98-erių Liucija Genienė: „Blogų žmonių nesutikau“
Įkelta:
2022-07-28
Nuotrauka
liucija
Aprašymas

Aušros Augustytės nuotrauka

Nežinodamas nė neįtartum, kad žygaitiškė Liucija Genienė ką tik pasitiko 98-ąjį gimtadienį – linksma, žvali ir guvi moteris stebina šviesiu protu ir puikia atmintimi – kone šimtmečio senumo įvykius, tikslias jų datas ji gali vardyti net nesuabejodama. Dar labiau žavi šios moters geranoriškumas ir tikėjimas žmonėmis: nors vargų ir netekčių likimas jai nepagailėjo, ji tikina per ilgą savo gyvenimą blogų žmonių nesutikusi.

Gražiausi prisiminimai – iš vaikystės

Putokšlių kaime gimusi ir augusi Liucija apie savo šeimą ir vaikystę pasakoja ypatingai šiltai. Tėvai turėjo 28 hektarus žemės. Šeima buvo didelė – su Liucija augo dar du broliai ir dvi seserys. Viena sesutė mirė vos dvejų, taigi užaugo keturiese. 

– Augom, dirbom ūky, sugyvenom draugiškai, – prisimena Liucija. – Tėvelis buvo Sartininkų seniūnijos, penkių kaimų, seniūnas. Jis buvo labai geras, labai auklėdavo mus, bet tik geruoju, švelniai. Rykštės nepažinojom. Apie bausmes nė minties nebūdavo, bet ką tėvelis pasakė – šventas žodis, jokių kalbų negali būti. Kartu jis rūpindavosi, kad vaikai nenuobodžiautų, nevalkatautų, tad kai broliai paaugo, jiems „muzikas“ nupirko, vienam smuiką, kitam – bandoniją. Paskui dar ir būgną pats sumeistravo.

Tiesa, prisimena Liucija, dirbti tekdavo sunkiai, tačiau visi buvo sočiai pavalgę ir šiltai aprengti. Pasak jos, tėvelis ir dirbančius juos saugodavo, kad nepervargtų ar neperkaistų saulėje. Antai, būdavo, dirba visi vaikai laukuose, grėbia šieną, o tėvelis, dviračiu atvežęs pietus, visada ragindavo pabūti pavėsyje, pailsėti ir pasistiprinti. Ir pats kartu sėdėdavo, kalbėdavosi. 

Rūpėjo tėveliui ir vaikų mokslai. Liucija pasakoja, kaip kas vakarą visi keturi vaikai susėsdavo aplink stalą ruošti pamokų. Sako, kol paruošdavo, pusę litro žibalo išdegindavo...  

O mama namie dar ir ausdavo. Puikiausių audinių priausdavo, viską iš jų siūdavo – sukneles, sijonus, kelnes, net kostiumus. Tik į bažnyčią jau su pirktiniais eidavo. Liucija irgi norėdavusi prie staklių prisėsti, bet mama neleisdavusi, kad ko nesugadintų. Bet jei mama kur išeidavo, tėvelis pamokydavo austi, leisdavo ir pabandyti.  

– Tėvelis viską išmanė – ir ūkininkavimą, ir audimą, viską. Mėgo ir kitus pamokyti, – prisimena L. Genienė.  

Ir, pasak jos, būdavo šventa pareiga: sekmadienis atėjo – visi kartu, ir vaikai, ir tėvai, – į bažnyčią. Visi keturi vaikai giedojo ir bažnyčios chore.

Sunkumai nepalaužė

1940-aisiais, rusams okupavus Lietuvą, Liucijai buvo 16 metų. Gyvenimas pasikeitė.

– Kai prasidėjo karas – prasidėjo ašaros. Tėvelis taip ir sakė tada: „Vaikai, pasibaigė mūsų gyvenimas...“ Jis caro laiku buvo Rusijoje, mokėjo rusiškai, išmanė, kaip ir kas. Jis žinojo, kad bus „kolchozai“, kad viską iš žmonių atims, kad bus neramumų, žus nekalti žmonės... Ir tikrai – laikai buvo žiaurūs...

Kol žmonės delsė rašytis į „kolchozą“, buvo uždėtos tokios prievolės, kad nieko sau nebelikdavo – tekdavo vežti atiduoti pieną, sviestą, mėsą, net šieną. Žmonės nebeišgalėjo jų įvykdyti ir turėjo rašytis į „kolchozą“. Liucija prisimena – pasirašiusi sutikimą stoti į kolūkį mama verkė:

– Pamenu, pakinkė į ilgą vežimą du arklius, įdėjo plūgą, akėčias, prie galo pririšo grėbiamąją, iš šonų prisirišo dvi karves. Buvo ruduo, jau reikėjo  bulves kasti, javus pjauti, tai atvažiavo „kolchozas“ ir viską susirinko: rugiai prinoko – nupjovė, vasarojus priėjo – irgi nupjovė. Viską išvežė nė nepaklausę, ką mes patys valgysim... 

– Mūsų arkliai buvo labai geri, tai, atsimenu, netgi rusų karininkai tėveliui patarė – sako, parduokit juos, kol laikas, nes vis tiek atims. Jie jau žinojo, kaip tame „kolchoze“ yra, – pasakojo senolė.

Tad niekur nedingsi, teko stoti į kolūkį. Gyvenimas tapo labai sunkus – dirbi daug, nieko neuždirbi, o grįžęs iš darbo dar savo ūkelyje pluši. Tad kai Liucijai buvo pasiūlytas darbas pieno supirkimo punkte, ji sutiko. 

Paskui būta ir daug kitų darbų, – pardavėja, apskaitininke apylinkėje, ūkvede ligoninėje, seniūnijos kapinių prižiūrėtoja. Darbų būta daug ir įvairių per gyvenimą, bet Liucija visada suspėdavo dar ir savo ūkelyje suktis, ir vaikus auginti.       

Netektys

Ištekėjo Liucija vėlai, 36-erių, tačiau niekada dėl to nesigailėjo – ir  ilgą jaunystę turėjo, ir  vaikus užauginti suspėjo. Ir savo vyru Vincu skųstis ji sako negalėjusi – jis buvo geras, nuoširdus ir darbštus. Jiedu pasistatė namuką Žygaičiuose, Vincas dirbo vairuotoju. 

Santuokoje Liucija su vyru išgyveno 28-erius metus. Šeima užaugino du sūnus – Gintarą ir Edmundą. Deja, Vincą 1988-aisiais pasiglemžė vėžys. Jau seniai L. Genienė palaidojo ir jaunesnįjį sūnų, irgi sirgusį vėžiu. 

Nebeturi Liucija nei brolių, nei sesers.

– Skaudu buvo, kai mirė brolienė, o kai brolis žuvo, buvo dar skaudžiau... Jis pateko po traukiniu Pagėgiuose, – atsidūsta ji. – Beveik nieko iš giminės nebeliko, – apgailestauja ji. – Tiesa, kartais atvažiuoja marti iš Klaipėdos, rūpinasi ji manimi. Turiu ir dvi anūkes, viena Klaipėdoje gyvena, kita Anglijoje. 

Paklausta, kuris gyvenimo momentas buvo pats sunkiausias ir skaudžiausias, senolė nesudvejoja:

– Kai mirė tėvelis...

Sveikata nesiskundžia

L. Genienė net ir sulaukusi 98-erių sveikata nesiskundžia, jokių vaistų negeria. Vienintelė bėda – skaudančios kojos, tad vaikšto ji pasiramsčiuodama lazdele, dabar jau turi ir vaikštynę. Vis dėlto dar ir gėlių darželį, ir daržo lysves apsisodina ir apsiravi pati. O iš pagrindų sutvarkyti namus, išplauti užuolaidas imasi į svečius apvažiuojanti marti Dalytė, kurią nuo pat pirmos dienos Liucija sako pamilusi tarsi tikrą dukrą.  

Ilgaamžių, pasak Liucijos, šeimoje būta nedaug. Tėvelis išgyveno vos 60 metų, mama – 80, brolis mirė 94-erių, o štai krikštamotė, gyvenusi Sartininkuose, sulaukė 108 metų.  

Senolė skaito su akiniais, visada klauso žinių, seka pasaulio naujienas. Jai labai rūpi ir Ukrainos įvykiai, ji skaudžiai išgyvena tragediją, tekusią šios šalies žmonėms. Vis dėlto ji tikisi, jog Vakarų šalys neleis, kad Ukraina būtų nugalėta.

O kokių žmonių, gerų ar blogų, per gyvenimą teko sutikti daugiau? Liucija kraipo galvą:

– Ką jūs, aš tai blogų žmonių nesutikau nė vieno! Visada sutardavom su visais, man visi labai geri: ir kaimynai, ir giminės, ir bendradarbiai...

Nuotrauka
ritonija
Įkelta:
2022-09-11
Mokytojo darbas – tai pašaukimas, kūryba, mokymasis. Jovarų pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Ritonija Galkauskienė, šį darbą dirbanti jau kone keturis dešimtmečius, o Jovarų mokykloje pasitinkanti septintąjį rugsėjį, savo darbo esmę nusako paprastai: mokyti, auginti, suprasti. Su mokytoja kalbėjomės apie jos profesinio kelio pasirinkimą, pedagogų džiaugsmus ir iššūkius. 
Nuotrauka
SHIMKUS
Įkelta:
2022-07-20
Savaitgalį Tauragėje lankėsi neseniai JAV politinę karjerą baigęs lietuvių kilmės kongresmenas Johnas Shimkus su žmona Karen ir sūnumi Davidu. Tai vienintelis istorijoje lietuvių kilmės Jungtinių Amerikos Valstijų kongresmenas. Savo įtemptoje dienotvarkėje svečiai rado keletą minučių pasikalbėti. Šeštadienį pokalbiui susėdome M. Mažvydo evangelikų liuteronų bažnyčioje.
Nuotrauka
areta
Įkelta:
2022-06-19
Tauragiškė menininkė Areta Didžionienė nuo 2009 m. rengia personalines ir dalyvauja grupinėse parodose. 2021 m. Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete ji įgijo vizualinio dizaino magistro laipsnį, o nuo sausio ji – Tauragės kultūros centro dailininkė. Praėjusį penktadienį A. Didžionienė pristatė daug gerų atsiliepimų sulaukusią savo inicijuotą grupinę parodą „Ex Nova“.
Nuotrauka
jonas jatautas zalgiriai
Įkelta:
2022-06-09
50-metį paminėjusios Žalgirių gimnazijos direktorius Jonas Jatautas, mokyklai vadovaujantis šešerius metus, sako, kad mokyklos gyvenime tai trumpas laikas, bet pokyčių bendruomenėje įvyko nemažai – išgyventa daug iššūkių atnešusi pandemija, atidaryta gamtos mokslų laboratorija, viena pirmokų klasė jau mokosi pagal inžinerinio turinio modelį. Bendruomenė modernėja, auga mokinių skaičius. Tiesa, apie nacionalinius projektus direktorius kalba kritiškai, o Tūkstantmečio mokyklų programą prilygina Eurovizijos konkursui. 
Nuotrauka
tevas
Įkelta:
2022-06-05
Šiandien minime Tėvo dieną. Kas įteiks savo tėveliui gėlės žiedą ar savo negrabų vaikišką piešinį, kas tiesiog apkabins, o kas aplankys amžinojo poilsio vietoje. Benjamina Karmazinienė ir Emilija Balsiūnienė tėvelį, kuriam šiemet būtų sukakę 100 metų, aplankys Papušynės kapinėse. Prisimins ne tik jo juoką, išdaigas, drožėjo talentą, patriotizmą, tremtinio dalią, bet ir begalinę meilę, lydėjusią dukras jam gyvam esant. Ir tebelydinčią iki šiol – iš aukštybių.
Nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2022-05-31
Nuo karo siaubo bėgusius ukrainiečius priglaudė ir Tauragė. Dabar jų čia – kone pusė tūkstančio. Tamarai Jakovec Tauragė nebuvo svetima ir prieš karą, tačiau Rusijai užpuolus Ukrainą ji suskubo čia atsivežti ir savo, ir sesers vaikus. Dabar šeima gyvena Tauragėje, vaikai lanko mokyklą, Tamara dirba mokykloje ir puoselėja idėją suburti savo tautiečius. „Galbūt yra ukrainiečių šeimų, kurios nieko apie mus negirdėjo ir norėtų prisijungti?“ – kviečia ji ir ragina tauragiškius pasakoti apie kuriamą organizaciją jos kraštiečiams.
Nuotrauka
jankauskas
Įkelta:
2022-05-27
Tauragės rajono taryba už Tauragės kraštui paskirtą ilgametį, nuoširdų ir atsakingą pedagoginį darbą bei reikšmingą kūrybinį indėlį į Tauragės rajono švietimą bei kultūrą, Tauragės rajono garbės piliečio vardą suteikė Jonui Jankauskui. Regalijų įteikimas vyks birželio 3-ąją per apskrities Dainų šventę „Karšuvos žemės vaikai“. 
Nuotrauka
jurgita
Įkelta:
2022-05-21
Penkeri metai darbo Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centre jo vadovei Jurgitai Brazauskienei prabėgo kaip viena diena. O ir gyvenimas kaime jai labai patinka – čia ji randa sau mielų kampelių tiek darbe, tiek gamtos prieglobstyje.
Nuotrauka
Raimondos Alysienės nuotrauka
Įkelta:
2022-05-01
​​​​​​​„Kad tik sveikas būtų...“ – laukdama kūdikio atsidūsta dažna būsima mama. Jei taip nenutinka, dėl savo vaikų mamos gali padaryti viską. Sužinojusi, kad jos sūnus Matukas viena ausimi girdi labai silpnai, dėl to sutrikęs ir bendras jo vystymasis, Onutė Zigmantienė pasiryžo kovoti, kad jos sūnus augtų visaverčiu žmogumi. Ir nors daugiausia rūpesčių kol kas kelia būtent Matuko sveikatos bėdos, mamos meilės užtenka ir dar trims vaikams.
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-04-15
Apie netektį skelbia Tauragės Juozo Kasperavičiaus šaulių 702-oji kuopa. „Sunku patikėti šia skaudžia nelemta žinia – mus paliko ilgametis šaulys Jonas Ozgirdas (1931–2022)“, rašoma kuopos feisbuko paskyroje.
Nuotrauka
pleikys
Įkelta:
2022-03-30
Tauragiškis Andrius Pleikys kūrybinių idėjų ir veiklos stoka skųstis tikrai negali: jis filmuoja renginius ir šventes, dirba radijuje, kuria videoprojektus, vaizdo žaidimus, o dabar drauge su komanda vysto inovatyvią idėją – kuria išmanias, NFC technologija paremtas vizitines korteles „Distify“. Tai išmani vizitinė kortelė, sujungianti bendravimo tradicijas ir skaitmeninę tapatybę, kuria palietus telefoną akimirksniu dalijamasi kontaktiniais duomenimis, nuorodomis į socialinius tinklus ir kita skaitmenine informacija. Verslininkas džiaugiasi, kad šia ką tik į rinką paleista kortele jau naudojasi dešimtys klientų, ir produktą nuolat tobulina.
Nuotrauka
Ona paulauskiene
Įkelta:
2022-03-16
Kovo 15-ąją Seime įvyko batakiškės, Tauragės garbės pilietės, tautodailininkės ir talentingos menininkės Onos Paulauskienės drožybos darbų parodos atidarymas. Ji, dalyvaujant gausiam žiūrovų būriui, atidaryta 2-ųjų rūmų galerijoje prie kavinės ir bus eksponuojama iki kovo 28-osios
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-03-15
Kovo 14 dieną sukako 100 metų, kai Kuršėnuose gimė pedagogas, ilgametis Tauragės 1-osios vidurinės mokyklos direktorius Bronius Šimkevičius (1922–2009). Jo šviesus atminimas išliko mokinių prisiminimuose, pilies kieme tebežaliuoja Jo iniciatyva pasodinti ąžuolai. Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos kraštotyros fonde saugomos pedagogo nuotraukos ir laiškai buvusiai mokinei, mokytojai ir kraštotyrininkei Almai Mizgirienei (1931–2014). Juose – Tauragės krašto švietimo istorija: prisiminimai apie Tauragės aukštesniąją Komercijos mokyklą, gimnaziją, mokslo draugus ir mokytojus.
Nuotrauka
Ievos Jucienės nuotrauka
Įkelta:
2022-02-22
Vakar, vasario 21-ąją, mus paliko net keturias poezijos knygas išleidusi Ona Butkevičienė, sausio 4-ąją paminėjusi savo 99-ąjį gimtadienį. Ją pažinojusiųjų atmintyje ji liks energinga, tvarkinga, reikli ir griežta, turinti savo tvirtą nuomonę ir apie gyvenimą, ir apie žmones, ir apie poeziją.
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-02-19
Tremtinė, partizanų ryšininkė Vanda Valiutė vasario 19-ąją minės 95-ąjį savo gimtadienį. Tai pirmas jubiliejinis gimtadienis jos istorinėje tėvynėje. Tą dieną ją sveikins tie, kas žino jos gyvenimo istoriją, kas ištiesė ranką, kad padėtų grįžti į Lietuvą, kas rūpinosi, kad būtų tinkamos tolimesnio gyvenimo sąlygos.
Nuotrauka
sileris
Įkelta:
2022-02-16
Tauragėje neseniai surengtas šviesaus atminimo trenerio Jono Šilerio atminimo taurės turnyras. Jau metai, kaip šio badmintono Tauragėje pradininko, įspūdingą patirtį sukaipusio šios sporto šakos puoselėtojo nebėra. Praūžus turnyrui pasikalbėjome su Renaldu Šileriu – Jono Šilerio anūku. „Daug apdovanojimų jis gavo ne tik aikštelėje, daugumą atsiimti lydėdavau ir aš, labai džiaugdavausi, kad žmonės vertina jo nuopelnus“, – „Tauragės žinioms“ pasakojo Renaldas.
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-01-10
Praėjusį savaitgalį, Sausio 13-osios, Laisvės gynėjų dienos, išvakarėse, netekome vieno Sąjūdžio įkūrėjų Tauragėje – Broniaus Martinkaus. 
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2022-01-02
​​​​​​​Prieš 20 metų iš Tauragės į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) išvykusi Sigita Šimkuvienė kilusi iš Aukštaitijos. Tačiau meilė ją atviliojo į mūsų kraštą. O smalsumas bei geresnio gyvenimo troškimas – už Atlanto vandenyno. Šiuo metu Pasaulio lietuvių bendruomenei vadovaujanti pašnekovė prieš tai pirmininkavo Amerikos lietuvių bendruomenei. 
Nuotrauka
nuotrauka
Įkelta:
2021-12-28
Šiuo metu Švedijos sostinėje Stokholme gyvenanti Monika Lionaitė išmaišė kone pusę pasaulio. Mokydamasi vadybos mergina bendravo ne tik su diplomatais bei savo sričių profesionalais, tačiau ir ištyrinėjo įvairių pasaulio valstybių grožį. Ten ji sutikdavo ir tautiečių. „Teko net mokyti lietuvius Maskvoje, kaip gaminti lietuviškus cepelinus“, – pasakojo M. Lionaitė, „Globalios Tauragės“ ambasadorė. Pašnekovė įsitikinusi, kad kiekvienas per savo gyvenimą turėtų studijuoti bent kelis dalykus. Pasak merginos, tai suteikia kur kas platesnę pasaulėžiūrą.