažeistas žmogaus laisves ir teises, o priimami sprendimai kartais lemia žmonių gyvenimus, tad ant teisėjų pečių krinta didžiulė atsakomybė. 
Nuotrauka
sigrida
Įkelta:
2022-11-02
Gal nedaug kas žino, kad Parapijos namų rūsyje veikia kepyklėlė „Sigridos Saldi pasaka“, o joje vienintelė darbuotoja – pati Sigrida. Dar baigdama mokslus darbo vietą sau sukūrusi jauna moteris darbo tikrai nebijo. Kad ir kiek užsakymų sulauktų, pluša išsijuosusi – jai labai svarbu nenuvilti savo klientų ir įvykdyti užsakymus laiku
Nuotrauka
vestina
Įkelta:
2022-10-29
Vestina Gustienė – 25-erių Klaipėdos universiteto absolventė, savo veiklomis prisidedanti prie Klaipėdos jūrų pramonės pažangos, žiedinės ekonomikos technologijų vystymo bei energetinių išteklių tausojimo. Gimusi ir iki penkerių augusi Tauragėje, paskui Vestina su mama persikėlė į Klaipėdą, ten liko ir studijuoti bei dirbti. Mokslinių darbų ji ėmėsi dar studijuojama, nestokoja jiems idėjų ir dabar, jau dirbdama, o žiniomis ir patirtimi dosniai dalijasi ne tik su Klaipėdos, bet ir su Tauragės moksleiviais – į mokyklą ją pakviečia močiutė Ona Gaurylienė, mokytojaujanti Jovarų pagrindinėje mokykloje. 
Nuotrauka
rokas baciuska
Komandos archyvo nuotrauka
Įkelta:
2022-10-20
Maroko ralyje tauragiškis Rokas Baciuška T4 klasėje finišavo pirmas. Ši pergalė užtikrina, kad Pasaulio ralio čempionate Rokas bus pirmasis lietuvis, užlipęs ant prizininkų pakylos. Šiuo metu jaunasis lenktynininkas yra antras galutinėje įskaitoje, lemiama kova su pirmosios ir trečiosios vietos laimėtojais vyks Ispanijoje kitą savaitę. Roko ambicijos didelės – pergalė čempionate.
Nuotrauka
vestina gustiene
Asmeninio archyvo nuotrauka
Įkelta:
2022-10-11
Vestina Gustienė – 25-erių Klaipėdos universiteto absolventė, savo veiklomis prisidedanti prie Klaipėdos jūrų pramonės pažangos, žiedinės ekonomikos technologijų vystymo bei energetinių išteklių tausojimo. Gimusi ir iki septynerių augusi Tauragėje, paskui Vestina su mama persikėlė į Klaipėdą, ten liko ir studijuoti bei dirbti. Šiuo metu ji dirba UAB „Glashed Baltic“, kurti užsiima inovatyviais projektais, komercinių pastatų stiklo fasadų gamyba. Vestina Gustienė dalyvauja „Švyturio Klaipėdos ateities stipendijos konkurse ir pateko į finalą. Iš daugiau nei 20 nominantų pateko į šešetuką.
Nuotrauka
aliona
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2022-10-01
Beprotiškai kylančios elektros kainos – dar vienas smūgis nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams. Tauragėje prisiglaudusios ukrainietės Alionos ir jos šeimos – dviejų dukrų ir dviejų anūkių – istorija ir taip kupina baimės, nerimo, sunkumų. Moteris tvirtina savo kelyje sutikusi tik gerus žmones ir yra be galo jiems dėkinga, tačiau dabar jai ir vėl reikia pagalbos – ji ieško būsto nuomai, kadangi namas, kuriame gyveno iki šiol, šildomas elektra, o sąskaitos –  kosminės. 
Nuotrauka
ritonija
Įkelta:
2022-09-11
Mokytojo darbas – tai pašaukimas, kūryba, mokymasis. Jovarų pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Ritonija Galkauskienė, šį darbą dirbanti jau kone keturis dešimtmečius, o Jovarų mokykloje pasitinkanti septintąjį rugsėjį, savo darbo esmę nusako paprastai: mokyti, auginti, suprasti. Su mokytoja kalbėjomės apie jos profesinio kelio pasirinkimą, pedagogų džiaugsmus ir iššūkius. 
Nuotrauka
liucija
Įkelta:
2022-07-28
Nežinodamas nė neįtartum, kad žygaitiškė Liucija Genienė ką tik pasitiko 98-ąjį gimtadienį – linksma, žvali ir guvi moteris stebina šviesiu protu ir puikia atmintimi – kone šimtmečio senumo įvykius, tikslias jų datas ji gali vardyti net nesuabejodama. Dar labiau žavi šios moters geranoriškumas ir tikėjimas žmonėmis: nors vargų ir netekčių likimas jai nepagailėjo, ji tikina per ilgą savo gyvenimą blogų žmonių nesutikusi.
Nuotrauka
SHIMKUS
Įkelta:
2022-07-20
Savaitgalį Tauragėje lankėsi neseniai JAV politinę karjerą baigęs lietuvių kilmės kongresmenas Johnas Shimkus su žmona Karen ir sūnumi Davidu. Tai vienintelis istorijoje lietuvių kilmės Jungtinių Amerikos Valstijų kongresmenas. Savo įtemptoje dienotvarkėje svečiai rado keletą minučių pasikalbėti. Šeštadienį pokalbiui susėdome M. Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčioje.
Nuotrauka
areta
Įkelta:
2022-06-19
Tauragiškė menininkė Areta Didžionienė nuo 2009 m. rengia personalines ir dalyvauja grupinėse parodose. 2021 m. Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete ji įgijo vizualinio dizaino magistro laipsnį, o nuo sausio ji – Tauragės kultūros centro dailininkė. Praėjusį penktadienį A. Didžionienė pristatė daug gerų atsiliepimų sulaukusią savo inicijuotą grupinę parodą „Ex Nova“.
Nuotrauka
jonas jatautas zalgiriai
Įkelta:
2022-06-09
50-metį paminėjusios Žalgirių gimnazijos direktorius Jonas Jatautas, mokyklai vadovaujantis šešerius metus, sako, kad mokyklos gyvenime tai trumpas laikas, bet pokyčių bendruomenėje įvyko nemažai – išgyventa daug iššūkių atnešusi pandemija, atidaryta gamtos mokslų laboratorija, viena pirmokų klasė jau mokosi pagal inžinerinio turinio modelį. Bendruomenė modernėja, auga mokinių skaičius. Tiesa, apie nacionalinius projektus direktorius kalba kritiškai, o Tūkstantmečio mokyklų programą prilygina Eurovizijos konkursui. 
Nuotrauka
tevas
Įkelta:
2022-06-05
Šiandien minime Tėvo dieną. Kas įteiks savo tėveliui gėlės žiedą ar savo negrabų vaikišką piešinį, kas tiesiog apkabins, o kas aplankys amžinojo poilsio vietoje. Benjamina Karmazinienė ir Emilija Balsiūnienė tėvelį, kuriam šiemet būtų sukakę 100 metų, aplankys Papušynės kapinėse. Prisimins ne tik jo juoką, išdaigas, drožėjo talentą, patriotizmą, tremtinio dalią, bet ir begalinę meilę, lydėjusią dukras jam gyvam esant. Ir tebelydinčią iki šiol – iš aukštybių.