Asmenybės

98-erių Liucija Genienė: „Blogų žmonių nesutikau“

• Birutė SLAVINSKIENĖ
• Liepos 28, 2022

Nežinodamas nė neįtartum, kad žygaitiškė Liucija Genienė ką tik pasitiko 98-ąjį gimtadienį – linksma, žvali ir guvi moteris stebina šviesiu protu ir puikia atmintimi – kone šimtmečio senumo įvykius, tikslias jų datas ji gali vardyti net nesuabejodama. Dar labiau žavi šios moters geranoriškumas ir tikėjimas žmonėmis: nors vargų ir netekčių likimas jai nepagailėjo, ji tikina per ilgą savo gyvenimą blogų žmonių nesutikusi.

Gražiausi prisiminimai – iš vaikystės

Putokšlių kaime gimusi ir augusi Liucija apie savo šeimą ir vaikystę pasakoja ypatingai šiltai. Tėvai turėjo 28 hektarus žemės. Šeima buvo didelė – su Liucija augo dar du broliai ir dvi seserys. Viena sesutė mirė vos dvejų, taigi užaugo keturiese.

– Augom, dirbom ūky, sugyvenom draugiškai, – prisimena Liucija. – Tėvelis buvo Sartininkų seniūnijos, penkių kaimų, seniūnas. Jis buvo labai geras, labai auklėdavo mus, bet tik geruoju, švelniai. Rykštės nepažinojom. Apie bausmes nė minties nebūdavo, bet ką tėvelis pasakė – šventas žodis, jokių kalbų negali būti. Kartu jis rūpindavosi, kad vaikai nenuobodžiautų, nevalkatautų, tad kai broliai paaugo, jiems „muzikas“ nupirko, vienam smuiką, kitam – bandoniją. Paskui dar ir būgną pats sumeistravo.

Tiesa, prisimena Liucija, dirbti tekdavo sunkiai, tačiau visi buvo sočiai pavalgę ir šiltai aprengti. Pasak jos, tėvelis ir dirbančius juos saugodavo, kad nepervargtų ar neperkaistų saulėje. Antai, būdavo, dirba visi vaikai laukuose, grėbia šieną, o tėvelis, dviračiu atvežęs pietus, visada ragindavo pabūti pavėsyje, pailsėti ir pasistiprinti. Ir pats kartu sėdėdavo, kalbėdavosi.

Rūpėjo tėveliui ir vaikų mokslai. Liucija pasakoja, kaip kas vakarą visi keturi vaikai susėsdavo aplink stalą ruošti pamokų. Sako, kol paruošdavo, pusę litro žibalo išdegindavo...

O mama namie dar ir ausdavo. Puikiausių audinių priausdavo, viską iš jų siūdavo – sukneles, sijonus, kelnes, net kostiumus. Tik į bažnyčią jau su pirktiniais eidavo. Liucija irgi norėdavusi prie staklių prisėsti, bet mama neleisdavusi, kad ko nesugadintų. Bet jei mama kur išeidavo, tėvelis pamokydavo austi, leisdavo ir pabandyti.

– Tėvelis viską išmanė – ir ūkininkavimą, ir audimą, viską. Mėgo ir kitus pamokyti, – prisimena L. Genienė.

Ir, pasak jos, būdavo šventa pareiga: sekmadienis atėjo – visi kartu, ir vaikai, ir tėvai, – į bažnyčią. Visi keturi vaikai giedojo ir bažnyčios chore.

Sunkumai nepalaužė

1940-aisiais, rusams okupavus Lietuvą, Liucijai buvo 16 metų. Gyvenimas pasikeitė.

– Kai prasidėjo karas – prasidėjo ašaros. Tėvelis taip ir sakė tada: „Vaikai, pasibaigė mūsų gyvenimas...“ Jis caro laiku buvo Rusijoje, mokėjo rusiškai, išmanė, kaip ir kas. Jis žinojo, kad bus „kolchozai“, kad viską iš žmonių atims, kad bus neramumų, žus nekalti žmonės... Ir tikrai – laikai buvo žiaurūs...

Kol žmonės delsė rašytis į „kolchozą“, buvo uždėtos tokios prievolės, kad nieko sau nebelikdavo – tekdavo vežti atiduoti pieną, sviestą, mėsą, net šieną. Žmonės nebeišgalėjo jų įvykdyti ir turėjo rašytis į „kolchozą“. Liucija prisimena – pasirašiusi sutikimą stoti į kolūkį mama verkė:

– Pamenu, pakinkė į ilgą vežimą du arklius, įdėjo plūgą, akėčias, prie galo pririšo grėbiamąją, iš šonų prisirišo dvi karves. Buvo ruduo, jau reikėjo bulves kasti, javus pjauti, tai atvažiavo „kolchozas“ ir viską susirinko: rugiai prinoko – nupjovė, vasarojus priėjo – irgi nupjovė. Viską išvežė nė nepaklausę, ką mes patys valgysim...

– Mūsų arkliai buvo labai geri, tai, atsimenu, netgi rusų karininkai tėveliui patarė – sako, parduokit juos, kol laikas, nes vis tiek atims. Jie jau žinojo, kaip tame „kolchoze“ yra, – pasakojo senolė.

Tad niekur nedingsi, teko stoti į kolūkį. Gyvenimas tapo labai sunkus – dirbi daug, nieko neuždirbi, o grįžęs iš darbo dar savo ūkelyje pluši. Tad kai Liucijai buvo pasiūlytas darbas pieno supirkimo punkte, ji sutiko.

Paskui būta ir daug kitų darbų, – pardavėja, apskaitininke apylinkėje, ūkvede ligoninėje, seniūnijos kapinių prižiūrėtoja. Darbų būta daug ir įvairių per gyvenimą, bet Liucija visada suspėdavo dar ir savo ūkelyje suktis, ir vaikus auginti.

Netektys

Ištekėjo Liucija vėlai, 36-erių, tačiau niekada dėl to nesigailėjo – ir ilgą jaunystę turėjo, ir vaikus užauginti suspėjo. Ir savo vyru Vincu skųstis ji sako negalėjusi – jis buvo geras, nuoširdus ir darbštus. Jiedu pasistatė namuką Žygaičiuose, Vincas dirbo vairuotoju.

Santuokoje Liucija su vyru išgyveno 28-erius metus. Šeima užaugino du sūnus – Gintarą ir Edmundą. Deja, Vincą 1988-aisiais pasiglemžė vėžys. Jau seniai L. Genienė palaidojo ir jaunesnįjį sūnų, irgi sirgusį vėžiu.

Nebeturi Liucija nei brolių, nei sesers.

– Skaudu buvo, kai mirė brolienė, o kai brolis žuvo, buvo dar skaudžiau... Jis pateko po traukiniu Pagėgiuose, – atsidūsta ji. – Beveik nieko iš giminės nebeliko, – apgailestauja ji. – Tiesa, kartais atvažiuoja marti iš Klaipėdos, rūpinasi ji manimi. Turiu ir dvi anūkes, viena Klaipėdoje gyvena, kita Anglijoje.

Paklausta, kuris gyvenimo momentas buvo pats sunkiausias ir skaudžiausias, senolė nesudvejoja:

– Kai mirė tėvelis...

Sveikata nesiskundžia

L. Genienė net ir sulaukusi 98-erių sveikata nesiskundžia, jokių vaistų negeria. Vienintelė bėda – skaudančios kojos, tad vaikšto ji pasiramsčiuodama lazdele, dabar jau turi ir vaikštynę. Vis dėlto dar ir gėlių darželį, ir daržo lysves apsisodina ir apsiravi pati. O iš pagrindų sutvarkyti namus, išplauti užuolaidas imasi į svečius apvažiuojanti marti Dalytė, kurią nuo pat pirmos dienos Liucija sako pamilusi tarsi tikrą dukrą.

Ilgaamžių, pasak Liucijos, šeimoje būta nedaug. Tėvelis išgyveno vos 60 metų, mama – 80, brolis mirė 94-erių, o štai krikštamotė, gyvenusi Sartininkuose, sulaukė 108 metų.

Senolė skaito su akiniais, visada klauso žinių, seka pasaulio naujienas. Jai labai rūpi ir Ukrainos įvykiai, ji skaudžiai išgyvena tragediją, tekusią šios šalies žmonėms. Vis dėlto ji tikisi, jog Vakarų šalys neleis, kad Ukraina būtų nugalėta.

O kokių žmonių, gerų ar blogų, per gyvenimą teko sutikti daugiau? Liucija kraipo galvą:

– Ką jūs, aš tai blogų žmonių nesutikau nė vieno! Visada sutardavom su visais, man visi labai geri: ir kaimynai, ir giminės, ir bendradarbiai...