Asmenybės

Tauragės apylinkės teisme pusę metų dirbanti teisėja Jurgita Vaitkevičienė atvira – padėtis teismuose dėl žemų teisėjų ir kitų darbuotojų atlyginimų tampa kritinė, nes sunkiau prisikviesti gabių teisininkų. Taigi darbo krūvis tik didėja. Nepaisydama to, J. Vaitkevičienė savo darbe mato didelę prasmę – ji teigia, kad teisėjo darbas labai svarbus visuomenei visų pirma dėl to, kad einant šias pareigas galima apginti pažeistas žmogaus laisves ir teises, o priimami sprendimai kartais lemia žmonių gyvenimus, tad ant teisėjų pečių krinta didžiulė atsakomybė. 

– Kaip susidomėjote teise? Kokiais laipteliais lipote iki kol tapote teisėja? Kaip tampama teisėju?

– Kelias, kurį renkasi žmonės, norėdami tapti teisėjais, nėra lengvas, ne kiekvienas tam pasiryžta.
Negaliu pasakyti, kad tapti teisėja svajojau nuo vaikystės. Save įsivaizdavau visiškai su teise nesusijusiose srityse, tačiau vaikystės svajonės prabėgo kartu su vaikyste. O kai mokykloje išgirsdavau „tau tiktų studijuoti teisę“, galvodavau, kad tai tikrai labai sunku. Tais laikais dar vyravo ypatinga baimė, kad įstoti į teisę labai sunku.

Tačiau bėgant metams mano norai keitėsi. Baigus mokyklą reikėjo apsispręsti, kokią specialybę rinktis. Profesijos pasirinkimui įtakos turėjo tėvai, kurie patarė rinktis teisę, nors nei šeimoje, nei tarp giminaičių iš viso nėra teisininkų. Pagalvojau, gal išties tai tinkamas sprendimas. Ir juo niekuomet nenusivyliau.

Būtent teisėjo profesija susižavėjau studijų metais, kai atlikau praktiką teisme, susipažinau su teismo veikla. Tuomet ir supratau, kad savo ateitį noriu sieti su šia profesija.

Baigusi studijas nuo 2009 m. dirbau vidaus tarnyboje policijos pareigūne, kriminalinėje policijoje, atlikdavau ikiteisminius tyrimus. Man atrodė, kad tai ir yra tas laiptelis, nuo kurio reikėtų pradėti tam, jog būtų aiški pati sistema. Ta patirtis man labai vertinga. O po to nuo 2013 m. dirbau Klaipėdos apygardos teisme teisėjo padėjėja ir būtent čia pamačiau teisėjo darbą iš vidaus. Įgijau pasitikėjimo siekti teisėjos pareigų, todėl apsisprendžiau laikyti teisėjo kvalifikacinį egzaminą, o praėjusi atranką tapau teisėja.

Norint tapti teisėju yra keliami aukšti reikalavimai tiek žinių, kvalifikacijos prasme, tiek reikalaujama turėti patirties, pasižymėti tam tikromis asmeninėmis savybėmis.
– O kokios yra tos reikalingos savybės?
– Teisėjas turi pasižymėti ne tik puikiomis teisinėmis žiniomis, išsilavinimu, bet ir turėti aukštą emocinį intelektą, būti empatiškas, nes darbas teisme – tai darbas su žmonėmis. Mes turime išmanyti tam tikrus psichologinius dalykus, nes kur žmogus, ten ir psichologija. Turime turėti bendravimo žinių, mokėti prieiti prie žmogaus, išmokti ne tik klausti, bet ir išklausyti.

Kiekvienas žmogus, atėjęs į teismą, pirmiausia nori būti išklausytas, kad būtų išgirsta jo problema, būtų įsiklausyta į jo argumentus. O teisėjas ir yra tas asmuo, kuris turi tai atlikti. Tad reikia turėti daug žmogiškųjų savybių, įsiklausyti į problemą, atsirinkti svarbiausius argumentus ir tuomet priimti sprendimą.
– Kalbama apie nepakankamus teisėjų atlyginimus, didelius darbo krūvius. Tačiau juk kažkas turi motyvuoti dirbti teisėjos darbą. Kas motyvuoja jus?

– Iš tiesų šiomis dienomis dėl teisėjams tenkančio milžiniško krūvio ir daugelį metų nedidėjančių teisėjų ir kitų teismų darbuotojų atlyginimų situacija teismuose tampa kritinė. Jauni specialistai eiti dirbti į teismus atsisako, teismams tenkantis darbo krūvis didėja, bylų nagrinėjimai užsitęsia. Ne kiekvienas suvokia, kiek daug nerimo ir rūpesčių teisėjai parsineša namo. Visuomenė, remiantis žiniasklaidoje pasirodančiais tekstais, kurie dažniausiai yra neigiamo turinio, tartum įsivaizduoja savo teisėją. Galbūt teisme dirbantys žmonės ne visiškai yra įvertinami, ne visiškai pagrįstai tas pasitikėjimas teismais toks žemas. Tačiau yra labiau motyvuojančių dalykų nei vien materialinė gerovė.

Pagrindinė teismų funkcija – teisingumo vykdymas, o teisingumo siekis – tai sudėtingas procesas. Man svarbus teisingumas, teisybės ieškojimas, todėl būtent tiesos nustatymas, žmogaus teisių ir laisvių apsauga yra siekiamybė kiekvienoje byloje. Manau, kad tai yra visuomenei didelės prasmės teikiantis darbas. Būdamas teisėju jauti labai didelę atsakomybę priimdamas sprendimus, kurie kai kada nulemia žmonių gyvenimus.

Žinoma, ne visi žmonės priimtais sprendimais būna patenkinti. Kiekvienas ginčas yra unikalus, jis yra naujas teisine prasme, todėl sulig kiekviena byla analizuoji teismų praktiką, skaitai teoriją, ieškai informacijos. Šiame darbe mane žavi galimybė savarankiškai priimti sprendimus, darbas su komanda, tiesioginis bendravimas su žmonėmis.

Žinoma, šiomis dienomis kalbama apie teismų sistemos problemas, bet jau turėdamas tą pasiryžimą, jausdamas pašaukimą, prisiimi atsakomybę.
– Kokia yra teisėjo darbo diena? Žmonės teisėjus mato dažniausiai teismo salėje, apklausinėjančius proceso dalyvius, tačiau juk ir už teismo salės vyksta ne ką mažiau veiksmo, tiesa?

– Kiekvienas teisėjas atsakingas už jam paskirtas bylas. Žinoma, didžioji darbo dalis ir susideda iš to, kad tenka nagrinėti bylas teismo posėdžiuose, tačiau yra ir kita pusė – kiekvienas teisėjas turi savo komandą, priskirtą posėdžių sekretorių, padėjėją, visi kartu rūpinasi procesu bylose. Darbo diena, darbo rutina susideda ir iš to, kad yra peržiūrimi gaunami dokumentai, įvairūs prašymai bylose, priimami sprendimai, tačiau didžiausią darbo dienos laiką užima bylų nagrinėjimas teismo posėdžiuose ir procesinių sprendimų nagrinėjamose bylose rengimas.

Teisėjui labai svarbu tinkamai organizuoti darbą, laiką, nes jis pats atsakingas už šį procesą. Yra numatyti tam tikri terminai, kurių būtina laikytis paskiriant posėdžius, todėl stengiamasi to nepažeisti, susidėlioti darbą taip, kad viskas būtų atlikta laiku.

Pats procesas priklauso nuo to, kas yra nagrinėjama. Civilinėse bylose analizuojami darbo, šeimos, nuosavybės, bankroto ir privačių civilinių santykių klausimai. Baudžiamosiose bylose nagrinėjami su nusikalstamomis veikomis susiję klausimai, bausmių skyrimai.

Tad teisme dirbant su žmogumi matomos emocijos, su kuriomis jis ateina į teismą bei palieka įspūdį teisėjui. Šis turi nuspręsti ne atsižvelgdamas į šalių emocijas, o į ginčo problemą. Kartais žmogus labai susijaudinęs, negeba išdėstyti ginčo esmės, bet nori išsipasakoti, atskleisti problemą, tad teisėjas atsiduria sunkioje padėtyje, kadangi jis turi profesionaliai atlikti darbą – išklausyti, surinkti faktus, susidaryti tinkamą nuomonę, kad byla būtų išspręsta teisingai.

– Kaip iš esmės žmonės elgiasi teismo salėje? Kokios emocijos vyrauja? Galbūt esate sulaukusi kokių nors impulsyvių, emocionalių reakcijų nagrinėdama bylas? Galbūt yra pasitaikę nepagarbos teismui atvejų arba gal net esate sulaukusi grasinimų?

– Tai darbas su žmogumi, nuo jo atsiriboti negalima. Jeigu yra rimta problema, apie ją galvoju ne tik dirbdama teisme, bet ir už jo ribų. Galvoju, kaip būtų geriausia išspręsti situaciją. Bylos tampa gyvenimo dalimi, pakeičia požiūrį į tam tikrus dalykus. Dirbdama šį darbą pamačiau kitą gyvenimo pusę, pamačiau, kiek kiti žmonės turi problemų, kiek įvairiausių situacijų gali nutikti gyvenime.

Teismas yra tokia institucija, į kurią žmonės paprastai neateina savo noru – juos arba atveda prokuroras, jeigu tai nusikalstama veika, arba kažkokia konfliktinė situacija ar kita bėda. Natūralu, kad dalyvavimas teismo procese daugeliui žmonių yra įtampos kupina situacija.

Atėjęs į teismą žmogus susiduria su šios institucijos kultūra, todėl tai, kaip elgsis žmonės teisme, labai priklauso nuo viso teismo darbuotojų indėlio. Susidūrę su teismo procesu asmenys ir taip jaučia įtampą, todėl paprastai teismo salėje jie elgiasi mandagiai ir pagarbiai. Visada stengiuosi išlaikyti pagarbą kiekvienam proceso dalyviui, neturėti negatyvių nuostatų dėl jų asmenybės, vertinu tik elgesį ir argumentus. Teisėjas turi mokėti išlaikyti emocinę pusiausvyrą, kai tenka nuolat susidurti su įvairiausiais žmonėmis ir jų emocijomis. Be abejo, pasitaiko atvejų, kai žmonėms sunku valdyti emocijas, tačiau negalima leisti proceso dalyviui užgaulioti kitų ar menkinti teismą. Tam turime aiškiai apibrėžti ribas, kartais pritaikydami ir kraštutines procese leidžiamas priemones. Iki šiol mano nagrinėtose bylose nepasitaikė nepagarbos teismui atvejų, grasinimų nesu sulaukusi.

– Žmonės dažnai piktinasi, kad nusikaltę asmenys atsiperka švelniomis bausmėmis. Ypač taip nutinka rezonansinėse bylose, pavyzdžiui, po Tauragės apylinkės teismo priimto nuosprendžio neskirti realaus laisvės atėmimo Jurbarko smurtautojo byloje. Tačiau, tikiu, teisėjai, priimdami nuosprendžius, mano, kad įvykdė teisingumą ir viską padarė teisingai, emocijomis, kaip ir minėjote, remtis negalima. 

– Rezonansinių bylų teismuose išnagrinėjama išties nemažai. Kalbant apie bausmes ir bausmių sistemą, ką teisėjas turi vertinti skirdamas bausmę, tai yra tam tikros aplinkybės, susijusios tiek su pačia nusikalstama veika, tiek ir su kaltinamojo asmenybe. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui skirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Nebūtinai tokias pačias nusikalstamas veikas padariusiems asmenims visada yra skiriamos vienodos bausmės, nes atsiranda esminių skirtumų.
Baudžiamojoje teisėje bausmės individualizuojamos, mes turime parinkti tokią bausmę, kuria maksimaliai pasiektume rezultatų. Bausmė turi būti nukreipta būtent į tą asmenį, kad padėtų tam asmeniui pasitaisyti ir socializuotis. Tai tos aplinkybės vėlgi yra vertinamos.

Ar tos bausmės yra per griežtos, ar per švelnios, čia vėlgi, vertindami visą bausmių sistemą, galime teigti, kad bausmių politika Lietuvoje eina ta griežtėjimo prasme, tai yra tos bausmės palaipsniui yra griežtinamos, tačiau statistika rodo, kad daugiausia yra skiriama bausmių, nesusijusių su realiu laisvės atėmimu. Yra nemažai alternatyvių laisvės atėmimui bausmių. Baudžiamojo Kodekso nuostata tokia, kad teisėjas visada turi laisvės atėmimo bausmę skirti kaip kraštutinę priemonę, kai įvertinus visas aplinkybes konstatuojama, jog jokiomis kitomis bausmėmis norimų rezultatų pasiekti nėra galimybės.

Taigi, mano nuomone, numatytos bausmės atitinka nusikalstamas veikas, numatytas kodekse, bausmių skyrimo sistema pakankamai neblogai sudėliota.
– Kartais bylos gali išties sukrėsti. Teisėjai, kaip ir visi kiti žmonės, irgi turi emocijas. Tad kaip atsiribojate nuo sunkių emocijų?

– Teisėjai dirba emociškai toksiškoje aplinkoje: nemalonios emocijos teismo posėdžių salėje, didelis darbo krūvis, spaudimas ir t.t. Tai darbas su žmogumi, nuo jo atsiriboti negalima. Jeigu yra rimta problema, apie ją galvoju ne tik dirbdama teisme, bet ir už jo ribų. Gebėjimas išlaikyti emocinę savitvardą ir įveikti stresą, įtampą yra svarbus ne tik teisėjų veiklos efektyvumui bei kokybei, bet ir fizinei, ir emocinei sveikatai. Kartais, norėdama pailsėti nuo minčių apie bylas, nuo neigiamų emocijų, aktyviai leidžiu laisvalaikį – sportuoju, bėgioju, stengiuosi praleisti laiką su šeima pasivaikščiodama gamtoje, važinėdama dviračiu ir t.t. Labai mėgstu keliauti, tad nemažą laisvalaikio dalį užima kelionių su šeima planavimas. Dirbant tokį darbą atostogas reikia planuoti prieš kelis mėnesius ir derinti pagal darbo grafiką, nes negali bet kada panorėjusi mesti darbų ir išvykti.
– Kas jums yra teisingumas?
– Teisingumas yra labai plati sąvoka ir labai plėtojama nuo istorinių laikų. Man teisingumas asocijuojasi su tam tikru procesu, tam tikru principu ir siekiamybe. Teisingumas yra platesnis už vieną ar kitą priimtą sprendimą. Man atrodo, kad tai yra žmogaus teisių ir laisvių gynimas, demokratijos puoselėjimas. Teismai ir yra ta institucija, kuri šias vertybes gali apginti, jeigu jos pažeidžiamos.